Kur šuo pakastas?

Ką tik pasibaigusios ketvirtosios „JCDecaux premijos“ parodos kuratoriai Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius iš 75 atsiųstų menininkų paraiškų atrinko penkis, kurie ir buvo pristatyti Šiuolaikinio meno centro parodoje pavadinimu „Ne dėl to, kad kas prašė“. Kodėl norisi pagalvoti apie šį projektą? Nes jau kelintą kartą atėjus į „JCDecaux premijos“ parodą pasijaučiu mažumėlę apgautas, taip neartikuliuotai, kažkur tarp inkstų ir kepenų. Iki galo nepavyksta patikėti kuratorių pasakojamomis istorijomis, kad ir kaip įtikinamai jie tai daro. Vis pagalvodavau, kur čia šuo pakastas. Vietoj šuns radau pinkles.

Neabejoju, kad kuratoriams ši paroda turėjo būti ne tik nemažas džiaugsmas, bet ir galvos skausmas. Konkursinė, kuruota paroda atrodo tikra pekla. Kodėl? Tiesiog skelbdami kvietimą į tokią parodą kuratoriai, atrodo, turi dvi galimybes. Viena – suformuluoti parodos koncepciją, temą arba kitaip nubrėžti būsimos parodos kontūrus, į kuriuos tuomet bandytų sutalpinti gautus menininkų pasiūlymus. Tokio varianto pinklės – taip lyg ir aptirpsta konkursinė aura, nes kuratoriai tuomet atrinktų ne tik geriausius, aktualiausius ar dar kokiais kriterijais pagrįstus kūrinius, bet galimai gerus projektus turėtų atmesti dėl jų neatitikimo numatytai parodos formulei. Taip atsiranda idėjinės nelaisvės, neobjektyvumo poskonis, kuris jokio konkurso nepuošia.

Antra galimybė – suformuluoti nepretenzingą, konceptualiai beveik neapibrėžtą kvietimą ir tuomet, sulaukus pasiūlymų, atrinkti pačius aktualiausius darbus. Toks būdas lyg ir atrodytų pats atviriausias įvairiam spektrui idėjų, tačiau su juo atsiranda kitokie spąstai – šiuo atveju galutiniame parodos sąraše gali atsirasti visiškai skirtingi kūriniai, kuriuos tuomet jau reikia suminkyti į vieną kuratorinę koncepciją – sudėti po vienu pavadinimu ir į kelis sakinius parodos anotacijoje, ką jau kalbėti apie demokratišką jų eksponavimą. Skamba kaip nedidelės, bet vis tiek pinklės. Žinoma, kuratoriai čia gali gudrauti ir jau atrinkdami imti tuos kūrinius, kurie signalizuoja ryškesnes tarpusavio sąveikas ir leistų numatyti vieną ar porą krypčių, link kurių judėtų visi kūriniai.

Tačiau atrodo, kad šis kuratorių duetas pasižymi lošėjišku charakteriu – nebandė gudrauti ir pasirinko antrąjį variantą. Galbūt todėl duodami interviu jie užsiminė, kad sugalvoti parodos pavadinimą buvo itin sudėtinga. Kad ir kaip ten būtų, to rezultatas „Ne dėl to, kad kas prašė“ ir visa po juo pasislėpusi koncepcija, kalbanti apie empatiją ir kūrybą, kylančią ne „iš tendencijos ar būtinybės, bet vidinio poreikio“. Skamba puikiai!

Pavadinimas iš pirmo žvilgsnio labiau primena atsišaukimą, ne iki galo artikuliuotą jauno menininko ar kuratoriaus, atsaką į aplink sklandančius institucinius debesis ir būtinybę įsprausti kūrybą į esamų meno ar socialinių kategorijų rėmus. Patys kuratoriai teigia suprantantys neįmanomybę nepakinkyti šių kūrinių istorijai. Veikiausiai todėl, kad patys tai daro. Kaip kuratoriams jiems tiesiog tenka tai padaryti. Tačiau tuomet ši neformaliais pretekstais ir iracionaliais veiksniais paremta paroda ima rodytis kiek sufabrikuota. Tokį jausmą dar labiau sustiprina priminimas, kad tai konkursas ir proga jauniems menininkams pasirodyti vienoje pagrindinių šiuolaikinio meno institucijų Lietuvoje – įsitvirtinti meno lauke. Taip pat gali pasirodyti nejautru, gal taip ir yra, tačiau šios parodos pavadinimas ir koncepcijos pagrindas gali būti lengvai pritaikomas dar bent trims netoliese veikiančioms parodoms. Net šis rašinėlis rašomas ne dėl to, kad kas prašė. Kur jau.

Pažvelgus iš kitos pusės, toks gestas atrodo ir kiek elegantiškas – tam tikros laisvės paieškos nelaisvėje. Tačiau net jei kuriamas nepriklausomos, nesuinteresuotos kūrybos mitas, atsidūrus parodos erdvėje ir susidūrus su kūriniais ši koncepcija vis tiek atrodo tolima ir dirbtinė – tarsi pagalvės apvalkalas: malonu gulėti ant apvilktos pagalvės, bet jei apvalkalo nebus, pagalvė nebus nė kiek minkštesnė. Na, arba kietesnė. Kaip praėjusių metų „Orumas“, taip ir dabar prie parodos koncepcijos ir jos jungčių su kūriniais tenka eiti aplinkkeliais. O ir vaikštant po erdvę visai nesvarbu, nuo kurio kūrinio pradėsi skaityti parodą ir kuriuo pabaigsi, kūriniai vis tiek gyvena savo gyvenimą, prie kiekvieno iš jų priėjimas yra atskiras. Tai penkios skirtingos istorijos, ir net jei du ar tris pavyks apibendrinti, subendravardiklinti, kažkuris kitas vis išslys, bus kitoks, jau ne visai apie tai. Gražu!

Formuojant parodos kūną, kaip ir kuriant koncepciją, konkursinėje parodoje turi išlikti pakankamai didelis kiekis demokratijos – negalima nei nuskriausti, nei pernelyg iškelti nė vieno iš kūrinių. Ši užduotis atrodo sėkmingai įgyvendinta. Darbai organiškai nugulę į savo vietas, nuosekliai apšviesti. Tiems, kuriems reikėjo daugiau intymumo, jo suteikta, kuriems reikėjo laisvės ir erdvės – taip pat. Parodoje nesijaučia didelių šuolių nuo vieno kūrinio prie kito, erdvė išnaudota ir užpildyta. Žinoma, atmintyje pavarčius pastarojo meto ŠMC šiaurinės salės parodų puslapius, viskas šiek tiek niveliuojasi, atrodo, kad puslapiuose užfiksuoti liko tik šviesų pasikeitimai, nes didžioji dalis tūrinių objektų, videoprojekcijų ir kitokių objektų vietas šioje salėje jau seniai atrado. Bet nėra čia ko nuogąstauti, ekspozicinė erdvė taip pat turi savo charakterį ir tam tikrus kūrinius, akivaizdžiai šaukiasi nusėsti į tam tikras vietas.

Nesiimsiu interpretuoti parodos kūrinių. Bet jei įdomu, tai jau sėkmingai atliko Alberta Vengrytė „Artnews“ tinklalapyje. Tik pasakysiu, kad ši menotyrininkė parodą taip pat aprašė atskyrusi koncepciją ir penkis atskirus kūrinius. Galbūt simptomiška, galbūt visai nereikšminga. Kad ir kaip ten būtų, nenuvertinus kuratorių darbo, kuris tikrai neapsiribojo pavadinimo ir tekstuko sudėliojimu, kaip ir tikrai intriguojančių kūrinių šioje parodoje, vis tiek kyla klausimas, ar nereiktų nustoti „JCDecaux premiją“ bandyti pakišti po apvalkalais ir tiesiog pripažinti, kad tai yra tiesiog atskirų šiuolaikinio meno kūrinių konkursas. Tuomet ir kuratoriams galbūt nebereiktų kapstytis iš pinklių, o vietoj to galėtų padėti menininkams plėtoti ir įgyvendinti dar geresnius kūrinius.

Paroda veikė rugsėjo 21 – gruodžio 1 d.