7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Realistas ir avangardistas

Menininkai Witkiewicziai parodoje „Angelas ir sūnus“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje

Rasa Žukienė
Nr. 36 (1273), 2018-11-09
Dailė
Ignacy Witkacy, „Pasaulio sutvėrimas“
Ignacy Witkacy, „Pasaulio sutvėrimas“

Lenkų muziejininkai iš Tatrų muziejaus Zakopanėje Kaune pristato parodą „Angelas ir sūnus. Witkiewicziai Zakopanėje ir Lietuvoje“. Negalėtume teigti, kad šie du dailininkai, tėvas Stanisławas (1851–1915) ir sūnus Stanisławas Ignacas (1885–1939), yra visiškai nepažįstami Lietuvos inteligentiškajai publikai. Tėvas prisimenamas visada, vos prireikus apibūdinti liaudiškąjį Zakopanės stilių. Lietuvos mene ir architektūroje esama nemažai Zakopanės stiliaus atgarsių, šiuo stiliumi žavėjosi Petras Rimša, Antanas Žmuidzinavičius. Sūnaus Stanisławo Ignaco Witkiewicziaus-Witkacio (toliau tekste – tik Ignacy Witkacy) avangardine kūryba senokai žavisi Lietuvos dailės, fotografijos, teatro žinovai.

 

Ir vis dėlto paroda „Angelas ir sūnus“ Lietuvos žiūrovui atskleidžia labai daug naujo ir įdomaus apie šiuos du iškilius Lenkijos menininkus. Kuratorius Stefanas Okołowiczius į parodos herojus pažvelgė labai įdomiu kampu – jis sukūrė šiltą ir kartu intelektualų pasakojimą apie tėvą ir sūnų, du iškilius kūrėjus, nuolat palaikiusius tarpusavio dialogą. Parodos pavadinimas „Angelas ir sūnus“ intriguoja, iš pirmo žvilgsnio atrodo tiesiog sunkiai įmanomas. Bet, pasirodo, tai buvo tėvo ir sūnaus susigalvota frazė, kaip sąmojingas jų parašas naudota laiškuose, tad ji puikiai dera su parodos idėja.

 

Parodoje Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje pristatyta abiejų dailininkų tapyba, piešiniai, parengtas išsamus ir patrauklus katalogas lietuvių kalba, rodomas lietuviškai įgarsintas filmas apie menininkus, sukurtas specialiai šiai parodai. Žavi nuosekliai atliktas kuratoriaus Stefano Okołowicziaus ir kitų Zakopanės muziejininkų darbas. Pavarčius katalogą paaiškėja, kad šis projektas yra Adomo Mickevičiaus instituto kuruojamos tarptautinės kultūrinės programos „Polska 100“ dalis. Galima pasidžiaugti protingu kultūros strategų sprendimu finansuoti projektą, susijusį ne tik su Lenkija, bet ir su Lietuva, svarbų abiejų šalių kultūrai. Kurie gi Lietuvos šimtmečiui parengti kultūros istorijos renginiai kokybe galėtų lygiuotis su šiuo, labai sunku atsakyti. Nebent menotyros mokslininkų įvykdytas „Optimizmo architektūros“ projektas (kuratoriai Marija Drėmaitė, Giedrė Jankevičiūtė, Vaidas Petrulis), parodytas jau daugelyje Europos šalių ir šiuo metu demonstruojamas Kaune.

 

Paroda „Angelas ir sūnus“ Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje atrodo jauki ir kamerinė. Gana pretenzinga juoda ir įstiklinta mažosios salės erdvė šiai parodai atrodo pati tinkamiausia, tarsi tai būtų šiuolaikiškas kolekcijų kabinetas. Netikėtai gerai jame „suskamba“ ir preciziški senojo Witkiewicziaus piešiniai, nedidelių formatų, tauriai įrėminti jo tapybos darbai, ir jaunojo Ignaco ryškiaspalvės drobės bei pastelės. Parodos eksponatai pasakoja apie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lenkijos meno aktualijas, apie dinamišką meno kaitą nuo realizmo iki avangardo. Šiuose lenkų meno kaitos procesuose tėvas ir sūnus Witkiewicziai suvaidino ypatingą vaidmenį. Pabrėžtas tėvo kūrybos realizmas ir sūnaus meninių nuostatų avangardiškumas. Bet ši paroda nebaugina žiūrovo intelektualiu svoriu, nes ir vaizdinis, ir žodinis pasakojimai nesudėtingi, tikslingi ir paveikūs.

 

Parenkant eksponatus ir juos papildančius tekstus, nenusprūstama į sentimentalų lėkštumą, nors tai lengvai galėjo atsitikti siekiant atskleisti tėvo ir jo vienturčio sūnaus santykius. Kataloge cituojamas ne vienas išmintingas tėvo laiškas sūnui, miela tai skaityti, ir labai gerai, kad tos mintys netapo sienose išrašytais deklaratyviais tekstais (Lietuvoje jau be saiko naudojamas sprendimas). Tėvo ir sūnaus dvasinis artimumas, bet nebūtinai absoliutus jųdviejų „sutapimas“, spinduliuoja ir iš fotografijų. Ypač iš tos, kataloge neįdėtos, kurioje sūnus veda per pievas nuo metų naštos jau pakumpusį tėvą. Sūnus – jo atrama, bet Ignaco veide nejusti pareigos sunkumo, jo veido išraiška šioje fotografijoje kažkokia... šėtoniškai guvi, bus kas bus, kas ir turi būti... Ir vis dėlto sūnus Ignacas vėliau ryžosi nutraukti natūraliąją buvimo šioje žemėje grandinę. Kai tėvas jau buvo miręs, o Lenkija užpulta nacistinės Vokietijos (1939), Ignacas nusižudė. Tai įvyko rugsėjo viduryje, dieną po to, kai į Lenkiją įžengė Raudonoji armija. Kaip aiškėja iš laiško draugui, savižudybė Witkaciui atrodė kaip vienintelė garbinga išeitis.

 

Jo filosofiniai apmąstymai, meno pabaigos nuojauta, eksperimentai su narkotinėmis medžiagomis piešiant pastelinius portretus jau senokai nevedė į šviesą. Tikriausiai būta gilių psichologinių savižudybės priežasčių. Paskutiniu lašu galėjo tapti ir asmeniniai nesenos praeities prisiminimai. Ignacas 1914–1917 m. buvo tarnavęs dar carinės Rusijos kariuomenėje ir dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo veiksmuose. Minutes prieš ataką jis visada prisimindavo kaip baisiausias gyvenime, nors ir buvo gavęs Šv. Onos ordiną už narsą. Karas ir Rusijos revoliucija traumavo menininką ir paveikė daugelį jo idėjų. Witkacis suvokė XX a. istorijos kryptį kaip absoliučiai tragišką ir ilgainiui suformulavo pranašystę: žmonija žengia į „laimę visiems“, į etikos pergalę, kuri paskelbs mirties nuosprendį religijai, filosofijai ir menui. Žmogus taps laimingas, bet neteks to, kas praeityje darė jį didį: „Etika suės Metafiziką“; „Iš galvijų išėjome, galvijais ir tapsime“, – rašė jis. Jo sukurtasis „Pasaulio sutvėrimas“ (1921–1922) – išraiškingų formų, spalvinga ir efektinga drobė, bet pasakoja ji apie pasaulio chaosą ir siaubą.

 

Stanisławas Ignacas Witkiewiczius gimė 1885 m. Varšuvoje. Vaikystę ir paauglystę praleido Lenkijos menų sostinėje Zakopanėje. Vienus metus studijavo tapybą Krokuvos dailiųjų menų akademijoje, keliavo po Vakarų Europą. Pasivadino Witkaciu, idant jo, studijuojančio tapybą, niekas nepainiotų su garsiuoju tėvu. Nors ir studijavęs meną, Witkacy nepretendavo būti vien dailininku. Jis rašė esė apie tapybą, kūrė pjeses teatrui, romanus. Buvo filosofas, todėl jo požiūris į meną artimai siejosi su asmenine pasaulėžiūra, kurią jis analizavo savo pjesėse ir romanuose.

 

Witkacis daug mąstė apie meno, religijos, filosofijos sąryšius, apie tai, kad XX a. religija bei filosofija nyksta ir tik menas dar lieka vienintele galimybe išreikšti ir numaldyti nerimą, kylantį dėl religijos ir filosofijos mirties. Witkacis sukūrė „Grynosios formos teoriją“. Jos šimtmečiui paminėti skirta ir ši paroda. Pagrindinis teorijos teiginys atrodo paprastas: meno kūrinys – tai Grynoji forma, o jo „turiniai“ viso labo atsitiktiniai. Grynąja forma jis vadino tokią formą, kuri teikia estetinį pasitenkinimą. Bet jos nesiejo su grožiu, nes grožis „implikuoja patikimo arba nepatikimo“ sąvoką. Savo teorija Witkacis norėjo grąžinti tapybai meno rangą, kurį ji esą buvo praradusi realizmo epochoje. Šioje vietoje reiktų priminti, kad senasis Witkiewiczius (tėvas) buvo ryškus realistinės tapybos atstovas ir dailės kritikas. Sūnaus teorija formavosi jiems diskutuojant tarpusavyje. Nors Witkacis aktyviai propagavo Grynąją formą, apie 1924-uosius atsisakė tapybos aliejiniais dažais. Jis buvo įsitikinęs, kad meno pabaiga neišvengiama. Savo filosofavimais ir teorine mintimi Witkacis pasmerkė myriop save, kaip tapytoją, bet praktiškai, kaip anuomet rašė Stefanas Szumanas, tapytojui gyvybinių jėgų tik padvigubėjo.

 

Witkacio kūrybinėje biografijoje įvyksta keistai įdomus posūkis – jis įkuria Varšuvoje portretų firmą, užsakovams siūlo „išlaižytus“ arba „abstrakčius“ portretus. Parodoje eksponuojami vienas natūralistinis ir keli giliai psichologiniai portretai, piešti pastele. Tai nepaprastai įdomūs, impulsyviai atlikti, atrodo, nuo vidinės menininko įtampos sprogstantys moterų ir vyrų portretai. Apžiūrinėjant šias pasteles, akis užkliūva už netrumpų skaičių ir raidžių eilių kuriame nors lakšto krašte. Kas tai? Yra manančių, kad piešdamas portretus Witkacis bandydavo narkotines medžiagas ir, maža to, popieriuje pasižymėdavo, kas vartota. Šios įspūdingos pastelės – ne tik šėlstančios ir savyje neišsitenkančios menininko asmenybės vidinių audrų liudijimai, bet ir naujas žingsnis psichologinio portreto raidoje.

 

Senasis Stanisławas Witkiewiczius buvo studijavęs Sankt Peterburgo ir Miuncheno dailės akademijose. Kaip tikras XIX a. atstovas, jis visad laikėsi nuomonės, kad vienintelė menininko mokytoja gali būti gamta, jos nuotaikos ir spalvos. Jo menine kalba tapo jausmais spinduliuojantis realizmas. Pasitelkęs precizišką piešinį, lankstų potėpį, įdomų figūrų rakursą, Stanisławas Witkiewiczius sugebėdavo visiškai kasdienes temas paversti nekasdieniais ir įsimintinais vaizdais. Kaip tik tokios parodoje yra Witkiewicziaus nutapytos 1863 m. sukilimo scenos, atrodančios tikresnės už fotografiją ir be galo įtaigios.

 

Stanisławo tėvai, Elvyra Šemiotaitė ir Ignacas Witkiewiczius, gyvendami Pašiaušės dvare, aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime. Būsimasis dailininkas dvylikamečio akimis regėjo tuos įvykius ir sukilėlių nuotaikas. Numalšinus sukilimą, jų dvaras buvo konfiskuotas, o visa šeima ištremta į Sibirą. Po penkerių metų amnestuota šeima apsigyveno Rudaminos dvare Suvalkuose, ten prasidėjo tapytojo kelias. Tapyba jam buvo būdas išsakyti savo pažiūras. Žiūrint į Stanisławo Witkiewicziaus paveikslus matyti, kad jo realizmas kupinas asmeniškų išgyvenimų. Dailininkui buvo svarbu, kad paveikslas žadintų vaizduotę ir jausmus. Vėliau, bendradarbiaudamas su keliais meno žurnalais, tapęs svarbiu dailės kritiku, Witkiewiczius pasisakys už individo nepriklausomybę mene, kalbės apie subjektyvumo svarbą. Žiūrint iš dabarties perspektyvos matyti, kad tokie dailininko svarstymai smarkiai prisidėjo prie naujo požiūrio į meną formavimosi XX a. pradžios Lenkijoje ir netgi prie sūnaus Ignaco vėliau išplėtotos Grynosios formos teorijos tezių. Stanisławas Witkiewiczius buvo garsus ir įtakingas lenkų dailės scenos veikėjas, tad tikėtina, kad jo straipsniai buvo pažįstami ir Čiurlioniui, panašiu laiku gyvenusiam Varšuvoje.

 

Dar vienas patrauklus šios parodos aspektas yra tai, kad kuratorius pabrėžė Witkiewiczių ryšius su Lietuva. Apie keturis šimtus metų bajorai Witkiewicziai gyveno Žemaitijoje. Šiandien jų giminės šakos nusidriekusios ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Stanislawas Witkiewiczius bus bene pirmasis menininkas, nutapęs Baltijos jūrą ties Palanga 1884-aisiais. Beje, natūroje jis pasidarydavo tik škicus, o aliejumi tapė tik dirbtuvėje, labiau remdamasis savo fotografine atmintimi, negu natūros eskizais. Plenero metodas dar nebuvo žinomas.

 

1900–1903 m. jau Ignacas keliaudavo į Lietuvą atostogų, lankydavosi Žemaitijoje ir Saldutiškyje pas tėvo seseris. Apylinkių peizažus ir Aiseto ežerą jis jau tapė plenere, padarė dešimtis darbų. Be to, Ignacas fotografavo vietas, kurias prieš keliolika metų buvo nupiešęs tėvas. Taip avangardistas perėjo realisto keliais. Atrodo, paroda „Angelas ir sūnus“ galėtų turėti tęsinį – tai būtų Lietuvos vaizdai Witkiewiczių piešiniuose ir fotografijose arba Zakopanė lietuvių dailininkų kūryboje.

 

Paroda veikia iki lapkričio 18 d.

Ignacy Witkacy, „Pasaulio sutvėrimas“
Ignacy Witkacy, „Pasaulio sutvėrimas“
Parodos plakatas M. K. Čiurlionio dailės muziejuje
Parodos plakatas M. K. Čiurlionio dailės muziejuje
Parodos vaizdas
Parodos vaizdas
Parodos vaizdas
Parodos vaizdas
Parodos vaizdas
Parodos vaizdas