„Su-menėjimo“ takais

Taip jau nutiko, kad pastaruosius vasario savaitgalius teko įsilieti į norinčiųjų „su-menėti“ gretas. Žmonių, lankančių dailės galerijas, gausa nuoširdžiai pradžiugino. Gal čia kaltas ir pavasarėjantis oras, o gal tradicija tampantis renginys ir galimybė pasivaikščioti po parodas kartu su jų autoriais – kuratoriais, menininkais. Tad įprastą komfortą vienai pabūti šalia kūrinio teko pamiršti, nors kartais šios būsenos labai trūko.

Ypač netrikdomos ramybės ir susikaupimo atmosferos stigo („menėjantieji“ vis ėjo ir ėjo) tapytojų Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės ir Andriaus Zakarausko parodose. Galbūt ir dėl to, kad iš anksto įsivaizdavau, jog turėsiu progą išjausti tam tikrą abiejų tapytojų skirtingais keliais perteikiamą vaizdų sakralumą kaip žengimą anapus paveikslo ribų per ženklines struktūras ir figūrinio siužeto universalijas. Bet kuriuo atveju šių autorių kūryba mane traukia atvira anapusybės pajauta, apsireiškiančia ir abstraktumo magija, ir vidinio veiksmo įtampa.

Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės paroda „Daiktai ir reiškiniai“ Pamėnkalnio galerijoje šįkart išsiskiria ypatinga vienuma, daiktiškų užuominų ir abstrahuotų kompozicijų nedaloma derme. Tarsi autorė perprastų žemiškų daiktų ir reiškinių prigimtį, nujaustų, kas slypi už žodžių, kaip slėpiningoje „Apreiškimo“ tyloje. Man „Daiktai ir reiškiniai“ – savotiškas ankstyvojo italų renesanso ir art informel tapybos tradicijų lydinys, tarsi Fra Angelico ir Antoni Tapieso atrasti sielos gestai. Atrodo, lyg būčiau užklydusi į Jovitos šventyklą ir žvelgčiau į didžiuosius altorinius paveikslus, vis atrasdama ant kolonų ir šoninėse sienose sugrupuotas „stacijas“. Manau, kad parodos pavadinime (anglų k. „Things and Phenomena“) užkoduotas visuminis kūrėjos žvilgsnis apima vienu metu tiek daug, kad konkrečių darbų „vardai“ nebetenka reikšmės.

Buvo nepaprasta vienu ypu išjausti parodos visumą ne tik dėl stipraus atskirų Aukštikalnytės-Varkulevičienės paveikslų krūvio, bet ir dėl sumaišties apžiūrint ekspoziciją (kažkas fotografavo, kažkas garsiai replikavo, kažkas vaikščiojo šalimais). Kita vertus, tai gan dėsninga, ypač saulėtą šeštadienį miesto centre kaip neišvengiamai išverstas parodos sumanymo pamušalas – aplinkos daiktai ir reiškiniai iškyla į paviršių... Būtinai čia dar grįšiu, ieškodama tylios vienumos.

Eidama į Andriaus Zakarausko parodą „Stories From Before“ Radvilų rūmų vidiniame kieme labai norėjau pamatyti naujausius tapytojo darbus. Man įdomu stebėti jo tapybos kaitą atsispiriant nuo tamsos ir judant link šviesos pasaulio, gryninant tyros būties pojūčius, tačiau nevengiant žemiškų aistrų ir konflikto. Reiktų nepamiršti ir „The Rooster Gallery“ pastangų pristatyti savo menininkus. Manau, galerijos komandos indėlis rengiant savitas įvairių parodų ekspozicijas ir kryptingai jas viešinant yra neabejotinas šios privačios institucijos privalumas. (Ir šįkart galerijos atstovė ne tik maloniai suteikė visą tiesioginę informaciją apie parodą, bet ir papildomai supažindino su autorių reprezentuojančiais leidiniais.)

Pakiliai nuteikia Andriaus Zakarausko produktyvumas – ekspozicijoje „Stories From Before“ pristatoma dešimties paveikslų, sukurtų 2019–2020 m., kolekcija. Joje ir efektingos daugiafigūrės kompozicijos, ir netikėtai išeksponuotos nedidelės drobės. Mane vis dar persekioja pereinamos būsenos jausmas, tarsi autorius pamažu išsigrynintų dabartinio „savojo aš“ galias. Tikiuosi, dar po vienos kitos Zakarausko naujausių kūrinių parodos galėsim kalbėti ne tik apie daugiakalbę figūrų pusiausvyrą, bet ir apie naujai atrastus faktūrų klojinius. Kol kas man paveikslų paviršių ritmika ne visur tolygiai paveiki, kai kur labiau išoriškai dekoratyvi. Manau, neatsitiktinai paveikslų pavadinimuose dominuojantis „potėpis“ yra lyg nuoroda, kur link dabar orientuotas tapytojo kūrybos procesas. Ypatingas taktiliškumas (man tai toks didžiulis noras paliesti kūrinio paviršių), manau, labiausiai atsiskleidžia Andriaus Zakarausko paveiksluose, kurie yra eksponuojami ant išdidintų jų pačių reprodukcijų („Žalias potėpis“, „Plaukų potėpis“, abu 2019) ar ant mobilios platformos („Išsiųstas potėpis“, 2019). Paroda ne tik intriguojanti, bet ir kamerinė lyg maža sakrali sala, kurioje pasakojamos žmogiškosios būties istorijos.

„Su-menėk“ organizuojamų gyvų susitikimų su menininkais ir parodų kuratoriais panorama šįmet yra plačiašakė ir įvairialypė. Teko dalyvauti keliuose renginiuose, kur nuoširdūs pokalbiai su autoriais dažnai atskleidė reikšmingas kūrinių detales. Galerijoje „Kairė–dešinė“ savo parodas pristatė tapytoja Arūnė Tornau ir skulptorius Simonas Dūda. Abiejų menininkų ekspozicijas netikėtai sujungė reliktai iš Labanoro.

Arūnės Tornau instaliacinio pobūdžio paroda „Donorai“ taikliai įprasmino autorės kūryboje šiandien aktualią mirštančio miško idėją. Rasti seni aprūdiję pušų sakinimui sovietmečiu naudoti piltuvėliai, rusvais, žalsvais ir melsvais atspalviais jautriai nutapyti abstrahuotų medžių šešėliai ir gamtininko Andriaus Gaidamavičiaus garso pasakojimas ritmiškai susipynė į vientisą egzistencinį pasivaikščiojimą po senąją girią. Autorės asmeniniai išgyvenimai ir kūrybos niuansai, kuriais ji atvirai ir nuoširdžiai pasidalijo, sudomino daugiasluoksniškumu.

Naujausias Simono Dūdos skulptūros projektas „Radinys“ buvo visiems džiugus atradimas – „knyga“ iš kadaise Užupyje susirinktų senų durų ir ant senovinių medinių rogių iš Labanoro sodybos sudėliotos mažos bronzos skulptūrėlės greta autoriaus rastų objektų linksmino ne vieną parodos lankytoją. Paradoksalus mažosios skulptūros ir ready-made, found art arba trash art sugretinimas, viena vertus, provokavo žaisti – kurti savąsias siurrealias artefaktų atsiradimo istorijas, kita vertus, skatino ieškoti bendrakultūrinių paralelių. Švelnios ironijos, absurdo, Fluxus veiksmų kupini eksponatai ne tik išryškino Simono Dūdos kūrybos prioritetus, bet ir atskleidė režisūrines menininko užmačias formuojant ekspozicijos erdvę (vienos rogės kabo erdvėje), taip pat sutelkiant dėmesį į mažųjų bronzos liejinių autentiškumą.

Galerijoje „Arka“ grupinę parodą „Figūra 2020. Piešinys / kūrinys“ pristatęs vienas jos organizatorių Arturas Aliukas aptarė eksponuojamų piešinių ypatumus, apskritai akcentavo piešimo iš natūros specifiką, pabrėždamas kiekvieno piešinio išskirtinumą. Ėjau čia, nes kaskart susiduriu su norinčia išmokti piešti jaunuomene. Vis dėlto man liko dvejopas įspūdis – sutinku, piešti iš natūros gali ir moka ne kiekvienas, tad išskyrus eksponuojamus pavyzdinius Arturo Aliuko, Pauliaus Juškos, Gitenio Umbraso, Rimvydo Mulevičiaus, Žygimanto Augustino, Ugnės Žilytės ir dar kelių autorių piešinius nelabai ką radau, o dažnai jaučiausi lyg siaubo kambaryje.

Ko gero, didžiausiu praėjusio savaitgalio įvykiu tapo parodos „Galva su daug minčių“ (kuratorės Neringa Bumblienė, Julija Fomina, Virginija Januškevičiūtė, Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė) atidarymas ŠMC. Seniai čia mačiau tiek žmonių – ekskursijos, performansai, edukaciniai užsiėmimai vaikams. Per sekmadienio ekskursiją, kurią vedė Neringa Bumblienė ir Asta Vaičiulytė, savo naujausius darbus pristatė menininkai Eglė Ridikaitė ir Ianas Damerellas.

Paroda išskirtinė, suformuota laisvo kvietimo principu, tad įdomi tiek institucijos strategijos, tiek meno aktualijų požiūriu. Vis dėlto baigsiu tuo, kuo pradėjau – asmeninėmis nujaučiamo sakralumo paieškomis. Po pirmojo kelių valandų apsilankymo ŠMC atradau du savo ieškojimų atskaitos taškus. Tai ilgai Japonijoje gyvenusios Nyderlandų menininkės Mariannos Maruyama daugialypis projektas „Permissions AKA Loving with Both Hands“ (nuo 2019) iš dalies ir apie mobiliuoju telefonu išviešinamą „šventą“ privatumą, taip pat VDA skulptūros antrakursės Gretos Eimulytės videoinstaliacija su garsu „Notre Dame“ (2019), kur panaudotas internete rastas nufilmuotas Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisro fragmentas lyg pranašiška vizija – pa(si)skolinta iš viduramžių mito apie ugnimi alsuojantį siaubūną.