7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kad pasijustum architektūros dalimi

Fotografė Camilla Borghese atsako į Giedrės Jankevičiūtės klausimus

Nr. 21 (1300), 2019-05-24
Fotografija
Camilla Borghese, „Dialoghi urbani“ / Miesto dialogai, 2014, fotoinstaliacija
Camilla Borghese, „Dialoghi urbani“ / Miesto dialogai, 2014, fotoinstaliacija

2019 m. gegužės 28 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidaroma Camillos Borghese fotoinstaliacija „Miesto dialogai / Dialoghi urbani“ (2014). Tai 16 spalvotų fotografijų kompozicija, reprezentuojanti XX a. vidurio Romos modernizmo architektūrą per vieno tipo pastato – keliabučio gyvenamojo namo, kuris itališkai vadinamas palazzina, fasadus.

Camilla Borghese (g. 1977) – architektė ir fotografė, gimusi ir gyvenanti Romoje. 2005 m. Venecijos Ca’Foscari ji baigė paveldosaugos magistrantūrą. Nuo 2000 m. fotografuoja architektūrą. Darbas fotografo Andrea Jemolo studijoje ją pastūmėjo pasukti profesionalios architektūros fotografės keliu. Nuo 2007 m. Camilla dirba pagal užsakymus ir kaip laisva menininkė, bendradarbiauja su Romos galerija „Spazio nuovo“. Surengė parodų Italijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Katare. Fotoinstaliacija „Miesto dialogai / Dialoghi urbani“ 2018 m. rugsėjį tarptautinio architektūros forumo „Modernizmas ateičiai“ metu buvo pristatyta Kauno menininkų namuose.

Atidarymo proga galerijoje „Kairė–dešinė“ vyks pokalbis su fotoinstaliacijos autore. Savo patirtimi dalinsis Camilla Borghese, Audrius Ambrasas ir Norbertas Tukajus. Pokalbį moderuos Giedrė Jankevičiūtė ir Julija Reklaitė.

 

Ar galėtum trumpai papasakoti, kodėl architektūros praktiką iškeitei į architektūros fotografiją? Kuo šis specifinis užsiėmimas Tau atrodo prasmingas?

Apsisprendžiau būti architektūros fotografe, kai supratau, kad fotografuodama architektūrą savo meilę jai išgyvenu itin giliai ir intensyviai. Be to, galiu užfiksuoti tai, kas mane labiausiai paveikė. Taip dalinuosi savo įspūdžiais su kitais. Kūryba juk ir yra dalijimasis, o architektūra iš prigimties skirta vartojimui, taigi ir dalijimuisi.

 

Be abejo, turi savo autoritetus, t.y. menininkus, kurie darė įtaką. Mes čia kalbėdami apie architektūros fotografiją neretai pradedam ir baigiam Diuseldorfo mokykla, būtinai prisimenam Becherių porą ir jų sekėjus. O kaip yra Italijoje?

Diuseldorfo mokykla svarbi visiems, ir mano kūrinys „Miesto dialogai“, be jokios abejonės, tiesiogiai referuoja į Becherių darbus, kuriais nuoširdžiai žaviuosi. Italijoje ypač svarbi peizažo ir socialinė fotografija. Man asmeniškai, be visuotinai pripažintų autoritetų, iš kurių galiu paminėti Basilico, Scianna, Berengo Gardin, Ghirri, stiprią įtaką darė už juos jaunesnis Andrea Jemolo. Su juo savo karjeros pradžioje dirbau, iš jo mokiausi amato.

Man įdomu tyrinėti architektūrą, ją pažinti per mažus kasdienybės pėdsakus ir laiko žymes, noriu žvelgti į ją iš taip arti ir taip skvarbiai, kad priversčiau žiūrovą pasijusti jos dalimi.

 

Esi fotografavusi senus pastatus, turinčius ilgą istoriją ir turtingą pavidalą. Tai tikrai nėra paprasta. Dar vienas iššūkis – fotografuoti Manhataną, ką iki tavęs darė daugybė puikių fotografų, sukūrusių ikoninius šios vietos pastatų atvaizdus, suformavusių žvilgsnio į juos klišes. Suprantu, kad taip išbandei savo raumenis. O kas Tave pastūmėjo pasirinkti Romos modernizmą, kuris retai, išskyrus nebent kelis EURo viešuosius pastatus ir Mussolini stadioną, traukia profesionalių architektūros fotografų dėmesį?

Racionalizmo architektūra man visada buvo įdomi. Tai mano miesto paveldas, be to, ji plėtoja klasikos kalbą, kurios raidą nuosekliai seku tiek laike, tiek geografinėje erdvėje. Taip pat rūpi urbanistinis ir socialinis racionalizmo gyvenamųjų namų kontekstas. Keliabutis gyvenamasis namas – palazzina – tenkino vidurinio ir aukštesniojo vidurinio miesto gyventojų sluoksnio poreikius. 1931 m. Marcello Piacentini parengtas Romos generalinis planas paskatino tokių namų statybą. Nedideli komfortiški keliabučiai pakeitė vienai šeimai skirtas miesto vilas, kurios nebeatitiko laiko poreikių.

Šis funkcinis tipas išpopuliarėjo 4-ajame dešimtmetyje, bet išsaugojo savo populiarumą ir po karo. Tai palyginti paprasti, nelabai brangūs, nesunkiai ir greitai pastatomi namai. Lengvi ir garantuoti pinigai statytojams. Palazzina – rezidentinio kvartalo elementas, toks namas neturi vidinio kiemo, jame nėra vietos parduotuvėms ir dirbtuvėms. Dažnai šiuos namus supa želdiniai ir tvoros, apribojančios sklypo perimetrą. Plečiantis palazzina statyboms, Romoje atsirado ištisiniai tvoromis suskaidyti namų kvartalai su gana skirtingų formų pastatais.

Aš augau Romos centre ir niekada negyvenau moderniame keliabutyje. Mano akimis, kvartalas, kuriame nuo ryto nesigirdi įprasto kasdieninio šurmulio, keliamo iš dirbtuvių, parduotuvių, kavinių į gatves išsiliejusio gyvenimo, labai keistas. Dėl to niekada nemėgau modernistinių gyvenamųjų kvartalų. Tačiau mane patraukė racionalizmo keliabučių forma, jų skulptūriškumas, sudomino, kad šie namai matomi iš visų pusių, o identifikuojami pagal gatvės fasadą.

 

Tau puikiai pavyko atskleisti modernistinių keliabučių įvairovę, parodyti, kuo šie namai panašūs ir skirtingi, kuo įdomūs architektūriniu požiūriu. Ar to sąmoningai siekei, ar tai nutiko savaime?

Man smagu, kad tai pastebi, nes aš, žinoma, norėjau to ir stengiausi. Keliabučius yra projektavęs ne vienas modernizmo korifėjus, nors gyvenamasis pastatas rezidentiniame kvartale, savaime aišku, savo reikšme negali lygintis su viešaisiais pastatais. Kita vertus, kaip tik tai skatino eksperimentuoti. Be to, pirkėjai puikiai suprato, kad prestižo požiūriu svarbu apsigyventi pripažinto architekto projektuotame pastate, pasižyminčiame kokybe ir išskirtinumu.

Vienas iš impulsų, paskatinusių mane fotografuoti modernistinių gyvenamųjų namų fasadus, buvo dvi istorinės nuotraukos, užfiksavusios du tuo metu naujutėlaičius pastatus: vadinamąją Palazzina Furmanik, esančią Lungotevere Flaminio, ir architekto Ugo Luccichenti projektuotą namą Piazzale delle Muse. Žiūrėjau į šalia sudėtas nuotraukas ir galvojau, kokie panašūs ir kartu skirtingi šitie du fasadai, vienas pripildytas, kitas ištuštintas, bet abu akcentuojantys horizontalių harmoniją. Tada šovė mintis, kad galėčiau pratęsti dialogą, užsimezgusį tarp šių fasadų. Juos nufotografavau ir eksponuoju vieną šalia kito. Norėjau, kad aplinkui šią porą sutelktų fasadų atvaizdų kompozicija sudarytų persikryžiuojančių horizontalių ir vertikalių visumą, kurią žiūrovas suvoktų kaip savotišką modernaus miesto kodą.

 

Kaip, pagal ką atsirinkai tuos 16 fasadų, kurie sudaro fotoinstaliaciją?

Iš pradžių maniau, kad bus lengva. Buvo žiema, kai šviesa nepaprastai graži, o dauguma medžių pliki. Atvirai sakant, pradėjusi fotografuoti architektūrą, nebesidžiaugiu medžių žaluma ir žiedais taip, kaip anksčiau. Romos eismo sraute važinėjau automobiliu, pasiėmusi keletą architektūrinių gidų, kopėčias, stovą, kurį galiu ištempti iki 3,60 m aukščio, ir kitą fotografavimui reikalingą įrangą. Įsitikinau, kad mane dominantys pastatai telkiasi miesto šiaurėje, pirmiausia Parioli rajone ir aplink Nomentanos gatvę. Ten, kur Romos turtuoliai pradėjo keltis gyventi 4-ajame dešimtmetyje. Bėgant laikui vis labiau aiškėjo, kad norėdama optimizuoti savo judėjimą mieste turiu pasidaryti objektų žemėlapį, kurį galėčiau bet kada pasitikrinti internete. Susižymėjau namus, kurie domino formos požiūriu. Paaiškėjo, kad tai – nepaprastai naudinga darbo priemonė:

maps.google.it/maps/ms?msid=200104859701866399925.0004cfb8caf80982394ce&msa=0&ll=41.924588,12.477218&spn=0.002628,0.003347

 

Minėjai, kad tapusi architektūros fotografe nebesi didelė medžių gerbėja. Tačiau medžiai turbūt ne vienintelė kliūtis, kurią tau tenka įveikti. Kaip sugebi išvengti miesto vizualinės taršos ir sukurti tokias švarias ir tvarkingas pastatų nuotraukas?

Iš karto supratau, kad turėsiu galynėtis ne tik su miesto augmenija. Dauguma gatvių buvo per siauros ir neleido aprėpti pasirinkto fasado. Šios kliūties negaliu įveikti, dėl to teko atsisakyti kai kurių fasadų. Kita problema – apšvietimas. Dažnai grįždavau prie to paties pastato po kelis kartus, kad nustatyčiau, kuriuo paros laiku jį geriausia fotografuoti. Apšvietimas kinta priklausomai nuo valandos, bet didelę įtaką daro ir oro sąlygos. Kartais geriau, kai dangus apniukęs, o kartais reikia saulės.

Fasadą bjaurojančių automobilių išvengiu pakildama keliais metrais aukščiau grindinio. Beje, medžiai kartais gali ir praturtinti nuotrauką. Pavyzdžiui, 1935 m. pastatyto Andrea Busiri Vici namo fotografijoje medžių ir balkonų želdinių vaizdas suteikia laiko pojūtį.

 

Tavo nuotraukos padeda pažinti modernaus keliabučio istoriją ir evoliuciją. Ar Tau svarbus šis didaktinis aspektas?

Be jokios abejonės. Man patiktų iš arčiau stebėti ir architekto darbą. Manau, kad daugeliui žmonių rūpi architektūros genezė, juk mes gyvename architektūroje. Ypač įdomūs tie atvejai, kai architektūra atrodo pralenkusi laiką. Tokie, pavyzdžiui, yra Monaco ir Luccichenti projektuoti namai Largo Messico su skirtingus butų aukštus išorėje jungiančiais laiptais, suskaidančiais fasado plokštumą. Intrigą kuria ir medžiagų deriniai. Architektų Paniconi ir Pediconi 7-ojo dešimtmečio namai greta nedidelio parko, vadinamo Villa Balestra, Pariolyje išsiskiria fasado asimetrija, kurią sutvarko klasikinis frontonas, kaip, beje, ir Luigi Moretti „Saulėgrąžos“ name, suprojektuotame netgi kiek anksčiau, 1948-aisiais.

 

Ar fotoinstaliacija padėjo tau geriau pažinti Romą ir romiečius?

Geriau pažinau Parioli rajoną, kurio seniau beveik nežinojau. Čia ypač didelė įdomių modernistinių gyvenamųjų keliabučių koncentracija, nors šio tipo pastatų yra ir kitur. Jie išsimėtę po visą miestą – ir prie Circo Massimo, ir Ostiense rajone, ką ir kalbėti apie modernistinį EURą. O iš ten jau netoli iki kultinių Adalberto Libera pastatų Ostijoje. Šis darbas mane, be jokios abejonės, praturtino dar ir dėl to, kad ir Roma, ir romiečiai pilni netikėtumų!

 

Paroda veikia iki birželio 22 d.

Camilla Borghese, „Dialoghi urbani“ / Miesto dialogai, 2014, fotoinstaliacija
Camilla Borghese, „Dialoghi urbani“ / Miesto dialogai, 2014, fotoinstaliacija
Palazzina Furmanik (1935, archit. Mario de Renzi, Pietro Sforza, Giorgio Calza Bini) Lungotevere Flaminio
Palazzina Furmanik (1935, archit. Mario de Renzi, Pietro Sforza, Giorgio Calza Bini) Lungotevere Flaminio
Palazzina Bornigia (1938, archit. Ugo Luccichenti) Piazzale delle Muse
Palazzina Bornigia (1938, archit. Ugo Luccichenti) Piazzale delle Muse
Gyvenamasis namas Via Bruxelles, 47 (1931–1935, archit. Andrea Busiri Vici)
Gyvenamasis namas Via Bruxelles, 47 (1931–1935, archit. Andrea Busiri Vici)
Gyvenamasis namas Viale di Villa Grazioli, 26 / Largo Messico (1953–1954, archit. Amedeo Luccichenti, Vincenzo Monaco)
Gyvenamasis namas Viale di Villa Grazioli, 26 / Largo Messico (1953–1954, archit. Amedeo Luccichenti, Vincenzo Monaco)
Namas „Saulėgrąža“ (Casa Il Girasole) Viale Bruno Buozzi, 64 (1948, archit. Luigi Moretti)
Namas „Saulėgrąža“ (Casa Il Girasole) Viale Bruno Buozzi, 64 (1948, archit. Luigi Moretti)