7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iš meno organizacijų istorijos: AICA (1)

Giedrė Jankevičiūtė kalbina Laimą Laučkaitę ir Viktorą Liutkų

Nr. 22 (1301), 2019-05-31
Dailė Tarp disciplinų Kultūra
Lietuvos AICA steigėjai 1989 m. gegužę: pirmas iš kairės Viktoras Liutkus, antroji – Laima Laučkaitė, ketvirtoji – Ingrida Korsakaitė ir dailės istorikė Jolanta Širkaitė
Lietuvos AICA steigėjai 1989 m. gegužę: pirmas iš kairės Viktoras Liutkus, antroji – Laima Laučkaitė, ketvirtoji – Ingrida Korsakaitė ir dailės istorikė Jolanta Širkaitė

2019 m. gegužės 17 d. pavakare išėjusi iš Dailės akademijos senųjų rūmų kaktomuša susidūriau su Viktoru Liutkumi. Pradėjom apie šį bei tą ir perėjom prie jubiliejų minėjimo epidemijos. Aišku, šitie ritualai prasmingi, nors kartais jų gerokai per daug ir jie ima varginti bei erzinti. Kita vertus, jubiliejai leidžia gauti lėšų tyrimams, nes tik per valstybės istorijai reikšmingų sukakčių minėjimus tyrimų reikšmę supranta politikai, jie skatina visuomenės susidomėjimą istorija, mobilizuoja tyrėjų pajėgas ir taip per jubiliejus pavyksta kažką gilesnio praeityje bei dabartyje atrasti. Žodis po žodžio priėjom prie savo srities – dailėtyros, ir Viktoras tarė: „Tai mes juk prieš 30 metų įkūrėm AICA. Jubiliejus?“. – „Hm, ar tikrai 1989? Kad kažkaip lyg ir vėliau ta pradžia buvo...“ – „Ne, ne, AICA kūrėm Dailininkų sąjungoje Kosciuškos gatvėje, o 1990 m. aš jau perėjau dirbti į Kultūros ministeriją.“

 

Baigėsi tuo, kad nutarėm bendromis jėgomis prisiminti ir pagaliau užrašyti lietuviško AICA padalinio istoriją – sukurti šaltinį, kuris pirmiausia reikalingas mums patiems, bet galbūt pravers ir kitiems. Šaltinį skelbiame arčiausiai AICA esančiame periodiniame leidinyje – kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“. Šiame numeryje – Viktoro Liutkaus bei jį prezidento poste pakeitusios Laimos Laučkaitės atsakymai į mano klausimus. Tęsinys – Monikos Krikštopaitytės pokalbis su AICA po Laučkaitės vadovavusia Elona Lubyte ir dabartine prezidente Ramute Rachlevičiūte.

 

Viktorai, esi Tarptautinės dailės kritikų asociacijos AICA (Association Internationale des Critiques d’Art) nacionalinio padalinio iniciatorius ir įkūrėjas. Šiandien be AICA savo meno lauko mes neįsivaizduojame, šios organizacijos buvimas Lietuvoje tarsi savaime suprantamas. O tada, Sąjūdžio epochoje, tai buvo svarbus žingsnis į Vakarus, kur link visi veržėmės. Kaip tau šovė į galvą mintis, kad mes Lietuvoje turim turėti AICA skyrių? 

Mintis ir veiksmus skatino Sąjūdžio idėjų ir veiklos generuojamas gyvenimas. Buvo 1989 m. pavasaris. Ypatingas, nes tų metų kovo 11 d. per Lietuvos dailininkų sąjungos suvažiavimą atsiskyrėme nuo Maskvos: mūsų dailininkai pasiskelbė nepriklausomais nuo sovietinės Dailininkų sąjungos. Buvo priimti nauji įstatai, kelios rezoliucijos. Aš tuo metu ėjau Dailininkų sąjungos sekretoriaus, atsakingo už dailės informaciją, spaudą, ryšius su visuomene, pareigas. Tad, kaip ir kiti tuometiniai sąjungos vadovai – Bronius Leonavičius, Arvydas Šaltenis, Vaclovas Krutinis – buvau pačiame įvykių sūkuryje. Teko rašyti pagrindinius atsiskyrimo dokumentus, naujus Dailininkų sąjungos įstatus, važiuoti į Maskvą, aiškinti, derėtis, protestuoti. Patys kūrėme istoriją. Labai įdomus, stebuklingas laikotarpis.

 

AICA Lietuvos padalinio steigimo idėja buvo dailės gyvenimo radikalios pertvarkos proceso dalis. Apie šią organizaciją, ką ji jungia, kas jai rūpi, kokias lengvatas rašantiems kritikams suteikia ir pan., žinojau jau anksčiau. Suvokiau AICA kaip vartus į kolegų pasaulį už geležinės uždangos, į kurį mums visiems norėjosi kuo greičiau pakliūti. SSSR taip pat turėjo AICA sekciją, tuomet jos nariais buvo du Lietuvos dailėtyrininkai – Nijolė Tumėnienė ir Gytis Vaitkūnas. Bet man buvo visiškai aišku: negalime šlietis prie sovietinės sekcijos, reikia kurti savąją, mes patys, o ne Maskva, turime spręsti, ką daryti, ką priimti į narius. Beliko tai įgyvendinti.

 

Nuo ko pradėjai? Kas buvo pirmieji lietuviško padalinio nariai?

Pradžią veiksmui pasiūlė pats gyvenimas. 1989 m. pavasarį į Dailininkų sąjungos būstinę Kosciuškos gatvėje atėjo rašytojas Romualdas Lankauskas. Jis atlydėjo simpatišką moterį – Annette Laborey. Literatūros kritikę, kultūros aktyvistę, FEIE (Fondation pour une entraide intellectualle européenne – Intelektualų savitarpio paramos fondas) prezidentę. Vėliau ji įsitraukė į Soroso Atviros visuomenės fondo veiklą, daug prisidėjo prie kultūrinių mainų tarp Vidurio ir Rytų Europos su Vakarais plėtojimo. Kalbėjomės apie Lietuvos dailininkų reikalus, parodas, santykius su Maskva, tik ką įvykusį suvažiavimą. To pokalbio metu ir prasižiojau, kad lietuviai dailėtyrininkai norėtų turėti savo sekciją AICA, organizacijoje, kurios būstinė yra Paryžiuje. Annette kaipmat sureagavo: „Rašyk laišką, išdėstyk ketinimus, aš tarpininkausiu.“ Gavau iš jos reikiamus kontaktus, paskiau jau iš Paryžiaus ji man atsiuntė AICA įstatus, kitą reikalingą informaciją. Tuomet dar nieko nežinojau apie pačios Annette veiklą. Ne taip seniai perskaičiau, kad 2017 m., nesutikdama su dabartinės lenkų valdžios vykdoma vidaus politika šalyje, ji atsisakė priimti aukštą Lenkijos Respublikos apdovanojimą. Ta proga labiau įsigilinau, ką ji yra nuveikusi. Išties įspūdinga, kiek daug gali vienas žmogus!

 

Mūsų AICA padalinio steigimo iniciatyvinis susirinkimas įvyko neilgai trukus po Annette apsilankymo, 1989 m. vasaros pradžioje Dailininkų sąjungos būstinės vestibiulyje. Pakviečiau tuo metu žinomus, matomus, aktyviai rašančius kolegas, su kuriais daugiausiai bendravau: Alfonsą Andriuškevičių, Aldoną Dapkutę, Ingridą Korsakaitę, Laimą Laučkaitę, Eloną Lubytę ir tave. Taip septyniese nutarėm, kad reikia žengti tolesnį žingsnį ir kreiptis į Paryžių. Kodėl nepakviečiau daugiau žmonių? Dėl to, kad rizikavome. Nebuvo aišku, kaip mūsų norą sutiks Paryžius, ar sovietai neblokuos priėmimo – juk savos valstybės tada dar neturėjome.

 

Įstojimo procedūra užsitęsė. Reikėjo parašyti sekcijos įstatus, juos išversti, sutvarkyti stojančiųjų pareiškimus, CV, susirinkimo protokolus, komunikuoti su AICA būstine ir t.t. Susirašinėjimas su Paryžiumi vyko paprastu paštu. Fakso neturėjome, o apie asmeninius kompiuterius tuo metu dar net nesvajojome. Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip lėtai sukosi tie grynai techniniai reikalai. Netruko ateiti ir praeiti 1990-ieji, prasidėjo 1991-ieji. Pagaliau gavau teigiamą atsakymą – mes jau nacionalinė sekcija, jau galime savarankiškai tvarkytis! Štai ir viskas. Taip 1991 m. gegužės 31 d. įkūrėme Lietuvos AICA sekciją. Prie iniciatyvinio susirinkimo dalyvių prisijungė dar Rasa Andriušytė iš Kauno. Laimą Laučkaitę išsirinkome sekretore, aš tapau prezidentu. Jau nepriklausomos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija 1991 m. liepos 16 d. užregistravo mūsų įstatus. Buvome pirmoji nacionalinė sekcija iš visų posovietinių respublikų.

 

Apmaudu, kad nepavyko išsaugoti viso to laikotarpio susirašinėjimo. 1990 m. išėjau iš darbo Dailininkų sąjungoje, perėjau dirbti į Kultūros ministerijos dailės skyrių, ten persinešiau ir korespondenciją su AICA. Maniau, bus saugiau. Po kelerių metų palikau ministeriją, ten prasidėjo kabinetų „perstumdymas“ ir dalis susirašinėjimo nukeliavo į nežinią. Išliko tai, ką saugojau asmeniniame archyve.

 

Tavo prezidentavimas truko iki 1995-ųjų. Ar, be steigimo rūpesčių, dar spėjai pasiūlyti lietuviškajai AICA’i kokias nors veiklos gaires?

Mano pirmieji penkeri „prezidentavimo“ metai kažko ypatinga neatnešė. Vyko revoliucija, ir man, ir kitiems AICA nariams rūpėjo svarbesni dalykai. Apie menotyrinę, vidinę ir išorinę sekcijos veiklą (posėdžius, konferencijas, leidinius ir t.t.) negalvojom. Reikėjo iš pradžių susiorientuoti, kaip tą veiklą organizuoti, kur link kreipti. Aišku, buvo svarbu, kad susiformuotų kiek didesnis branduolys, augtų narių skaičius. 1994 m. į AICA įstojo Lolita Jablonskienė, Raminta Jurėnaitė, Kęstutis Kuizinas. Gavom AICA narystės pažymėjimus. AICA nario pažymėjimas ilgą laiką buvo reikšminga netiesioginės finansinės paramos priemonė, palengvinusi dailės kritikų profesinę veiklą. Dauguma pasaulio muziejų leidžia AICA nariams apžiūrėti ekspozicijas ir parodas nemokamai. Ypač svarbu tai buvo atkūrus nepriklausomybę, kai jau galėjome keliauti, bet dar nelabai turėjome už ką. Pasaulio muziejų bilietų kainos tuo metu mums buvo sunkiai prieinamos, o matyti norėjome viską!

 

Ministerinė tarnyba gerokai užgulė mano pečius: dirbau su pirmąja nepriklausomos Lietuvos vyriausybe, prasidėjo blokada, jokių finansų dailės kūrinių įsigijimui, reikėjo kurti paramos menininkams sistemą, sudemokratinti dailės valdymą (stipendijos, ekspertų komisijos), o kur dar tuomet iškilęs Parodų rūmų / Šiuolaikinio meno centro „skaudulys“. Dėl šios institucijos tuo metu įnirtingai pešėsi Kultūros ministerija ir Dailininkų sąjunga... Man labai palengvėjo, kai AICA vairą iš manęs 1995 m. perėmė Laima Laučkaitė.

 

Tiesa, 1994 m. rugsėjį mudu su Andriuškevičiumi dalyvavome AICA kongrese Stokholme. Ko gero, buvome pirmieji Lietuvos atstovai, nuvykę į AICA kongresą. Žinoma, jei neskaičiuosime išeivių: juk būtent iš AICA antrojo kongreso tribūnos Alexis Rannitas 1949 m. perskaitė savo istorinį pranešimą, kuriame paskelbė, kad abstrakčiosios dailės pradininkas yra ne Kandinskis, o Čiurlionis. Mums su Andriuškevičiumi labai pasisekė: atplaukėme į Stokholmą „Estonia“ keltu, o lygiai po trijų dienų įvyko šiurpi jo katastrofa. Pats kongresas didelio įspūdžio, bent man, nepadarė, pamatėme organizacinę virtuvę, pasiklausėme, ką kalba AICA nariai iš kitų šalių, įsitikinome, kokia plati organizacijos geografija. O dabar jau kasmet kas nors iš Lietuvos AICA narių nuvyksta į metinį kongresą, perskaityta nemažai pranešimų, mezgami profesiniai kontaktai.

 

Laima, buvai tarp pirmųjų AICA narių, dalyvavai iniciatyvinės grupės susirinkime 1989 metais. Šiandien užsiimi beveik išimtinai dailės istorija, bet 1989-aisiais buvai aktyvi dailės kritikė. Kaip atrodė dailės kritikos laukas tais metais?

Jis buvo kur kas retesnis, rašančių gerokai mažiau nei šiandien, tarp jų buvo ir labiau paklususių ideologiniams reikalavimams, ir bandžiusių juos apeiti, rašyti kitaip, – pastarieji ir kūrė AICA Lietuvos sekciją. AICA traukė kaip laisvo, išsvajoto Vakarų pasaulio simbolis, mąstymo ir kūrybos laisvę užtikrinanti profesinė organizacija. Savąją AICA sekciją įsivaizdavome kaip stipriausių, pajėgiausių kritikų sambūrį. Palyginus anų dienų kritikos tekstus su šiandieniais, akivaizdu, kad dabartiniai turi daugiau literatūrinio patrauklumo, jie subjektyvesni, kritikas drąsiau eksponuoja savo asmenybę. Ir, žinoma, dabar geriau išmanome Vakarų meną. Tais laikais globalios meno scenos negalėjom pažinti, tai buvo neįmanoma. Bet nepriklausomybės aušros metų meno kritika turėjo savų privalumų. Nepalyginamai stipresnis nei dabar buvo atgalinis ryšys, straipsnius „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“ ir kitoje periodikoje skaitė daug daugiau žmonių nei dabar – dailininkai, literatai, muzikai, įvairių sričių intelektualai. Pamenu, kad mano tekstai susilaukdavo atgarsio ne vien iš kultūros lauko, bet net, pavyzdžiui, iš fizikų.

 

Po Viktoro perėmei vadovavimą mūsų AICA. Kas buvo nuveikta tavo prezidentavimo metu? Kokia organizacijos vizija formavosi?

Prezidente buvau 1995–1998 metais. Šiandien sunku patikėti, bet iki 1996 m. Lietuvos visuomeninės organizacijos veikė pagal kažkokį pusiau sovietinį įstatymą. Nacionalinę AICA sekciją su naujais įstatais pagal tik ką priimtą visuomeninių organizacijų įstatymą įregistravau tik 1996-aisiais. Sekcijos viziją ir veiklą nulėmė reali situacija: vykti į tarptautinius kritikų renginius formaliai galėjome, bet siaubingai trūko lėšų kelionėms, o rėmėjų nebuvo. Nusprendėme, kad diskutuoti, apmąstyti mūsų meno reiškinius galime ir čia pat, vietoje, nes lūžiai, pokyčiai dailėje, dailės gyvenime, pačioje kritikoje buvo radikalūs. Pradėjau organizuoti kamerines AICA narių konferencijas, seminarus. Pirmasis „Lietuvos dailės kaita 1990–1996 m.: institucinis aspektas“ įvyko 1996 metais. Iniciavome ir leidybinę veiklą: pranešimus išleidome atskira knygele. Vėliau AICA vadovavusios Elona Lubytė, Ramutė Rachlevičiūtė tęsė šią veiklą. Elona organizavo seminarus „Dešimtojo dešimtmečio dailės procesai ir kontekstai“ (1999), „Dailės kritikos krizė – kritikos egzistavimo būdas“ (2002), „Reprezentacijos iššūkiai“ (2003), jų medžiaga paskelbta AICA leidinių serijoje. Kai šiandien vartau tuos leidinius, matau, kaip atsirado ir evoliucionavo nauji kritikos diskursai, kryptys, kuratorių veikla. Leidiniai liudija ir apie pačios organizacijos augimą. Mano „prezidentavimo“ pradžioje į AICA įstojo Erika Grigoravičienė, o paskiau kasmet vis kas nors prisijungdavo. Dabar organizacija turi apie tris dešimtis narių. Anuomet būta daug idealizmo, entuziazmo, šiandien jis gerokai priblėsęs. Natūralu, sakyčiau. Juk kiekvienas iš mūsų gali nuvažiuoti kur tik panorėjęs – į parodą, konferenciją, kongresą, seminarą. Susitinkam su kolegomis iš įvairių šalių, palaikome asmeninius ir profesinius ryšius. Lietuvos AICA sekcijos steigimo laikais apie tai tik svajojome. Vis dėlto jaunimas AICA tebesidomi, organizacija tebėra reikalinga, aktuali, įtakinga, kasmet vienas ar keli nariai vyksta į metinį kongresą, mes dalyvaujame viešajame šalies gyvenime, kartais tenka pasisakyti netgi politinėmis temomis.

Lietuvos AICA steigėjai 1989 m. gegužę: pirmas iš kairės Viktoras Liutkus, antroji – Laima Laučkaitė, ketvirtoji – Ingrida Korsakaitė ir dailės istorikė Jolanta Širkaitė
Lietuvos AICA steigėjai 1989 m. gegužę: pirmas iš kairės Viktoras Liutkus, antroji – Laima Laučkaitė, ketvirtoji – Ingrida Korsakaitė ir dailės istorikė Jolanta Širkaitė
Annette Laborey laiškas Viktorui Liutkui. 1990 m.
Annette Laborey laiškas Viktorui Liutkui. 1990 m.