Dailės istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Laima Laučkaitė (Surgailienė, g. 1956) 1979 m. baigė LSSR valstybinį dailės institutą. Dirba Lietuvos kultūros tyrimų institute, 2008–2018 m. vadovavo šio instituto Dailės istorijos ir vizualiosios kultūros skyriui. Yra Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos dailininkų sąjungos narė ir Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos narė, 1995–1998 m. buvo šios sekcijos prezidentė. Mokslinių tyrinėjimų pagrindinė sritis – daugiakultūrė XX a. pradžios Vilniaus dailė ir dailės gyvenimas. Jos monografiją „Art in Vilnius 1900–1915“ Association for the Advancement of Baltic Studies (JAV) išrinko geriausia 2008–2009 m. Baltijos kraštų humanitarinių ir socialinių mokslų knyga anglų kalba.

Kalbinu Rasą Žukienę – dailės istorikę, kritikę, parodų kuratorę ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoją. Ji yra Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) ir Lietuvos dailės istorikų draugijos narė. 1986 m. baigė Lietuvos dailės institutą, 1987–1993 m. dirbo Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, nuo 1991 m. dirba Vytauto Didžiojo universitete, 2001–2008 m. buvo Menotyros katedros vedėja, nuo 2013 m. profesorė.

Paprastai menotyrininkai kalbinami apie menininkus, meno reiškinius, parodas, tačiau dailės gyvenime nemažai priklauso nuo to, kur pakryps tyrėjo, kritiko, kuratoriaus dėmesys. Šio pokalbių ciklo su menotyrininkais (-ėmis) tikslas – akcentuoti profesijos reikšmę, geriau pažinti srities atstovus ir pasikalbėti apie jiems svarbias idėjas. 

Kalbiname dailės istorikę, parodų kuratorę, Vilniaus dailės akademijos profesorę Giedrę Jankevičiūtę (g. 1960). Ji 1983 m. baigė LSSR valstybinį dailės institutą, 1994 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Roberto Antinio vyr. (1898–1981) kūryba ir XX a. Lietuvos skulptūra“. Pagrindinės tyrimų kryptys: XIX a. pab. – XX a. dailė ir dailės gyvenimas, dailės istorijos šaltiniai ir istoriografija. Šiuo metu tiria 1939–1944 m. Lietuvos dailę. Yra daugybės reikšmingų leidinių autorė ir sudarytoja.

Paroda „Petras Repšys: darbai“ surengta menininko 80-mečio proga. Nors kūrėjų jubiliejai dažnai tampa tik dirbtiniu akstinu priminti apie juos visuomenei, šiuokart tai visai neformali proga susitikti su tarsi nuolat matomu, bet iš tiesų netikėtumų kupinu dailininku. Nepaisant Lietuvos nacionalinio muziejaus pageidauto pjūvio: parodyti Repšio kūrybą per santykio su istorija prizmę, atrodo, kad atsirinkti, ką ir kaip rodyti, vis dėlto turėjo būti gana sunku, nes Repšys yra absoliučiai etaloninis klasikas, kurio ir idėjos ambicingos, ir techninis meistriškumas aukštas, ir veiklos plotis neįtikėtinas. Kaip minėtų aplinkybių kontekstai veikė parodos rengimą?

2020 m. liepos 19 d. Kaune mirė dailės istorikas, muziejininkas, ilgametis Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis. 

Osvaldas Daugelis gimė 1955 m. spalio 6 d. Naujamiestyje, mokėsi M.K. Čiurlionio ir J. Naujalio vidurinėse meno mokyklose, 1979 m. baigė dailės istoriją ir teoriją tuomečiame LSSR valstybiniame dailės institute ir pradėjo dirbti M.K. Čiurlionio dailės muziejuje. Buvo šio muziejaus muziejininkas, Tapybos skyriaus vedėjas (1988), direktoriaus pavaduotojas (1988–1992), direktorius (1992–2019), Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos dailės istorikų draugijos (nuo 1995), Tarptautinio olandų ir flamandų meno kuratorių tinklo (CODART) narys (nuo 2002). Paskelbė straipsnių apie M.K. Čiurlionio kūrybą, Lietuvos dvarų dailės rinkinius, sudarė parodų katalogų, albumų. Pagrindinė tyrinėjimų sritis – XIX–XX a. Lietuvos dailės kolekcijų istorija. 

Osvaldą Daugelį prisimena kolegė ir bičiulė dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė

Telefono atmintyje tebeturiu birželio 23 d. susirašinėjimą su Osvaldu žinutėmis. Apie kosulį, dusulį, deguonies kaukę, kuri leido truputį pailsėti. Joninių naktį Osvaldas dar praleido paprastoje palatoje. Rytą jį perkėlė į reanimaciją, o liepos 19 d. ligos išsekintas kūnas atsisakė veikti. Nežinau, kodėl neištryniau šio susirašinėjimo ir kol kas ranka tam nekyla, nors protas sako, kad daug svarbiau džiaugtis laiku, kurį drauge praleidome parodoje „Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“ jo ligos išvakarėse. 

Pirmoji šiemet Vilniaus dailės akademijos „Titanike“ atidaryta paroda yra šventinė. Nuo sausio 21-sios veikia keturių kuratorių surengta skulptoriaus Leono Striogos retrospektyva „Su gimimo diena, Leonai!“, žyminti menininko 90-metį. Skaičius – parodoms neįprastai, bet pagarbiai didelis, žodis „retrospektyva“ taip pat skamba tarsi diagnozė, nurodanti būklę, jog štai, kūrybos zenitas jau pasiektas, metas viską apžvelgti.

Atmintis nėra labai patikima, ji pilna užkaborių, klosčių, raukšlių ir randų, kur kas nors svarbaus būtinai pasimeta, o prisimenama, kai niekas nebeklausia ir nebeklauso. Tačiau nepaisant nieko, manėme, kad yra svarbu apžvelgti metus, aptarti, kas įsiminė, ko gaila, ką būtina paminėti, net jei ir nespėta aprašyti ir išanalizuoti, koks įvykių ir vardų audinys sugula istorijai. Labai dėkojame visiems atsišaukusiems, kūrusiems ir skaičiusiems.

Neguglinkite, žodis kalizjacas nieko nereiškia. Vieną dieną keturmetė dukra išdidžiai pranešė, kad ji gamins kalizjacą. Ji nieko nesupainiojo, o sukūrė naujadarą, nes to, ką žino, neužtenka. Tai štai kaip atsiranda nauji žodžiai, supratau. Neatsimenamų jų šiuo metu gaunu apsčiai, daugelį užsirašau.

Dažnai atrodo, kad jei menininkas geras, jo kūryba įtaigi, kuratoriui praktiškai nėra ką veikti, paroda vis tiek bus gera. Tokiu režimu veikia didžioji dalis parodų, tačiau Petro Repšio piešinių parodos parengimas nokautuoja tokį bevaisį daugumos kuratorių atsipalaidavimą. Nebūčiau prieš pamatyti ir įprastų, žymiųjų Repšio ciklų, mėgstu jo kūrybą ir ilgiuosi meno natūroje, bet paroda, parengta Jurgos Minčinauskienės ir Kristinos Kleponytės-Šemeškienės, pranoko visus lūkesčius.

Praėjusiame numeryje Giedrė Jankevičiūtė pokalbyje su AICA įkūrėjais Viktoru Liutkumi ir Laima Laučkaite aptarė tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcijos įkūrimą, gyvavimo pradžią ir tuo metu svarbiausius aspektus. Priminė mums, kad organizacija mini trisdešimtmetį ir ta proga verta inicijuoti pasakojimą iš pirminių šaltinių. Istoriją tęsiame kalbindami kitą, ilgametę AICA vadovę Eloną Lubytę.