7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kušetė, megztinis ir panorama

Naujasis Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 28 (1265), 2018-09-14
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.

Lietuvos menotyrinis kuravimas, t.y. kai meną tiriančiajam tenka tvarkytis su įvairesne, istoriją turinčia medžiaga, į rengiamas parodas žiūri dvejopai. Vienam labai rūpi papasakoti kontekstą, prie kūrinių privalo būti paaiškinimai, kurie atskleis, kodėl iš pažiūros neįdomus eksponatas yra ypač svarbus, o už įdomaus vaizdo visada tūno dar kokia nors istorija. Čia šventas žodis yra tyrimas. Ekspozicijos dažnai paremtos moksliniais darbais.

 

Kitas sako, kad paroda yra ne knyga, privalu kliautis kūrinių galia (ypač propaguojant modernizmą, kai forma ir yra svarbiausia, vizualieji menai turi patys veikti), o jei ir siūlyti žiūrovui tekstą, labai labai trumpą, tai geriau jau interpretaciją, nes su kūriniu reikia elgtis tarsi su asmeniu, kuris gali išaugti kontekstus ir prabilti į dabartį naujaip. Požiūrių atstovai kaskart vieni kitus kritikuoja. Tiesa, yra dalis parodų, kurias iš aukšto nužvelgia abi grupės. Tai paskubom suręstos anų dviejų pozicijų imitacijos, profesionalų vadinamos chaltūromis arba parodomis, kurias supras tik rodomų fondų darbuotojai.

 

Man įdomios ir tyrimą šlovinančios, ir vizualumu pasikliaunančios parodos. Ypač kai apčiuopiu būdą, kuriuo galiu ką nors nauja suprasti. Dar įdomiau, kai randamas trečias ar ketvirtas kelias. Tuomet, kai yra daugiau teksto, idealu, kad parodą galėčiau parsinešti knygos pavidalu ir pasiskaityti esant galimybei.

 

Tačiau šios dilemos, panašu, visai nekamuos naujojo Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“, nes jo lankymas įmanomas tik su lydinčiais specialistais. Žmogiškasis faktorius leis pakoreguoti parodos pasakojimo kiekį ir turinį priklausomai nuo kiekvieno lankytojo galimybės sugerti informaciją ir žinias. Nekamuos ir todėl, kad tai kamerinis muziejus, negrasinantis persivalgymu. Lyginant su lydėjimo strategiją įkvėpusiu Kazio Varnelio muziejumi, tai tik keli kambarėliai, nes Varnelio nesibaigiantys labirintai tik iš išorės atrodo kukliai, realiai – tai spąstai, kur net skubėdamas be dviejų valandų neišeisi. Norinčiam pasinerti ir užsimiršti – tikra laimė. O nusiteikusiam praskaidrinti dieną įdomiu inkliuzu labiau tiktų „Tartle“.

 

Rolandas Valiūnas, įkūrėjas, kurio kolekcijos pagrindu atidarytas centras, per atidarymą sakė, kad jam labai rūpi, jog išsisklaidytų mistika, kuri tvyro istoriniame laikotarpyje tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir dabarties. Jis tiki, kad menas gali pasakoti apie tai įdomiai ir toji daugiatautė sudėtinga atmintis turi mums sugrįžti. Aš su juo sutinku ir viliuosi, kad taip ir bus. Tame pačiame atidaryme istorikas Egidijus Aleksandravičius su pranašo įtaiga visiems paaiškino, kodėl pavadinimas yra puikus. Pirmiausia todėl, kad tartle yra škotiškas žodis. Istorikui škotų identiteto įsišaknijimas į tapatybės šerdį, net nekalbant savo kalba, daro didelį įspūdį. Tokio pat linki Lietuvai. Istorikui patinka sąsaja su gaja tauta ir atminties grąžinimo tikslai. „Tartle“ žodžio reikšmė šiek tiek panaši į déjà vu (įspūdis, kad kažkas jau yra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai išgyvenama pirmą kartą). Tačiau čia kalbama apie užmiršto, bet žinoto anksčiau prisiminimą. Apie to, kas patirta, atgaivinimą. Galbūt centro tikslus galima lyginti su psichoterapijos procesu, kai iš po pageidaujamų prisiminimų iškrapštomi išstumtieji. Tie, kurių užmiršimas vis kiša koją siekiant brandaus elgesio. Argi tai ne apie mūsų didybės kičą gausiai reprodukuojančią valstybę? Kuri vis kartoja save, o problemos lieka tos pačios. Taigi „Tartle“ galbūt galės bent iš dalies atlikti ir savotišką Freudo kušetės funkciją mūsų kultūrai.

 

Nors „Tartle“ kolekcijoje yra ir šiuolaikinio meno, modernaus kur kas daugiau, o didžiausią dalį eksponatų sudaro tokie objektai, kurie gal net labiau priklauso istorijos sričiai, tačiau lengvai pasiduoda dailėtyros optikai. Dailės istorikui jokia ten kušetė, o aukso kasyklos. Turtingi fondai, jiems atviros puikios kūrinių peržiūrų darbo vietos. Lengva susigraudinti. Juolab kad pirmas mėnuo skirtas menotyrininkams apsilankyti. Pasijusti svarbiam profesiškai seniai bebuvo progų.

 

Įspūdingiausias „Tartle“ elementas, ko gero, visada liks kiemelis su atsiveriančiu vaizdu. Iš aukščiausio Užupio taško tarp medžių lapijos per vidurį stūkso Gedimino pilies bokštas, ko gero, adekvačiausiai atspindintis istorinę sąmonę. Liko tik vienas bokštas iš visos pilies. Su šia didinga panorama galima derinti Mindaugo Navako, Jokūbo Lipšico, senojo Roberto Antinio skulptūras, jausti erdvę ir istoriją gyvai. Visai netikėtai smagiai kiemelyje įsipaišo Erwino Wurmo išdidintas sulankstytas megztukas. Jis atrodo kaip geras pokštas, nes šalia Pažinimo centro, tame pačiame name, kolekcininkas Rolandas Valiūnas ir gyvens su šeima. Jo paties sulankstyti megztukai kažkur visai netoli.

 

Dar du pokštai viduje. Ekspoziciją pradeda Valiūno filmuota medžiaga, kurioje gandras smalsiai apžiūrinėja Vlado Urbanavičiaus skulptūrą pievoje. Iškart norisi susitapatinti su paukščiu, jis atrodo toks įsitraukęs. Videoinstaliacija primena pasiūlymą grįžti prie natūralaus smalsumo.

 

Viršutiniuose kambariuose visas dėmesys skirtas Vilniui. Be gido vaikščiodamas nesuprastum, kad Justino Vienožinskio, Vytauto Mackevičiaus miesto peizažai ypatingi tuo, kad tapyti tokiu laiku, kai mieste su molbertu dirbti buvo negalima, per daug pavojinga. Vinco Kisarausko Vilnius konstruktyvus, bėgantis nuo realizmo. Marijos Cvirkienės – magiškas, su žiburiuota cirko palapine sutemose.

 

Nusileidus į požeminį aukštą išsivynioja ilgesnė ekspozicija su didesne sale ir saugyklomis. Už pertvarų, gerai saugoma, matosi ypač brangi nuogakrūtė darbščiojo Pranciškaus Smuglevičiaus „Estera prieš Ahasuerą“. Kaip karoliai išsidėsčiusiose salėse pasakojama apie kultūros pavasarį, apie aistrą, apie meditatyvų, vidujai dinamišką kūrinį, apie šviesą.

 

Didžiojoje salėje – antras vidinis pokštas. Apversto laivo formos erdvėje, kur geriausiai atpažįstamas atidarymo parodos kuratorės Giedrės Jankevičiūtės braižas (Stasys Ušinskas ir neatskiriamas nuo mokytojo jaunasis Kazys Varnelis, vėlyvasis Varnelis ir toks pat formą išgryninęs Urbanavičius, įtaigus Leopoldas Surgailis – viskas sąsajomis susiūta ir patraukliai eksponuota), viena siena apvarvėjusi rūdimis (!). Nuolatinius lietuviškų muziejų lankytojus tuojau pat ištinka staigus tartle. Vaizdelis visai kaip Kauno Parodų rūmuose ar Žilinsko galerijoje. Nejaugi? Ne. Tai centro architekto sukurto interjero dalis, o nuvarvėjimai netikri – jie kruopščiai nutapyti. Pagal pirminę reikšmę, matyt, papildo betoninės salės industrinį įvaizdį, o pagal konotacijas rodo empatiją ir solidarizuojasi su kitomis kultūros institucijomis, kas ne kartą buvo įrodyta praktiškai – skolinant kūrinius parodoms.

 

Lieka tikėti, kad siekiantis atsakyti į klausimą „iš kur atėjome“, netgi „kur pakeliui buvome“, „Tartle“ tars svarų žodį ir į „kur mes einame“. Kol kas galime pasidžiaugti, kad sukauptoji kolekcija įsižemino, tapo prieinamesnė, įrodanti, kad Lietuvoje anaiptol ne viskas blogai.

 

Registracija į ekskursijas internetu prasidės nuo spalio 22 d.

Daugiau informacijos Tartle.lt

Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Robertas Antinis (vyresn.), „Kompozicija“. 7 dešimt. Autorės nuotr.
Robertas Antinis (vyresn.), „Kompozicija“. 7 dešimt. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Giedrė Jankevičiūtė ir Rolandas Valiūnas. Autorės nuotr.
Giedrė Jankevičiūtė ir Rolandas Valiūnas. Autorės nuotr.
Marija Cvirkienė, „Cirkas“. 1963 m. Autorės nuotr.
Marija Cvirkienė, „Cirkas“. 1963 m. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.