7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dievas yra mėlynas

Pokalbis su dailininke Egle Ridikaite

br. Mindaugas OP
Nr. 10 (1331), 2020-03-13
Dailė
Eglė Ridikaitė, „Langai virš Altoriaus IV“ , „Langas, atėjęs į svečius... / maldai“. 2020 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Langai virš Altoriaus IV“ , „Langas, atėjęs į svečius... / maldai“. 2020 m. V. Ilčiuko nuotr.

Kalbino br. Mindaugas OP

 

Pokalbio mus suvedė šiuo metu Šiuolaikinio meno centre vykstanti paroda „Galva su daug minčių“, kurioje eksponuojami ir Tavo naujausi darbai. Penki kūriniai sudaro vieną bendrą pasakojimą ir turi bendrą pavadinimą. Todėl siūlau pokalbį ir pradėti nuo pavadinimo ar pavadinimų. Kaip šiuos darbus pavadinai ir kodėl?

Iš pradžių juos vadinau „Langais virš altoriaus“ ir šių darbų pavadinimą žinojau dar prieš jiems atsirandant. Lengvatinėmis sąlygomis išsinuomojau patalpas Vokiečių gatvėje iš savivaldybės, buvusiame vaikų darželyje, antrame aukšte. Įsikeldama žinojau, kad šis pastatas stovi ant buvusios Vilniaus didžiosios sinagogos, kaip tik tą vasarą ir vyko pirmi kasinėjimai, atkastos altoriaus liekanos – pamatai ar vieta, kur jis buvo.

 

Pamačiusi savo naujos studijos langus iškart supratau, kad mano darbai bus apie langus ir šviesą, bus „Langai virš altoriaus“, nes atkastas altorius buvo kaip tik po mano studija. Dirbant iš pradžių idėja buvo tokia: norėjau tapyti šviesą, sklindančią pro du studijos langus, esančius virš altoriaus. Bet po to pradėjau mąstyti, kad mano studija yra antrame aukšte, o išlikusi sinagoga – po žeme, juk dar yra ir pirmas aukštas, o pirmame aukšte esantis langas turi savyje apsauginę metalinę „saulutę“. Taip gimė darbas „Pirmas aukštas langas“.

 

O kai nutapiau saulutę, tada pagalvojau, kad reikėtų dar vieno lango su grotomis! Saulutė iššaukė jau seniai mano galvoje gulėjusį grotų motyvą su laiveliais iš Jasinskio gatvės. Šie motyvai tarpusavyje suskambo ir vienas su kitu dera. Derėt tai dera, bet ką šis langas veikia šioje istorijoje? – paklausiau savęs. Tada pradėjau galvoti: o iš tiesų – ką gi jis čia veikia? Atėjo į svečius? Atėjo maldai? Juk čia buvusi sinagoga, tai viskas kaip ir susidėlioja į vietas. Gal jis ko prisidirbęs toje savo Jasinskio gatvėje?! Taip ir gimė „Langas, atėjęs į svečius... / maldai“. Kai buvo atkastos sinagogos altoriaus grindys ir jose išryškėjo saulės motyvas, man šios dvi saulutės puikiai atliepė viena kitą ir abi įsikūrė mano darbuose.

 

O kaip serija „Langai virš altoriaus“ tapo serija „Mes svečiuose“?

Apsisprendusi eksponuoti būtent šiuos darbus pradėjau galvoti, o kodėl mes einame į parodą. Pradėjau galvoti, kad ta Vokiečių gatvė, kurioje ir Šiuolaikinio meno centras, taip arti, taigi mes kaimynai, tai kodėl neužėjus į svečius. Be to, ir istoriškai man puikiai susiveda, kad ir Šiuolaikinio meno centras, ir tas darželis yra to paties laikotarpio pastatai. Pastatyti ant to paties Vilniaus žydų paveldo, darželis – ant sinagogos pamatų, Šiuolaikinio meno centras – ant žydų namų pamatų, ir kas gyveno tuose dabar jau išnykusiuose namuose, tikrai ateidavo čia, į vėliau sugriautą sinagogą, maldai. Tai ir aš norėjau, kad dabar iš čia, iš išnykusios sinagogos, svečiai nueitų ten. Su šiomis mintimis ir atsirado pavadinimas „Mes svečiuose“. Ši serija nėra mano dabartinių darbų pabaiga, bet, labai tikiuosi, viena tolesnių mintyse bręstančių serijų. Gali būti, kad ir toliau šių darbų pavadinimas keisis.

 

Prisipažinsiu, tik Tau paaiškinus suvokiau, kad čia vaizduojami langai. Ar neerzina tokie neišprusę žiūrovai, kuriems reikia tiek daug aiškinti?

To net ir nereikėjo suvokti! Darbai juk apie šviesą, ne apie langus. Matom vieną langą beveik aklinai uždarytą žaliuzėmis, pro kurias vis tiek įsiveržia šviesa. Jauti šviesą? O štai aname darbe norėjau palikti tokį kaip ir išėjimą. O dėl lango, tiesą sakant, ilgai svarsčiau – reikia lango rėmo ar ne, bet apsisprendžiau nedaryti, man norėjosi daugiau abstrakcijos.

 

Ką Tu sudėjai į tą baltą šviesą?

Jausmą. Dirbu jausmiškai, o tada ir pati nustembu. Man šiuose darbuose buvo svarbu spalva, šviesa ir permatomumas. Ir aš labai norėjau balto, švaraus jautrumo, kai vos vos matosi langas.

 

Kaip Tau atrodo, koks žiūrovo santykis su šviesa? Ar ji sklinda iki žiūrovo, ar žiūrovas eina per langą jos link?

Kaip kam įdomu. Nes ir ji įeina, ir mes galime išeiti. Mes išeiname, ji įeina, o gal jau ir įėjo? Tai iš tiesų įsileidimo klausimas, sakyčiau, užuolaidų atvėrimo procesas. Kiek tu nori įsileisti šviesos į savo vidų?

 

Kai pirmą kartą įėjai į dabartinės dirbtuvės erdves, kokie pasirodė tie langai, tos žaliuzės? Koks buvo pirmas jausmas, gal kas erzino?

Ne, iš dviejų patalpų spontaniškai įėjau į šitą, nors ji buvo be lempų. Gal todėl, kad čia geresnė dienos šviesa, nežinau, tiesiog spontaniškai pasirinkau šitą erdvę. Žaliuzės man – gražios, na, spalva graži, nudeginta saulės, niekad tokios nebuvau mačiusi, pastebėjusi, bet pamačiau ir įsimylėjau šią spalvą, jos lengvumą.

 

Žiūrėdamas Tavo darbus, klausydamasis Tavo pasakojimo apie juos supranti, kad viskas sukasi apie draugystės sampratą, draugystės patirtį. Kaip suvoki draugystę, ar Tavo kasdienybėje ji svarbi?

Taip, tikrai daug apie tai mąsčiau. Manau, kad ši patirtis gali būti labai stipri, bet dabar susimąstau ir apie tai, ar aš ne per daug noriu iš žmonių, ar ne per daug reikalauju iš draugystės. Ne taip seniai mano vaikas paklausė, kas yra stipriau – draugystė ar bičiulystė. Tai aišku, kad draugystė, – atsakiau. Man draugystė be galo svarbu, ji gali sujungti žmones net ir visam gyvenimui.

 

Egle, tas Jasinskio gatvės langas, ateidamas į svečius, ateina maldai. Tai išdrįsiu paklausti, kaip Tu suvoki maldą.

Maldą aš suprantu kaip pabuvimą su savimi. Gal galėčiau ją apibūdinti žodžiu „nusiraminimas“.

 

O kūrybos procesas, kai savo kūriniui suteiki gyvenimą, Tau yra kaip malda? Ar jis teikia nusiraminimą, o gal atvirkščiai – įaudrina?

Visko suteikia. Kai pasiseka, tai ir nusiraminu. Man labai patinka pradėti darbą, tada būna labai smagu. Tačiau kartais ir nepasiseka, nes noriu kažką pasakyti, kažką padaryti, bet matau, kad vis ne tas ir ne tas... Anksčiau labai nemėgdavau užbaigti darbo, bet užbaigti svarbu, nors, aišku, procesas gali ir niekada nesibaigti, nes visada matai, ką reikia taisyti. Gal ir ne visada atrandu ramybę kūryboje: kol kūrinys nebaigtas – neduoda ramybės, o kai viskas išsisprendžia – nusiraminu. Kūryba mane ir ramina, ir įaudrina. Jeigu ilgą laiką nepabūnu studijoje, tada tikrai būnu nerami, užtenka kartais tik nueiti, pasėdėti.

 

Dabar keliais žodžiais apie ateities planus. Užsiminei, kad ši langų serija „Mes svečiuose“ yra didesnio sumanymo dalis. Tai apie ką dabar nori „kalbėti“? Kas ir pas ką eis į svečius?

Na nežinau, ar iš viso eis. Galvoju kalbėti apie tikėjimą, pasitikėjimą... Gal sinagoga man tai padiktavo, iššaukė. Studijoje jauti kažkokią ramybę. Atrodo, pats miesto centras, bet iš tiesų tylu, įlendi, ir laikas dingsta. Gal todėl, kad žinau, kas ten buvo seniau. Dabar esu nusižiūrėjusi vieną mėlyną motyvą jūsų, dominikonų, vienuolyne, kurį noriu nutapyti, ir tikiuosi, kad paskui jis nuves mane kur nors toliau, įvyks kelionė...

 

Dar turiu sugalvojusi keletą motyvų, kylančių iš vaikystės, kai augau Kupiškyje pas senelius. Mudvi su močiute į kapines eidavom beveik kasdien, nes ten palaidotas mano brolis. Gal ji ten eidavo nusiraminti, na, o man tai buvo tiesiog vieta, kur prižiūrėdavau rūtas, laistydavau, kur dažydavom kapų tvoreles ir atrasdavau ką nors gražaus. Norėčiau nutapyti porą motyvų iš tų laikų, bet nuogąstauju. Juk bus kapinės... Vis apie tai pagalvoju, bet nepadarau. Nesu tikra, ar reikia šių darbų ir šių minčių.

Yra dar toks kilimas mūsų šeimoje, kurį seneliui paliko teta, o ji gavo tą kilimą iš Kupiškio bažnyčios. Toks senas, tikras, turkiškas, labai gražus. Galvoju ir apie šitą kilimą. Tikėkimės, kad iš skirtingų detalių kas nors susidės. Žiūrėsiu, gal kažko ir atsisakysiu.

 

Egle, žinau, kad kartais menininkai eksponuoja savo darbus bažnyčių erdvėse. Ar Tau yra tekę?

Ne, bet esu pagalvojusi, kaip gerai tiktų bažnyčios erdvei darbų serija „Dievo spalva“ (2004–2006 m.).

 

Galvodamas apie šią seriją, ar nesumeluočiau, jei sakyčiau, kad tavo mėgstamiausia spalva – mėlyna?

Taip, mėlyna man labai patinka. Tai spalva, kuri mane iškart veikia, tik pamatau, ir akis fiksuoja. Greičiausiai tai vienintelė spalva, kurios poveikis man visiškai nepasikeitė per visus šiuos metus. Bet tai išties graži spalva.

 

Ar sutiktum su manimi, kad Dievas yra mėlynas?

Taip! Būtent! Aš irgi taip manau, kad jis mėlynas. Tik neaišku, kokia jo mėlyna. Nuo šio klausimo ir prasidėjo mano „Dievo spalva“ – ieškojau, kokia mėlyna pati gražiausia, kuri galėtų būti jo.

 

Būdamas vienuolis, manau, kad galiu Tavęs paklausti: o kai ateis ta valanda, kada reikės eiti pas Amžinąjį, ką Tu jam pasakysi?

O Jėzau! Nežinau, ką jam pasakysiu. Jeigu jis iš tiesų yra, tai ir taip viską žino. Tikiuosi, kad supras...

Eglė Ridikaitė, „Langai virš Altoriaus IV“ , „Langas, atėjęs į svečius... / maldai“. 2020 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Langai virš Altoriaus IV“ , „Langas, atėjęs į svečius... / maldai“. 2020 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, Iš ciklo „Langai virš Altoriaus III“, „Pirmas aukštas  langas“, 2020 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, Iš ciklo „Langai virš Altoriaus III“, „Pirmas aukštas langas“, 2020 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, Iš ciklo „Langai virš Altoriaus I“. 2019 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, Iš ciklo „Langai virš Altoriaus I“. 2019 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, Iš ciklo „Langai virš Altoriaus II“. 2019 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, Iš ciklo „Langai virš Altoriaus II“. 2019 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, Vilniaus Didžiosios sinagogos Bimos, „Sakyklos grindys po lietaus“. 2020 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, Vilniaus Didžiosios sinagogos Bimos, „Sakyklos grindys po lietaus“. 2020 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Ral 5002 Royal Blue II“. Iš 15 dalių ciklo „Dievo spalva I“. 2002–2006 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Ral 5002 Royal Blue II“. Iš 15 dalių ciklo „Dievo spalva I“. 2002–2006 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Shock Blue Dark IV“. 2006 m. Iš 6 dalių ciklo „Dievo spalva II“. 2005–2007 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Shock Blue Dark IV“. 2006 m. Iš 6 dalių ciklo „Dievo spalva II“. 2005–2007 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „425 Adriatica VII“. Iš 15 dalių ciklo „Dievo spalva I“. 2002–2006 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „425 Adriatica VII“. Iš 15 dalių ciklo „Dievo spalva I“. 2002–2006 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Dievo spalva 212 Blue“. I, 2003 m. Iš 15 dalių ciklo „Dievo spalva I“, 2002–2006 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Dievo spalva 212 Blue“. I, 2003 m. Iš 15 dalių ciklo „Dievo spalva I“, 2002–2006 m. V. Ilčiuko nuotr.