Metus pradedame su senomis bėdomis ir senais biudžetais, bet su nauja sprendėjų komanda. Jau dirba naujas kultūros ministras Simonas Kairys su viceministrais Daina Urbanavičiene ir Vygintu Gasparavičiumi, iš dalies atsinaujino ir LR Seimo Kultūros komitetas, kurio darbą savo videoperformansais netruko išgarsinti Petras Gražulis. Vis dėlto panašu, kad Vytauto Juozapaičio vadovaujamame komitete vyrauja kultūros simpatikai, tad kultūros sluoksniams kyla vilčių, jog daugelis rimtų klausimų bus sprendžiami iš esmės, gilinantis į šalies būtinybes. Diskusijos komitete (bei planuojant konferencijas dar iki pavasario sesijos) ėmė vykti nieko nelaukiant. 

Pati netikėčiausia vieta, į kurią mane yra nuvedę meno tyrimai, yra Ignalinos atominė elektrinė. Trys valandos kelio į atokų miškų ir ežerų regioną šiaurės rytuose, pakeliui nė vienos rodyklės ne tik į kadaise strateginį ir dėl to užslaptintą atominį objektą, bet ir į Visaginą, išaugusį iš energetikų gyvenvietės, lyg slaptumo šleifas tebesitęstų iki šiol. Ekskursijų po elektrinę dalyviams didžiausią įspūdį daro saugumo ritualai įeinant ir išeinant: palikus visus daiktus pereiti ginkluotų pasieniečių patikrą, išsirengti iki apatinių drabužių ir prisitaikyti baltas uniformas, batus ir šalmą, o grįžus įveikti radiacinės apšvitos patikrą, akivaizdžiai lengviau atsikvepiant išgirdus roboto žodžius „no contamination“. Nors nuo 2009 m. ši elektrinė nebeveikia, smalsūs žiūrovai čia neretai patiria radiacijos baimės priepuolius, pasakoja gidė. Ir aš, stovėdama ant branduolinio reaktoriaus viršaus, vienu metu išgyvenu priešingus jausmus.

Tyrėja ir kuratorė Ele Carpenter dėsto Goldsmitho universitete. Ji kuravo Šiuolaikinio meno centro rengtą parodą „Dalelių skilimas“, rodomą ŠMC bei Energetikos ir technikos muziejuje. Kuratorę kalbina parodos klausimais ją konsultavusi sociologė Eglė Rindzevičiūtė. Ji dėsto Kingstono universitete, koordinuoja tarptautinį tyrėjų, muziejininkų bei atominės industrijos atstovų tinklą, skirtą atominio kultūros paveldo plėtrai, o parodoje pristatė instaliaciją „Simuliatorius / Archyvas“.

Tikrai nesitikėjau, kad per karantiną bus galima dalyvauti vestuvėse. Keistai skambantis Laimos Kreivytės, Deniso Kolomyckio ir Ingos Galinytės performansas „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ skatino kojas greičiau kulniuoti į ŠMC ne ką mažiau, nei gyvų renginių alkis. Bet labiausiai pamatyti šį performansą suviliojo viltis, kad, turint mintyje šių kūrėjų meninius profilius, tai nebus eilinis fluxus lavono pavoliojimas, kaip, deja, dažnai pasitaiko net ir dideliems judėjimo gerbėjams. Abstraktus, bet raktinių žodžių gausus kūrinio aprašymas suponuoja naujas Jurgio Mačiūno ir Billie Hutching atlikto fluxus vestuvių performanso (1978) perskaitymo galimybes.

Pasaulį gerai apibūdina garsus politikas Donaldas Rumsfeldas. Viena jo politinio gyvenimo formulė, atsispindėjusi ir jo autobiografinės knygos „Žinomi ir nežinomi: memuarai“ (2012) pavadinime, skamba taip: „Ataskaitos, sakančios, jog kažkas neįvyko, mane visuomet domino, nes, kaip mes žinome, yra žinomi žinomieji; yra mums žinomi dalykai, apie kuriuos mes žinome. Mes taip pat žinome apie dalykus, kurių mes nežinome; kitaip tariant, mes žinome, kad yra dalykų, kurių mes nežinome

Iš pradžių juos vadinau „Langais virš altoriaus“ ir šių darbų pavadinimą žinojau dar prieš jiems atsirandant. Lengvatinėmis sąlygomis išsinuomojau patalpas Vokiečių gatvėje iš savivaldybės, buvusiame vaikų darželyje, antrame aukšte. Įsikeldama žinojau, kad šis pastatas stovi ant buvusios Vilniaus didžiosios sinagogos, kaip tik tą vasarą ir vyko pirmi kasinėjimai, atkastos altoriaus liekanos – pamatai ar vieta, kur jis buvo.

Galva su daug minčių ne visuomet blogai, bet kiek iš jų vertos dėmesio ir kiek tai tiesiog triukšmas, trukdantis susitelkti į svarbesnius dalykus? Juk mums visad patogiau gyventi nieko nekeičiant, neišmetant. Atlikusi paprastą, mechanišką paiešką patvirtinu sau hipotezę apie ŠMC komforto zoną – daugiau nei pusė parodoje dalyvaujančių kūrėjų (o iš viso jų yra net penkiasdešimt) jau yra susiję su šia įstaiga. Taigi, kiek tos dabarties, kurią vis mini kuratorės, yra šioje parodoje ir kiek tai tik dar vienas ŠMC rato vakarėlis?

Taip jau nutiko, kad pastaruosius vasario savaitgalius teko įsilieti į norinčiųjų „su-menėti“ gretas. Žmonių, lankančių dailės galerijas, gausa nuoširdžiai pradžiugino. Gal čia kaltas ir pavasarėjantis oras, o gal tradicija tampantis renginys ir galimybė pasivaikščioti po parodas kartu su jų autoriais – kuratoriais, menininkais. Tad įprastą komfortą vienai pabūti šalia kūrinio teko pamiršti, nors kartais šios būsenos labai trūko.

„Rūšių atsiradimas“ – geras pavadinimas parodai meno muziejuje apie paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuris taip pat yra ir pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis, – labai geras, tik gaila, kad pavadina ne visai tą.

Kviesti „netikrus“ kuratorius kuruoti parodų yra nors madinga ir rizikinga, bet vis tiek labai gera idėja, dažnai atnešanti netikėtų ir sėkmingų rezultatų. MO muziejus savo trečiai didžiajai parodai irgi taip surizikavo – pakvietė kuruoti meno (jei muziejus meno, tai ir parodos čia turbūt meno?) parodą grupę žinomų ir įdomių kultūros lauko veikėjų, puikių savo srities specialistų (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Renata Valčik). Tik gaila, kad nė viena iš tų sričių nebuvo aptariamojo laikotarpio menas, – tarp pakviestų kuratorių nebuvo netgi nė vieno to dešimtmečio meno lauko dalyvio, tai yra žmogaus, kuris apie jį ką nors žinotų tiesiogiai (nors visi juk dar gyvi).

Ką tik pasibaigusios ketvirtosios „JCDecaux premijos“ parodos kuratoriai Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius iš 75 atsiųstų menininkų paraiškų atrinko penkis, kurie ir buvo pristatyti Šiuolaikinio meno centro parodoje pavadinimu „Ne dėl to, kad kas prašė“. Kodėl norisi pagalvoti apie šį projektą? Nes jau kelintą kartą atėjus į „JCDecaux premijos“ parodą pasijaučiu mažumėlę apgautas, taip neartikuliuotai, kažkur tarp inkstų ir kepenų. Iki galo nepavyksta patikėti kuratorių pasakojamomis istorijomis, kad ir kaip įtikinamai jie tai daro. Vis pagalvodavau, kur čia šuo pakastas. Vietoj šuns radau pinkles.