7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie kultūrinę prabangą

Meno istorikę Giedrę Jankevičiūtę kalbina Monika Krikštopaitytė

Nr. 1 (1280), 2019-01-04
Tarp disciplinų Dailė
Zofia Stryjenska, „Perkūnas“. 1934 m.
Zofia Stryjenska, „Perkūnas“. 1934 m.

Tris dienas lapkritį Varšuvos karalių pilyje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „State re-construction and art in Central and Eastern Europe 1918–1940“ („Valstybės atkūrimas ir Vidurio bei Rytų Europos menas 1918–1940“) su kolegomis iš įvairių šalių kalbėjotės apie Vidurio ir Rytų Europos dailę bei architektūrą ir jų politinius kontekstus nuo 1918-ųjų. Skaitėte pranešimą apie Kauno Prisikėlimo bažnyčią ir Valstybės rūmus. Ta proga užsiminėte apie „periodiškai Lietuvoje atgimstantį troškimą pas(is)tatydinti pilį kalvos viršūnėje“. Ar kitas šalis irgi kamuoja panašūs troškimai? Kokias dar bendras įdomias temas ar problemas išryškino šis mokslininkų susitikimas?

Ne mes vieni 2018-aisiais švenčiame nepriklausomybės 100-metį. Šie metai jubiliejiniai ir lenkams, ir čekams, ir suomiams, ką ir kalbėti apie latvius ir estus. Visi permąsto savo nacionalinės istorijos pagrindinį pasakojimą, jį pildo, kažkiek ir keičia. Konferencijos rengėjai subūrė menotyrininkus, kuriems per savo disciplinos prizmę siūlė papasakoti, ką davė valstybingumo statyba ir jo praradimai Europai per praėjusį šimtmetį, kaip architektūrą ir dailę veikia dabartinė tikrovė, nulemta kintančių valstybingumo koncepcijų. Kitaip sakant, susitikimo tema buvo menas ir politika per šimtą metų nuo 1918-ųjų.

Atrodytų, kad pastaruoju metu apie tai prirašyti tomų tomai. Viską susekti sunku, ypač kad tie tekstai labai įvairiomis kalbomis. Konferencijos tuo požiūriu tarsi konspektas. Viena vertus, jos vyksta visiems dalyviams suprantama kalba, dažniausiai anglų. Taip jos suteikia galimybę išgirsti, kas kokioje meno tyrėjų bendruomenėje aktualu, apie ką daugiausia kalbama, dėl ko nesutariama. Kita vertus, patogu, kad vienoje vietoje per kelias dienas galima ne tik sužinoti apie naujus autoritetus, idėjas ir faktus, bet neretai ir pamatyti savo akimis, kas tie naujieji autoritetai. Stengiuosi dalyvauti konferencijose, kurios siejasi su tuo, kuo užsiimu pati, kad pasinaudočiau galimybe greitai aprėpti savo profesinio lauko naujoves ir susipažinti su kolegomis. Tuo požiūriu menotyrininkai niekuo nesiskiria nuo medikų ar fizikų, visi į konferencijas vykstame to paties: naujų žinių ir profesinio dialogo partnerių. Lietuva per maža, kad atskirą siaurą sritį tirtų keli žmonės. Pasitaiko, bet retai.

Varšuvoje beveik ištisai kalbėta apie nepatogų paveldą – tai, kas slepiama nuo kitų ir nuo savęs, nes kenkia herojiniam mitui arba tiesiog verčia keisti vadinamąjį didįjį pasakojimą, visuomenėje susiklosčiusią, nusistovėjusią nuomonę apie save. Tokio nepatogaus paveldo būta visais laikais, bet XX a. šiuo požiūriu atrodo ypač dosnus, gal dėl to, kad jis arti. Apie tokius dalykus kartais lengviau kalbėti ne namie, tuomet išvengiama pikto ideologinio ginčo. Pastaruoju metu jų turėjome pakankamai: tai Basanavičius, tai Vytis, tai Gedimino kalnas… Kai apibendrindama savo pasakojimą apie nepastatytuosius Valstybės rūmus tuometinėje laikinojoje sostinėje paminėjau, kad valdovo pilis ant kalno lietuviams virto kažkokia obsesija, kurios naujausias vaisius – Kaušpėdo architektų biuro sukurta pilies ant Gedimino kalno Vilniuje vizija, kolegos iš karto puolė dalintis savo patirtimi. Visai neblogai sužinoti, kad ne mes vieni Europoje tokie kompleksuoti. Tai patyrus ir dar su protingais žmonėmis aptarus šiek tiek palengvėja. Taigi mokslinės konferencijos gali atlikti ir psichoterapinę funkciją. Juokauju, žinoma. Architektūros ir dailės istorikų išvados apie politikos diktatą menui nieko gera nežada. Retai kam yra pasisekę tokiam diktatui pasipriešinti ir visada rezultatai būdavo liūdni. Apie tai Varšuvoje daug kalbėta.

Įdomiausia man buvo išgirsti apie situaciją Ukrainoje po Pirmojo pasaulinio karo, apie Graikiją po Antrojo pasaulinio karo ir Meksikos dailininkų meilę Sovietų Sąjungai, kuri pasireiškė 1947–1949 m. Stalinui padovanota didele meno kūrinių kolekcija. Dovanos gavėjas ja visai neapsidžiaugė. Kolekcijos likimas tragiškas. Didžioji dalis tapybos Stalino įsakymu buvo sunaikinta, kelis kūrinius išgelbėjo prokomunistinių šalių muziejininkai, kuriems buvo pasiūlyta pasirinkti jiems patinkančius eksponatus. Taip gimė Varšuvoje 1955 m. eksponuoto, o paskiau kažin kur dingusio didžiausio formato Fridos Kahlo paveikslo mįslė. Kahlo nusiuntė Stalinui tai, ką, jos manymu, sukūrė geriausio, nes nepaprastai juo žavėjosi. Peterburge dirbusiai jaunai muziejininkei Katarinai Lopatkinai pavyko rasti ir identifikuoti ta pačia proga dovanotos grafikos rinkinį, kuris tiesiog tyliai pragulėjo šituos 70 metų. Dabar ji ruošia parodą ir ketina paviešinti savo radinį.

 

Tą pat mėnesį Europos tekstologų draugijos (ESTS) 15-ojoje konferencijoje „Autorius kaip redaktorius ir redaktorius kaip autorius“ Prahoje, Karolio universitete, kartu su Miku Vaicekausku pristatėte Maironio įvaizdžio naudojimą jo knygose. Kokie svarbiausi ar mums aktualiausi įspūdžiai iš čia?

Patikslinsiu, kad mudu su Vaicekausku kalbėjome apie Maironį kaip „Pavasario balsų“ dizainerį. Poetui tebesant gyvam šis poezijos rinkinys buvo išleistas keturis kartus: 1895, 1905, 1913 ir 1920 m., o 1927 m. jis paskelbtas kaip atskiras „Raštų“ tomas. Maironis keitė daug dalykų – smarkiai redagavo tekstus, pridėjo naujų eilėraščių ir t.t. Priminsiu, kad 1920 m. leidimas gal tris kartus didesnis už pirmąjį. Maironis rūpinosi ir leidinio išvaizda, arba, kaip siūlo vadinti tekstologai ir knygotyrininkai, materialiniu knygos kūnu. Pirmieji du leidimai – standartinės to laiko knygelės, puoštos pagal spaustuvės katalogus parinktomis puošmenomis. 1913 m. leidimas, spausdintas Saliamono Banaičio spaustuvėje Kaune, paties Maironio buvo sumanytas kaip dedikacija sau pačiam 50-mečio proga. Knyga iliustruota poeto asmeninėmis fotografijomis, kurios pasakoja jo gyvenimo kelią nuo pasišiaušusio gimnazisto iki solidaus kunigų seminarijos rektoriaus. Deja, kaip tokios rūšies leidinys, knyga nepakankamai prabangi – formatas nedidelis, popierius prastas, viršelis plonas.

Autorinio dizaino požiūriu labiausiai išsiskiria 1920 m. leidimas. Tai labai eklektiška knyga. Ji tirštai iliustruota derinant standartines spaustuvės atsklandas ir užsklandas, klieriko Jurgio Jankevičiaus mėgėjiškus piešinėlius ir tuo metu jauno, tik pradėjusio garsėti Kazio Šimonio irgi gan mėgėjiškus piešinius. Šimonis sukūrė ir knygos viršelį. Jį kurdamas pasistengė labiau nei piešdamas paveikslėlius. Įdomu, kad į visą šitą vizualinę gausą įterptos ir nuotraukos – peizažai, Maironis prie savo rūmų Kaune ir poeto mūzos. Interpretuojant šio rinkinio išvaizdą, galima labai daug papasakoti apie Maironį ir jo laiką. Intriguoja ir skandalas, kilęs dėl mūzų atvaizdų, bet ne mažiau įdomi modernistinė idėja pritaikyti fotografijas poezijos iliustravimui.

Mes su Miku, remdamiesi idėja, kad Maironis savo knygų dizainui taikė DIY (pasidaryk pats) strategiją, bandėme paaiškinti, kodėl jis rinkosi vienokius ar kitokius vizualinius sprendimus. Pagrindinis šaltinis, aišku, buvo jo gyvenamoji aplinka, be kitų dalykų, ir biblioteka. Pavyzdžiui, rusiškas prabangus Brockhouse’o ir Efrono Lordo Byrono „Raštų“ leidimas, išleistas Peterburge 1904–1905 metais. Ten ir art nouveau stilistikos viršelis su Maironio numylėta lyra, ir autoriaus, jo žmonos Lady Byron, poezijos herojų atvaizdai, ir peizažai. Tokie dalykai rūpi visiems knygos istorikams. Jie susiję su tyrimo strategijomis ir metodologijomis. Tai geras kelias integruoti savus lokalius autorius į tarptautinį kontekstą.

Giliausią įspūdį konferencijoje paliko mano domėjimosi objektams tarsi tolimi pranešimai: Marie-Claude Felton apie autorių pastangas tapti savo knygų pardavėjais Apšvietos epochos Paryžiuje ir Pavelo Sladeko apie XVI a. žydų nereliginės intelektualios literatūros spaudą Europoje. Perskaityti straipsnį ar knygą tokiomis temomis vargu ar būčiau radusi laiko, o pranešimai tiesiog užbūrė. Buvo graudu ir kartu juokinga klausytis, kaip knygą išleidęs paryžietis autorius skelbia laikraštyje, kur jo knygų ieškoti: eikite palei Seną 300 metrų, pamatysite namą su trimis balkonais, įeikite į kiemą pro arką po viduriniu balkonu, kirskite jį įstrižai, įėję į laiptinę pakilkite į trečią į aukštą, tada kiemo galerija pereikite į kitą namą, užlipę į penktą aukštą palėpėje rasite mano kambarėlį ir tada, jei aš būsiu namie, galėsite įsigyti mano naująją knygą... Kaip geriau paaiškinti, kad knygų rašymas, leidyba ir prekyba yra visiškai atskiros sritys, reikalaujančios skirtingų kompetencijų.

Praktiškai man buvo naudinga išgirsti pranešimą apie Henry’o Parlando archyvą, kurį pristatė Švedų literatūros Suomijoje draugijos atstovai. Nusiunčiau jiems Parlando laiško Mikalojui Vorobjovui kopiją, gavau Vorobjovo laiško Parlandui kopiją ir žinių apie Veros Sotnikovos, tada dar ne Radauskienės, laiškus, saugomus Helsinkyje. Gal kažkam iš mūsų literatūros istorikų tai ir žinoma, bet viešai Lietuvoje skelbtos šios informacijos nesu aptikusi, o ji mūsų tyrinėtojams galėtų būti įdomi. 

 

Rugsėjį II Tarptautinio avangardo ir modernizmo tyrimų tinklo (EAM) konferencijoje Miunsterio universitete pristatyta knyga „The Routledge Companion to Expressionism in a Transnational Context“ („Routledge’o ekspresionizmo po transtautinį kontekstą gidas“), kur yra ir Jūsų su Laima Laučkaite publikacija. Kuo ji svarbi? Ar galime viltis, kad Lietuva dailėtyros mokslo srityje sėkmingai integruojasi į europinį kontekstą?

Ši knyga tikrai reikšminga, nes su savo ekspresionizmu, kuris buvo ir tebėra laikomas Lietuvos moderniosios tapybos vyraujančia tendencija, tai akcentuoja ir MO muziejaus inauguracinė paroda, mums iki šiol nesisekė peržengti Lietuvos ribų. Dabar jau esame tarptautiniame kontekste. Vykusiu knygos sudarytojos Isabel Wünsche žingsniu laikyčiau terminą transnational context, nes seminaras, nuo kurio viskas prasidėjo, buvo skirtas „periferiniams ekspresionizmams“. Juokavau, kad aukščiausias mūsų ekspresionizmo pripažinimas – net dvi spalvotos reprodukcijos (tai Viktoro Vizgirdos „Interjeras su vieniška kėde“ ir Antano Samuolio „Baltoji obelis“ – abu nutapyti 1932), nes visi kiti gavo po vieną. Kitas etapas turėtų būti paroda, bet ją surengti dar sudėtingiau nei sudaryti ir išleisti daugybės autorių straipsnių rinkinį. Aišku, parodos atveju kalbame ir apie didžiules sumas, kurias surinkti ne taip jau paprasta. Na, matysim. Beje, jei jau kalbam apie konferencijas, tai ir knygos, ir parodos – tiesioginiai konferencijų, seminarų vaisiai. Tačiau konferencija trunka vieną, dvi, daugiausia tris dienas, o knygų ir parodų poveikis nepalyginti ilgalaikiškesnis.

 

Naujųjų Lietuvos muziejų kontekste, atsidarius elitiškai nusiteikusiam „Tartle“ ir į plačią auditoriją orientuotam MO muziejui, kyla klausimas, gal ir dailėtyrai, kaip mokslui, reikėtų labiau orientuotis į platesnės auditorijos edukaciją, jos kultūrinių poreikių skatinimą? Kaip manote, kada ėjimas „į žmones“ padeda, kada kenkia sričiai?

Dailėtyros mokslui labiau orientuotis į žmones tikrai nereikia, nes jis ir taip orientuotas į žmones – kritika, katalogai, albumai juk prieinami kiekvienam. Blizgiuose žurnaluose ir interneto portaluose apie dailę rašo profesionalūs menotyrininkai ir daro tai vis geriau ir geriau. O dailės istorijos monografijos, straipsniai reikalauja pasirengimo, specialių žinių. Šie tekstai nėra ir neturi būti skirti kiekvienam. Tai normalu. Jei jų nebūtų, mūsų turimas dailės pažinimas nei plėstųsi, nei gilėtų. Jei jau kalbam apie muziejus, kaip apie menotyros tyrimų praktinio pritaikymo erdvę, tai joks reikšmingesnis pasaulio dailės muziejus neapsieina be mokslinių tyrimų, dažnas juos ir generuoja. Lietuvoje tokiems tyrimams kaip tik skiriama per mažai dėmesio. Eiti į žmones, kai turi jiems ką parodyti ir pasakyti, paprasta. Tačiau tam, kad viešųjų ryšių specialistai turėtų ką komunikuoti, savo nematomą darbą turi atlikti tyrinėtojai. Kitaip sakant, jei norime kokybiško popso, turime investuoti į elitinę kultūrą. Žmonės turi artėti prie elitinės kultūros, o ne atvirkščiai. Kai elitinę kultūrą mėginama leisti žemyn, neva artinant prie masinio skonio ir supratimo, ji tiesiog pradeda irti. Pastaruoju metu Lietuvoje ši tendencija ryškiai suaktyvėjo. Tai nėra gerai, nes esam mažiukai ir peržengus kritinę ribą atkurti pusiausvyrą bus labai sunku. Grįžtant prie pokalbio pradžios: surengti tokią konferenciją, kaip mūsų aptartosios, praktiškai nebeturime galimybių, nors prieš dešimtmetį panašūs renginiai Lietuvoje dar vykdavo. Šiandien manoma, kad Lietuvai tai per didelė prabanga. Nemanau. Tam mums pakanka ir finansinių, ir žmogiškų išteklių, trūksta tik supratimo, kad be tokios „prabangos“ greitai būsime nebeįdomūs ne tik kitiems, bet ir sau.

 

Ačiū už pokalbį!

Zofia Stryjenska, „Perkūnas“. 1934 m.
Zofia Stryjenska, „Perkūnas“. 1934 m.
Įėjimas į Varšuvos nacionalinį muziejų
Įėjimas į Varšuvos nacionalinį muziejų
Ludomir Slendzinski, „Pilsudskis prie Vilniaus“. 1927 m.
Ludomir Slendzinski, „Pilsudskis prie Vilniaus“. 1927 m.