7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Rekonstrukcija ar savidestrukcija?

Paroda „Galva su daug minčių“ Šiuolaikinio meno centre

Emilija Vanagaitė
Nr. 9 (1330), 2020-03-06
Tarp disciplinų Dailė
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.

Galva su daug minčių ne visuomet blogai, bet kiek iš jų vertos dėmesio ir kiek tai tiesiog triukšmas, trukdantis susitelkti į svarbesnius dalykus? Juk mums visad patogiau gyventi nieko nekeičiant, neišmetant. Atlikusi paprastą, mechanišką paiešką patvirtinu sau hipotezę apie ŠMC komforto zoną – daugiau nei pusė parodoje dalyvaujančių kūrėjų (o iš viso jų yra net penkiasdešimt) jau yra susiję su šia įstaiga. Taigi, kiek tos dabarties, kurią vis mini kuratorės, yra šioje parodoje ir kiek tai tik dar vienas ŠMC rato vakarėlis?

 

Šiaip ar taip, galvoje išties daug minčių. Bet jos veikiau ne apie patį meną, o apie tai, jog ŠMC jų – minčių – stokoja. Per paskaitą apie lietuviško meno raidą 10-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo pasakyta, kad direktorius Kęstutis Kuizinas tapo jauniausiu meno institucijos direktoriumi mūsų nepriklausomybės istorijoje, o draugė juokais pašnabždėjo: „Man atrodo, kad bus sumuštas ir visai kitas rekordas.“ Visgi pamąsčius, jog žmogus vienoje vietoje dirba ilgiau, nei aš egzistuoju šioje žemėje, kyla mintis, kad tai paprasčiausiai nėra sveika institucijai, kurios pavadinime minimas kryptį turintis apibrėžti žodis – šiuolaikinis. Tačiau ši mintis jau veda į kitus tyrus, tad grįžkime prie esminio objekto – parodos.

 

Neturint specifinės trajektorijos, jokio idėjinio filtro kūriniams parinkti, kyla klausimas – tai kaip ir kodėl atrinkti buvo būtent tie kūriniai? Estetiškai tęstinumo ekspozicijoje ne tiek ir daug, o specifinės temos irgi nesikartoja. Aišku, galima įsivaizduoti (ir kai kur paminima), kad tokiu būdu parodoma tai, kas dabar aktualiausia šiuolaikiniams kūrėjams ir, matyt, šiuolaikiniam žmogui. Tačiau atsimušu į sieną nejausdama rezonanso su dabartimi. Kaip jau minėta, kuratorės prasitaria, jog parodos idėja kūrinių atrinkimo procese gimė kaip dabarties atspindys, šiandienos kismas, kas, anot jų, savaime rodo pokytį atsižvelgiant į tai, kas buvo eksponuojama ŠMC erdvėse dar prieš keletą metų. Tačiau kažkodėl žvelgiant į nemažą kiekį kūrinių taip ir dvelkia praeito amžiaus vidurio idėjomis. Nuo „Self Luminous Society“ kolektyvo stende sudėtų kortelių, kone identiškai atliepiančių fluxiškus George’o Brechto kūrinius, kalbančius apie specifinių įvykių raidą, iki tiesiog vadovėlinio readymade pavyzdžio didžiojoje salėje. Kuratorių jungties tarp kūrinių atradimas neatrodo iki galo teisingas parodos turinio atžvilgiu, kūriniai ir juos pristatanti institucija lyg sukompromituoja vienas kitą.

 

Tačiau, atmetus visus parodos ir įstaigos keliamus probleminius klausimus, iš tokios gausos darbų neatrasti ko nors patinkančio būtų kiek keista, tad reikėtų įvesti ir garbės apdovanojimų (honorable mentions) skyrelį. Pirmiausia į galvą šauna Ieva Tarejeva, kurios instaliacija „Štabikas“ tarytum atsiskyrė nuo bendros ekspozicijos, taip laimėdama atskirą erdvę sau, – tai iš drobių sustatyta konstrukcija su įžūliai pulsuojančia šviesa viduje, kuri kiek atitraukia dėmesį nuo menininkės tapybos, tačiau taip sąveikauja su šiurkštaus ir energingo potėpio paliestomis drobėmis. Atsargiai pažvelgus į kone prie akies priekabiaujančią viduje sukurtą erdvę galima įsivaizduoti tokią idėją, atliktą didesniu mastu, jau nebesančią tik smiltele šios ekspozicijos smėlio dėžėje.

 

Kitas malonų įspūdį palikęs darbas – Mariannos Maruyamos kūrinys „Leidimai, arba mylėjimas abiem rankom“, eksponuotas kino salėje. Antrą kartą pažiūrėjusi jį be jokių žmonių aplinkui pajutau patogų, pasyvų dalyvavimą, buvimą dalimi to, ką norisi išgyventi, tačiau kam dažnai nėra jėgų ir šiais laikais – paskatos. Tai papildo ir savotiškas socialinio vujarizmo malonumas, ir jį palydintis liūdesys – sėdėti šokių aikštelės pašonėje stebint aplinką, tirti žmones, būti nebūnant. Didžiąją salę tam tikra prasme atsveria simpatijas vis susirenkančios menininkės Eglė Ridikaitė bei Patricija Jurkšaitytė. Pastarosios meditacinę būseną siūlantys apelsinai atitinkamoje prieblandoje išveda iš to, kas aplink jau tampa pernelyg chaotiška, greita ir (bent iš pirmo žvilgsnio) ne(be)reikalauja savo amato pažinimo.

 

Žvilgsnį masėje darbų užkabina ir Annabel Elgar fotografijos, jos tarytum iššoka iš sienų savo šiluma. Kūriniai kokybiškai ir preciziškai apšviesti, taip iš pirmo žvilgsnio paprastų interjerų fotografijos pakviečia artyn, o pasidomėjus atsiveria istorijos ir kriminalistikos sąjunga, slypinti už šių jaukių kambarių kadrų.

 

Daugelyje kitų kūrinių tiesiog stinga cinkelio. Ir galbūt dėl to kalti ne jie, o juos supanti masė. Atrodo, kad esi kviečiamas savanoriškai atbukti dėl tokios objektų gausos ir naratyvo nebuvimo. O toks disociatyvią būseną primenantis pasivaikščiojimas po parodą nėra pats maloniausias.

 

Jau buvau pradžiugusi, kad ŠMC užsidarys rekonstrukcijai – gal visgi reikalingos atostogos, per kurias švelnus brizas išpūstų tą galvą su daug minčių ir leistų gimti gaivesnėms idėjoms, galbūt minčių bus mažiau, bet jos bus kokybiškesnės? Gal institucija pažvelgs į žmogų ir įsileis į savo uždarą ratą kitokią mintį, kūrinius, požiūrį? Pranešime spaudai teigiama: „Jei paroda nemeluoja, įveikti neapibrėžtumo nerimą, ko gero, labiausiai padeda švelni atida, artumas ir rūpestis, o visa apimančioje nežinomybėje „klijais“ tampa buvimas atrama, tramplinu ir nuotykiu sau bei vienas kitam.“ Tačiau galiausiai lieku su jausmu, jog paroda (ir institucija) visgi pamelavo ir apgavo. Apgavo savo dažnai elitizmu kvepiančiais pasirinkimais, kurie šiuo konkrečiu atveju buvo tarsi pakeisti atviru kvietimu, tačiau šis tapo veikiau dekoracija. Pamelavo ir daugeliu nematomų niuansų – iš pirmo žvilgsnio nieko nereiškiančių smulkmenų, tačiau fundamentaliai keičiančių jų, kaip institucijos, veidą platesniame meno lauke.

 

Paroda veikia iki balandžio 14 d.

Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Vasilenko nuotr.