Šventė Vilniaus „Knygų šalyje“

Vilniaus 20-ojoje knygų mugėje švytėjo vietinės knygų pasaulio žvaigždės, pasaulinio ryškumo šviesulių teturėjome du: prancūzę Marion Bataille ir japoną Katsumi Komagata. Tai vieni garsiausių šiuolaikinių erdvinės knygos kūrėjų, popieriaus inžinerijos virtuozai. Marion ir Katsumi atvyko į Vilnių „Knygų šalies“, tiksliau, jos valdovės Sigutės Chlebinskaitės dėka. Ačiū Sigutei už šį nepaprastą susitikimą, kuris turėjo tapti mugės sensacija, bet netapo. Ką gi, pasirodė, kad Marion ir Katsumi atstovauja tam pasauliui, kuris nuo mūsų vis dar atokus. Ne geografiškai, bet kultūriškai. Tai platesnės, gilesnės kultūros dalis. Tokia kūryba – tarsi aukštesnė civilizacijos pakopa, ant kurios mes pradedame dėti vieną koją, bet ji dar tik pakilo į orą. Jie iš ten, kur vertinamas tikslumas, precizija, lakoniška išraiška, konceptualumas, tyros, išgrynintos formos estetika, o emocija tyli ir taupi.

Abu – ir Marion, ir Katsumi – labiausiai išgarsino erdvinės paveikslėlių knygos, knygos-daiktai. Marion šedevrą „ABC3D“ (2008) ir skaičių knygą „10“ (2010) žino visas pasaulis. Nesu mačiusi nė vieno bent kiek reikšmingesnio modernaus ir šiuolaikinio meno muziejaus, neišskiriant Talino KUMU, kurio knygynėlyje nebūtų galima įsigyti šių jos knygų. Tai – šiuolaikinio dizaino ikonos, tai, ką pasaulis šiuo metu yra sukūręs geriausio. Vilniuje Marion taip pat pristatė ir vieną naujausių savo darbų, vos pradėjusiems pažinti raides skirtą abėcėlę-žaidimą „AOZ“ (2016). Šis 26 kortelių rinkinys buvo dirbtuvių vaikams išeities taškas. Katsumi firminis ženklas – dešimties knygų serija „Akutės“ („Little eyes“, 1990–1994). Iš kitų jo knygų, kurių yra net kelios dešimtys, sunku išskirti kurią nors vieną. Pačiam autoriui – bent lankantis Vilniuje – ypač patiko komentuoti dvi iš jų: „Tuojau gimsiu“ („I’m gonna be born“, 1995) ir „Medelis“ („Little tree“, 2008). Pamatytos per paties autoriaus pasakojimo prizmę, jos dar puikesnės.

Ir Marion, ir Katsumi knygose teksto nėra arba beveik nėra, naratyvą kuria vaizdai. Tačiau šios knygos suvokiamos ne tik rega, bet ir lytėjimu. Svarbu pajusti popieriaus tekstūrą, faktūrą, storį, svorį. Suvokime dalyvauja ir kūno motorika. Katsumi ir Marion knygas – ar jos būtų kvadratinės, ar stačiakampės – patogu paimti ir suaugusiojo rankai, ir vaiko rankytei. Jas ne tik galima, bet ir reikia apžiūrinėti keičiant rakursą. Vienas būdas tai daryti – sukinėti knygą rankose, kitas – pasidėjus knygą stabiliai, pačiam slinkti aplinkui. Žiūrėjimas įtraukia ir dar vieną – laiko parametrą, nes knygose yra judinamų elementų, taigi nepakanka atsiversti atvartą, jį reikia išskleisti papildomai ištraukus, atlenkus ar išskleidus kokią nors detalę.

Marion ir Katsumi knygos iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastos. Tad labai keista suvokti, kad jos iki galo mums taip ir neatsiveria, lieka nepažinios. Nesunku paaiškinti, kur glūdi knygos apie medžio gyvenimą ar kūdikio gimimą paslaptis ir poezija, bet iš kur jos atsiranda abėcėlėje, skaičių knygoje arba Katsumi geometrinėse dėlionėse, įvardyti sunkiau. Kad ir kaip būtų, iš karto aišku, kad šios lengvos ir žaismingos knygos yra labai rimtos. Tai tarsi intelektualus žaidimas, truputį galvosūkis, truputį fokusas, bet iš tikrųjų kažkas kito, o būtent – erdvinė knyga. Marion ir Katsumi knygas ypač smagu žiūrinėti keliese, kad būtų galima dalintis suvokimo patirtimi: drauge stebėtis, gėrėtis, komentuoti, aptarinėti. Tai – susitikimo ir aktyvaus dalyvavimo erdvė.

Kodėl šios knygos taip ryškiai išsiskiria šiuolaikiniame paveikslėlių knygų lauke?

Knyga-daiktas, erdvinė knyga šiais laikais pati savaime jokia naujovė. Knygų rinka tiesiog užtvindyta plastikinių, audeklinių, kailinių knygų. Jos dažnai turi ne tradicinę kvadrato ar stačiakampio, o kokio nors vaikams patinkančio ir lengvai atpažįstamo objekto formą. Tai gali būti laivas, automobilis, lėktuvas, namas, tvartas, garažas, varlė, meška, žuvis – kas tik norit. Šios patiems mažiausiems vartotojams skirtos knygos sumanytos ir sukurtos kaip žaislo pakaitalas. Jos trumpalaikės: vaikams greitai nusibosta, o suaugusiems apskritai yra neįdomios. Erdvės dialogui tarp vaiko ir greta jo esančio suaugusiojo jos nekuria, nes yra lėkštos ir infantilios. Taigi vos vaikas išauga iš elementariųjų paveikslėlių amžiaus, tokios knygelės pasmerktos užmarščiai.

Marion ir Katsumi knygas mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji, nes jos daugiasluoksnės, jose tūno paslaptis ir stebuklas, jos suburia bendravimui. Suteikia emocinės patirties dalijimosi džiaugsmą, skatina pasikeitimą nuomonėmis bei žiniomis. Šių autorių knygos moko žiūrint matyti ir mąstyti, kaip suprasti pamatytą pasaulį, kartu atskleidžia visokius matymo ir suvokimo paradoksus. Jos didaktiškos, bet žaismingai, išmoningai, dėl to neįkyriai, beveik nepastebimai. Aišku, toks lengvumas ir žaismingumas, kaip visi regimai paprasti dalykai, reikalauja talento, aistros, kantrybės, meistriškumo ir daug daug darbo. Savo „ABC3D“ Marion prisipažino kūrusi ketverius metus. Erdvinės Marion ir Katsumi knygos yra popieriaus inžinerijos stebuklai, ir nereikia būti ypatingu šios srities žinovu, kad šitai pastebėtum ir įvertintum. Tačiau ir dvimačiais vaizdais iliustruotos jų knygos itin kruopščiai apgalvotos, tikslios, jose nėra atsitiktinių, perteklinių dalykų. To tikslumo galime ir nereflektuoti sąmoningai, tačiau jis veikia ir traukia.

Ir Marion, ir Katsumi ne iš karto atėjo į knygos dizainą. Marion dirbo populiaraus žurnalo „Telerama“ Paryžiaus padalinio menine redaktore, Katsumi – dizaino agentūrose Japonijoje ir JAV. Abu prisipažįsta, kad kurdami knygas pasinaudojo ankstesne patirtimi. Marion paveikė dada idėjos, ypač išradingas garsažodžių naudojimas, jos vaizduotę stimuliavo ir stimuliuoja siurrealistų menas, ji žavisi popartu, nes mėgsta miestą ir jo kultūrą. Iš šių kultūrinių šaltinių gimė nuostabi jos knyga „Triukšmai“ („Bruits“, 2005) apie ausimi pavirtusį Luisą, kuris bando pabėgti nuo miesto garsų agresijos, bet ir gamtoje neranda tylos, nes visas pasaulis pilnas garsų. Tačiau, be abejo, didžiausią poveikį jai padarė bauhausas ir konstruktyvizmas, pavertęs tipografiką atskira grafinio dizaino sfera, reikalaujančia specialių įgūdžių, praktinių bei teorinių žinių ir eksperimento dvasios. Katsumi sako, kad galbūt niekada nebūtų ėmęsis knygų, jei ne Bruno Munari ir Leo Lionni pavyzdys, nors pagrindiniu impulsu kurti vaikams jam tapo dukters gimimas. Tačiau ilgiau pagalvojęs jis savąją erdvinės knygos idėją vis dėlto susieja su grafinio dizaino praktika, tiksliau – su pakuočių dizaino patirtimi. Skirtumas toks, sako menininkas, kad kurdamas erdvines pakuotes turėdavau galvoti apie dėžutės išorę, o kurdamas knygą esu priverstas susitelkti į tai, ką galiu sudėti į „pakuotės“ vidų.

Marion ir Katsumi kuria elitines knygas, bet jos masiškai sklinda po pasaulį. Tokio populiarumo fenomenas dar įdomesnis prisiminus, kad Marion garsiausios knygos „ABC3D“ ir „10“ skirtos lotyniškos abėcėlės ir arabiškų skaitmenų vartotojams. Bet tai, pasirodo, ne kliūtis, „ABC3D“ puikiausiai supranta ir tie, kuriems lotyniška abėcėlė nėra sava, o nesuprantantiems padeda naujasis Marion žaidimas „AOZ“. Sunku pasakyti, kiek prie Marion ir Katsumi knygų populiarumo prisideda jų darbas su vaikais, tačiau jiems patiems švietėjiškas, didaktinis jų veiklos aspektas savaime suprantamas ir labai svarbus. Savo vedamų dirbtuvių dalyviams (Marion visada tikisi, kad prie vaikų prisijungs ir suaugusieji) jie atiduoda daug energijos ir širdies. Atgauti jėgas padeda įsitikinimas, kad taip jie augina žmones, kurie mylės knygas, nes jas supras ir jaus. Nuo savęs pridurčiau, kad jie moko identifikuoti, matyti, vertinti gražius daiktus, atskleisdami, kad be formos ir medžiagos logikos tvarus grožis neįmanomas.