7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sunkios ir lengvos

Trumpos kelių meno knygų recenzijos

Vytautas Kašuba, „Diena iš dienos“. 1984–1988 m.
Vytautas Kašuba, „Diena iš dienos“. 1984–1988 m.

Algimantas Švėgžda, Laimės šulinys | Well of Joy, sudarytoja ir katalogo komentarų autorė Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius: VDA leidykla, 2019, 400 p., svoris 1,91 kg. Tai labai svarbus ir ilgai lauktas leidinys, nes Algimantas Švėgžda yra vienas svarbiausių savo kartos dailininkų, knygoje vadinamas legenda. Jis turi gausų gerbėjų būrį ir nemažai jį atsimenančių draugų menininkų. Tai tarptautinio mastelio kūrėjas. Jo palikimas gausus, tačiau požiūriai į jį gana skirtingi: ankstyvoji kūryba rodytina ar ne, koks jo ryšys su Rytų filosofija, maištininkas jis ar atvirkščiai. Vieni remiasi tuo, ką jis kalba, kiti jo dienoraščiais, treti mano, kad kūriniai kalba patys, o dar ir šeimos vizija lemti, ką kitiems mąstyti, užlaikė tokio išsamaus pristatymo dviem kalbomis pasirodymą. Manau, sudarytoja su svarbiausiais iššūkiais susidorojo puikiai: brandžiausia kūryba pristatyta pirmoje leidinio pusėje, o jaunystės eksperimentai parodomi vėliau kaip teisėta menotyros tyrimo dalis. Tekstų autoriai Aleksandra Aleksandravičiūtė, Viktoras Liutkus, Ramutė Rachlevičiūtė Švėgždos kūrybą pažįsta gerai ir jų tekstai ne tik yra taktiški, taiklūs, bet ir atveria naujas gelmes. Tai vienas iš tų leidinių, kuriuos privaloma turėti ir beveik nebeįmanoma pranokti. Diskutuočiau tik su knygos dailininke Ramune Januševičiūte dėl viršelyje ir atsklandose naudojamų stačiakampių segmentų mano akimis, jie ne visai dera su reprezentuojamo dailininko kūryba. Tačiau visa kita pateikta labai jautriai ir švariai.

 

Dainius Junevičius, Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas, Vilnius: VDA leidykla, 2018, 800 p. Kitas kapitalinis veikalas skirtas XIX a. pabaigos istoriniam pjūviui, nors pavadinimas sako, kad vienam asmeniui. Autoriaus besaikį norą papasakoti viską istorinį kontekstą, laiko liudininkų įspūdžius, visas su objektu galimai susijusias aplinkybes ir net fotografo fotografuotų žmonių gyvenimus atperka labai sklandi pasakojimo kalba, neturinti nė gramo akademinio nuobodulio. Net atvirkščiai beveik neatkeliamu svoriu prislegianti knyga parašyta kaip nuotykių / detektyvinis romanas, jame regima pastanga suprasti aprašomus žmones, jų motyvus ir jausmus. Leidinys yra tikras siaubas tiems mokslininkams, kurie paskuba pranešti, kad ko nors rasti nepavyko: fotografijos istorikas D. Junevičius išmaišė visus galimus šaltinius ir sugebėjo vaizdžiai papasakoti istoriją apie pirmųjų Vilniaus vaizdų atsiradimą ir jų aplinką, net aplinkybėmis, kai apie A. Korzoną žinoma tiek nedaug. Dabar lieka tik kur nors rasti 3D akinius, kad galėčiau apžiūrėti stereoskopinius vaizdus.

 

Laima Laučkaitė, Vilniaus dailė Didžiojo karo metais, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018, 224 p. Tai dar vienas solidus tyrimas, atsiradęs peržvelgus šaltinių gausybę: ne tik tuos, kurie randami archyvuose, bet ir atnaujintus Pirmajam pasauliniam karui skirtus muziejus. Jų naratyvas kinta, tolsta nuo herojinio epo, įgauna daugiaplaniškumo, refleksijos. Leidinyje irgi siekiama pažinti miestą, jo nesupaprastinant. Kad papasakotų apie dailę ir kultūrinio gyvenimo apraiškas 1914–1918 m., L. Laučkaitė turi papasakoti daug aplinkybių, t.y. knyga gal net glaudesnė su istorijos mokslu nei su menotyra. Kaip ir kare, tiriamojo laikotarpio mene yra pusės arba požiūrio perspektyvos, rusų ir vokiečių kolonistinė vizija, lietuvių, lenkų, žydų, gudų identiteto paieškos. Karo padarinių, užkariautojų kaitos ir etninių grupių vaidų varginamo miesto kultūros apraiškų tyrimas labai specifinis, gal net mažai patrauklus ir dar mažiau tirtas, tačiau tuo ir masino azartišką tyrėją. Mano akimis, L. Laučkaitė yra etaloninė mokslininkė, rašanti itin elegantiškai ir korektiškai, bet ne mažiau tiksliai ir tiesiai apie istoriškai painius įvykius, o knyga puikiai subalansuotos apimties: taiko į gylį, ne į plotį. Jos pasakojimo stilius įtraukiantis, bet be pažado panardinti į nepaprastus nuotykius, tekstas dvelkia išmintimi ir mąstytojo pusiausvyra – mane tai labai žavi.

 

(Ne)matomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai | (In)visible Vilnius: Shapes of Interwar Art and Architecture, katalogo rengėjos Algė Andriulytė, Rasa Butvilaitė, Ilona Mažeikienė, Vilnius: VDA leidykla, 2019, 80 p. Kur kas kuklesnė apimtimi, perskaitoma per porą valandų knyga apie tarpukario Vilnių, jo kultūrinius įvykius, architektūros sampratą, futuristines vizijas. Šis dvikalbis pasakojimas yra ir parodos katalogas. Trumpi tekstai patraukliai apibūdina miesto kasdienybę: galima pasižvalgyti po butus ir kiemus; sužinoti, kas tuo metu jaudino, pavyzdžiui, Katedros kriptoje aptikti Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikai. Knygoje yra puikių Vlado Drėmos konstruktyvizmo pavyzdžių, tačiau kūrinių meninė vertė ne svarbiausia, čia karaliauja istorijos pasakojimas, o tam labai tinka brėžiniai, projektai, grafika. Kataloge pristatoma daugiau kaip šimtas eksponatų iš įvairių Vilniaus muziejų, bibliotekų, archyvų rinkinių.

 

Pasakojimas tęsiasi: modernizacijos traukinyje. Lietuvos šimtmetis: 1918–2018,

sudarė Giedrė Jankevičiūtė, Nerijus Šepetys, Vilnius: VDA leidykla, 2018, 315 p. Tai knyga dėlionė arba skiautinys, suadaigstyta ne tik iš mokslinių įžvalgų, faktų rinkinių, bet ir prozos intarpų. Tai ir „žvaigždiška“ knyga, joje ne tik beveik visi įvairiose kultūros srityse žymūs Lietuvos autoriai (istorikai, dailėtyrininkai, teatrologai, muzikologai, rašytojai iš viso 23 autoriai), bet ir keli užsienio: Felixas Ackermannas, Ruth Leiserowitz. Knyga, kaip supratau, kilo iš pernelyg nukraujavusio istorijos pasakojimo, todėl ir norėta daug balsų, kad pasakojimas būtų daugiabriaunis. Manau, tai ideali knyga smalsiam jaunimui, įpratusiam prie informacijos srauto, tik šįkart jį gaus struktūruotą ir nesuplokštintą, neredukuotą į dogminį egzamino atsakymą. Leidinys įtrauks ir kultūros mėgėją, ir profesionalą, kiekvienas ras savo autorių. Paulinos Pukytės tekste literatūrinio įvaizdžio kūrėjo pokalbis turbūt su sveiku protu „Tai koks galėjo būti įspūdis… Šių dienų kančios dėl savivaizdžio“ dar iki šiol kelia nevalingus juoko spazmus. Leidinį įdomesnį daro gausi vaizdinė medžiaga ir smagus Indrės ir Lauros Klimaičių dizainas. Nors vėliava puslapių išoriniuose kraštuose man pasirodė perteklinis dalykas.

 

Rasa Janulevičiūtė, 10 kėdžių. Lietuvos dizaino naratyvai, Vilnius: VDA leidykla, 2018, 449 p.

Knygos medžiaga be galo įdomi nuotraukose galima atpažinti visas kėdes iš mūsų aplinkos ir tas visas gražias, keistas ir dar keistesnes iš Vilniaus viešųjų erdvių, kurios laikui bėgant ima nykti. Tai grandiozinis darbas, tačiau jei vertintume pačią knygą, paradoksas, man joje per daug dizaino: ir kraštai paspalvinti, ir apskritimai viršelyje įspausti, ir istrižainės, ir keli šriftai, ir spalva. Justi, kad tekstas dar nepraradęs savo akademinės formos, tad tikriausiai grįšiu prie jo, kai prireiks tikslios informacijos. Vis dėlto daugiausia šiame leidinyje veikia vaizdai. Matome kėdžių maketus, reprezantacines nuotraukas, taip pat ir dokumentinius vaizdus, kaip jos atrodo dabar, kai dažna jų išgyvena devalvaciją  stovi kur po obelimi nei išmesta, nei naudojama. Taigi šios nuotraukos įgyja simbolinę praeinančio laiko prasmę. Kiekvienas skyrius skirtas vis kitam baldų kūrėjui. Pradedama garsiuoju Jonu Prapuoleniu, toliau eina Tadas Baginskas, Brigita Adomonienė, Romanas Jaloveckas, Florentina Nera Nesavienė, Lygija Marija Kislauskaitė-Stapulionienė, Eugenijus Algimantas Gūzas, Dalia Siaurusaitienė, Jūratė ir Albertas Krajinskai ir kt.

 

Gilda Williams, Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną, Vilnius: VDA leidykla, 2018, 257 p. Ši knyga  menotyrininko džiaugsmas ir laimė. Joje tiesiai išvardijamos visos teksto nuodėmės ir šūviai į pievas. Skaitau ir viską atpažįstu. G. Williams nerūpi niekinti, ji iškart pataria, rodo gaires, paprasčiausiai primena įvairių žanrų funkcijas, nusako skaitančiojo reakcijas. Labiausiai džiugina „protingų“ tekstų mimikrijos išjuokimas. Jos vadovas labai praktiškas, „apie pagrindinius stiliaus ir turinio elementus, teksto uždavinį ir struktūrą, toną ir kalbą“. Leidinys visiems pradedantiems meno lauko dalyviams neabejotinai privalomas.

Gilda Williams yra „Artforum“ korespondentė Londone, Auksakalių koledžo ir „Sotheby’s“ meno instituto Londone lektorė. Yra dirbusi „Phaidon Press“ redaktore ir leidybos vadove (1994–2005),  vyriausiąja „Flash Art International“ redaktore. Vertė Irena Jomantienė. Knygos ištrauka: www.7md.lt/daile/2018-04-20/Nei-nuoga-nei-apsirengusi.

 

Michel Pastoureau, Raudona: spalvos istorija (Rouge, histoire d'une couleur), Vilnius: Artseria, 2018, 216 p. Leidinys neapsiriboja meno kūriniais, jis tarpkultūrinis ir tarplaikinis. Jį galima būtų pavadinti meną populiarinančiu, nes trumpai ir patraukliai pasakojamos istorinės, antropologinės, dailės gyvenimo ir žmogiškų papročių istorijos. Tačiau knyga labai įdomi ir meno profesionalams: sužinojusieji visus išvardintus raudonos aspektus, asociacijas ir simboliką niekada nebegalės suprasti jos kaip vien tik spalvos. Ji pragaro ugnis ir kraujas, auka ir karališkas purpuras, meilė ir nuopuolis, aristokratiška herbų ir vėliavų, aistros ir mokytojo pastabos spalva. Gausiai iliustruotas leidinys vien pavarčius įaudrina protą. Alfonsas Andriuškevičius 2017 m. knygoje „Sufalsifikuoti dienoraščiai“ viename iš esė pildė geltonos spalvos istoriją lietuviškaisiais aspektais (saulėgrąžos, slyvos, purienos, geltonkasės ir t.t.). Po šių dviejų knygų papildymo aspektais pratimas gali ir nebeapleisti. Pradedant tuo, kad A. A. knyga raudona, toliau viena rūšis Vėlinių žvakių prie Pilsudskio širdies kapo, menininkės Martos Vosyliūtės sukurti meniniai saldainiai pavadinimu „Pilsudskio širdis“ su raudonų vyšnių įdaru, įvairaus raudonumo uogų užpiltinės, raudonų kojinių penktadieniai, raudonos sienos Patricijos Jurkšaitytės parodoje ŠMC ir t.t.

 

Skulptoriaus Vytauto Kašubos darbai, sudarė ir leidinį finansavo Aleksandra Kašuba, parengė Elona Lubytė, Vilnius: Artserija, 2018, 2000 egz. Tai labai specifinis leidinys: penki ploni skirtingos spalvos susiūti albumėliai įdėti į žalzganą įmautę. Sąsiuviniai žymi penkis gyvenimo / kūrybos etapus, kurie persidengia chronologiškai. Šie vaizdų rinkiniai skirti žiūrinėti jaunimui. Tai Aleksandros Kašubos sumanymas, ir, manau, labai vykęs. Vaizdų grupės turi savo pasakojimą. Teksto vos penkioms minutėms: skulptorius pristato save. Žavi jo tonas: tai sudėtingo likimo, gabus ir kartu paprastas žmogus. Dalis teksto skirta žmonos gabumams paminėti. Leidinys dalinamas moksleiviams tai rodo mecenatišką mąstymą. Man patraukli idėja išmėginti plikus meno raumenis, neįvilktus į įmantrius kalbos marškinius. Perskaičiusi šią knygą švelnesniu žvilgsniu apžiūrėjau net kunigaiščio Gedimino paminklą. Šiam pastaruoju metu tikrai sekasi: tai šviečiantis kardas, tai pikantiškos paskalos apie paliktus inicialus žirgo paslėpsniuose. Gedimino charizma skleidžiasi net per skulptūrinį antrininką.

 

Skaidra Trilupaitytė, Lietuvių dailės gyvenimas ir institucijų kaita: sovietmečio pabaiga – nepriklausomybės pradžia, Vilnius: Artseria, 2017, 144 p. Knyga verta daugiau sklaidos iš praėjusio sezono. S. Trilupaitytė yra kone vienintelė menotyrininkė, dailės lauką analizuojanti politiniu aspektu, susigaudanti painiuose kultūros politikos vingiuose. Pastaroji knyga integruoja ir išplečia jos pagrindinius mokslinius straipsnius, skirtus Lietuvos dailės gyvenimui virsmo iš sovietinės į nepriklausomą valstybę laikotarpiu. Leidinys skirtas audringo 10-ojo dešimtmečio svarbiausių įvykių ir aplinkybių įvardijimui ir analizei. Išsamiau besidomintiems Lietuvos daile tai privaloma knyga.

 

Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybė, 11-osios Kauno bienalės katalogas, sudarė Paulina Pukytė, Kaunas, 2018, 215 p. Sakytum, tai tik normalus pasibaigusios parodos dvasią saugantis parodos katalogas. Bet man atrodo, kad tai paminklas Lietuvos (ir ne tik) problemoms, susijusioms su paminklo samprata. Šį katalogą turėtų perskaityti kiekvieno miesto meras, savivaldybių kultūros skyriaus darbuotojai ir dar kaip nors susijusieji su miesto paminklinimo sprendimais. Todėl, kad faktų virtinė knygos pradžioje, Kauno bienalės sumanymas ir joje rodyti kūriniai kelia klausimus apie atmintį, rodo, kaip paminklai kartais ją žudo, kaip plastikinis maišelis gali tapti sukrėtimu (Jenny Kagan kūrinys „Akcija“, kai parduotuvėje apsipirkęs gauni maišelį su užrašu „į kairę“ arba „į dešinę“, visai kaip žydai per vadinamąją „Didžiąją akciją” myriop arba į nežinią).. Tai apmąstymų knyga, pasakojanti daug istorijų apie mus ir apie Kaune gyvenusiuosius, žymius ir be vardo nušluotus nuo žemės. Knygos menininkė Laura Grigaliūnaitė sukūrė labai taiklų viršelį panašų ir į paminklo cementą, ir į klausimą su nukirsta žodžio puse, ir puikiai pasirūpino sklandžiu vidumi.

 

Violeta Juškutė, Vilniaus kuluarai, Vilnius: Meno tiltai, 2019, 164 p. Fotografijų albumas, išleistas lietuvių ir anglų kalbomis, pasakoja apie paprastų žmonių gyvenimą sovietmečiu, 6–8-ajame dešimtmetyje. Autorė yra prisimenančioji, bandanti sugauti kelias smilteles iš praeinančio laiko, papasakoti apie tai, kas beveik nepapasakojama, – kadais savaime suprantamus dalykus. Pasakojimas skleidžiasi „nekalbinėje plotmėje“, todėl yra tikras siaubas istorikams, prie nuotraukų nėra nei autorių, nei nuorodų, kas ir kada užfiksuota, jos net numerių neturi. Tekstas dėstomas panašiai – tai spontaniški prisiminimai beveik atsitiktine tvarka. Knygai bagiantis imi suprasti, kad čia labiau filmas, o perskaitęs kiemo skaičiuokles ir radęs žaidimo su guma taisykles iš atminties beveik viską atleidi. Galiausiai randi ir fotografijų sąrašą pagal puslapius, kur išaiškėja, kad tai gal ne visai atsitiktiniai vaizdai, dominuoja kultūrinės bendruomenės archyvai. „Vilniaus kuluarai“ – poetinis prisiminimų srautas.

Vytautas Kašuba, „Diena iš dienos“. 1984–1988 m.
Vytautas Kašuba, „Diena iš dienos“. 1984–1988 m.
Naujų meno knygų lentyna. Autorės nuotr.
Naujų meno knygų lentyna. Autorės nuotr.