Autorius: Ugnė Marija Makauskaitė

Ugnė Marija Makauskaitė

Ugnė Marija Makauskaitė kalbina Gytį Skudžinską parodos „Dienoraščiai, eskizai, pastabos, citatos ir kitos kasdienybės arba GyS CHAOS“ proga

Parodos anotacijoje mini „nereikalingus vaizdinius“. Ar tai, ką matome, yra kažkuria prasme nereikalinga?

Greičiau tai reiškia, kad viskas, ką regime, yra sąlygiška. Šioje parodoje eksponuojami kūriniai, kurie iš pradžių gali atrodyti nereikalingi, net nebūtinai traktuojami kaip meno kūriniai, nors ir atsidūrė galerinėje erdvėje. Būtent tai neįpareigoja žiūrovo traktuoti rodomo objekto kaip pranašiško ir gilų turinį turinčio meno kūrinio. Kitaip tariant, tai nėra Mona Liza. Parodoje palieku interpretacijų laisvę.

Ugnė Marija Makauskaitė

Pokalbis su architekte Sigita Simona Paplauskaite

Viena ryškiausių jaunosios kartos architekčių Sigita Simona Paplauskaitė dalyvavo ne viename projekte, tačiau, ko gero, labiausiai nustebino savo projektu, eksponuotu Londono architektūros festivalyje. Meninėje praktikoje architektė reflektuoja gamtos ir urbanistinio pasaulių sankirtą bei bendruomenių indėlį į miesto kraštovaizdį, taip atliepdama šiuolaikinio pasaulio (o kartu ir Lietuvos) problemas. Dėl šios priežasties įdomu išgirsti jos nuomonę ir kitais miesto bendruomenėms opiais klausimais.

Ugnė Marija Makauskaitė

Arba vargas dėl sovietinio palikimo

Kodėl apie sovietinį palikimą šnekame šiandien, o ne, pavyzdžiui, dešimtmečiu anksčiau? Nesutinku, jog sovietinio meno šalinimas iš viešų erdvių yra vien „žaizdų išsivalymas“ ar „sovietinio mąstymo nyksmo apraiška“. Mano galva, tai susiję su esamuoju laiku. Amerikiečių rašytojo ir aktyvisto Gregory Sholette’s teigimu, šiandieninis kapitalistinis gyvenimas pripildytas visais „anti-“, kurie tapo svarbia medijų žodyno dalimi.

Ugnė Marija Makauskaitė

Lietuvos viešojo meno bėdos

„Pats viešojo meno terminas skamba neigiamai, nes ar ne taip mes vadiname prostitutę, fille publique, gatvės merginą?“ – samprotauja menotyrininkas Klaussas Bussmannas. Šiandien ši mintis skamba gana suprantamai, ir ne tik termino, bet jau ir turinio prasme. Kad viešąjį meną suprantame tik kaip skulptūrą, vis tenka įsitikinti, bet įdomu, kad net ir čia atsiranda problemų. Ne dėl viešojo meno per se, bet dėl viešose vietose statomų skulptūrų ir menotyrininkų vaidmens jas renkantis.

Londono nacionalinės portretų galerijos direktorė Sandy Nairne išskiria ryškiausias meno viešoje erdvėje tradicijas: atminties (skulptūros, monumentai) bei šiuolaikinę, patrauklią ir įtraukiančią šiuolaikinį žiūrovą. Pasak Nairne, dažniausiai problemų kyla atminties bloke dėl tradicija besiremiančių autorių įgūdžių ir vaizduotės stokos, neužbaigto kūrinio realizavimo ar meno kūrinio pastatymo kaip „priedo“ erdvėje.