Mintis su daug galvų

Pasaulį gerai apibūdina garsus politikas Donaldas Rumsfeldas. Viena jo politinio gyvenimo formulė, atsispindėjusi ir jo autobiografinės knygos „Žinomi ir nežinomi: memuarai“ (2012) pavadinime, skamba taip: „Ataskaitos, sakančios, jog kažkas neįvyko, mane visuomet domino, nes, kaip mes žinome, yra žinomi žinomieji; yra mums žinomi dalykai, apie kuriuos mes žinome. Mes taip pat žinome apie dalykus, kurių mes nežinome; kitaip tariant, mes žinome, kad yra dalykų, kurių mes nežinome. Bet taip pat yra nežinomi nežinomieji – tie nežinomi dalykai, apie kuriuos mes nežinome, kad nežinome.“ (Donald Rumsfeld, „DoD News Briefing – Secretary Rumsfeld and Gen. Myers“, U.S Departament of Defense, 2002) Šiais žodžiais Rumsfeldas pateisino karinę intervenciją į Iraką, bet mums svarbiau, kad iš pradžių šie žodžiai buvo išjuokti dėl keisto beprasmiškumo ir tik vėliau mintis įsisavinta. Juose slypi kažkas esmingo, nes tai yra „nuostabus kompleksiško dalyko išgryninimas“ (Mark Steyn, „Rummy speaks the truth, not gobbledygook“, telegraph.co.uk, 2003). Šią epistemologinę triadą ketvirtuoju dėmeniu papildė Slavojus Žižekas: „Nežinomi žinomieji“ – nepripažįstami įsitikinimai, spėliojimai ar prielaidos ir šlykščios praktikos, apie kurias mes apsimetame, kad nežinome, net jeigu jos formuoja viešųjų vertybių pagrindus.“ (Slavoj Žižek, „What Rumsfeld Doesn’t Know That He Knows About Abu Ghraib by Slavoj Žižek“, lacan.com, 2004)

Paroda „Galva su daug minčių“ atlieka veiksmą, kuris gali būti suprantamas per Rumsfeldo–Žižeko epistemologinę sampratą, nes siekia įtraukti daugybines patirtis, istorijas, baimes, viltis, atradimus, galimybes ir pavojus, įsivaizduojamus ir tikrus, liudijimus ir pasakojimus, pėdsakus ir aidus, t.y. viską. Čia buvo pasiektas simbolinis taškas, už kurio prasideda sistemų patafizika – organizmas tapo toks didelis, jog nebeliko nežinomų teritorijų, o nežinomieji iš anksto įtraukti į žinomųjų sąrašą, net jei apie juos ir nežinome – fikcijos jau konstruoja tikrovę.

Tik kažkodėl vis dar kyla jausmas, kad visa yra pakliuvę į savireferencijos paradoksą, kad kiekvienai formai yra skirta vieta, erdvinis taškas, o tų taškų tinklas savaime virsta teritorija, kurioje susijungia pasakojimai ir istorijos, požiūrio taškai. Bet ar teisingas kiekvienos individualios minties suniveliavimo žingsnis, centralizuojantis visas mintis į didįjį mažųjų naratyvų naratyvą? Galų gale ar tikrai visos mintys vertos dėmesio? Ar visi požiūrio taškai, būdami pasaulėvaizdžiais, formuojamais socialinės (ar dar kokios nors) erdvės, sujungti į vieną galvą su dar daugiau minčių, nevirsta totalizuojančia ir viską į save įtraukiančia juodąja bedugne, numarinančia patį klausimą?

Douglaso Adamso radijo spektaklyje „Keliautojo autostopu gidas po Galaktiką“ pasakojama apie tai, kaip hiperintelektualios tarpdimencinės būtybės sukuria superkompiuterį pavadinimu „Giliamintis“ (angl. Deep Thought), kad šis atsakytų į „esminį gyvybės, visatos ir visko klausimą“. (Douglas Adams, The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy, 1979, p. 3) Užtrukęs septynis su puse milijono metų, kompiuteris pateikia atsakymą – 42. Nesusipratimo ir nuostabos apimtiems tarpdimenciniams gyviams paaiškinama, jog šis atsakymas jiems nereikšmingas tik todėl, kad jie niekada taip ir nežinojo, koks buvo klausimas. Tad natūraliai kyla klausimas, ar apskritai yra koks nors klausimas ir jei jis yra, tai iš to seka kitas klausimas: ar yra įmanomas atsakymas? Bet tuomet ar teisingas pastarasis klausimas ir taip ad infinitum. Gal atsakymas yra pats klausimas?

Taip ir prasideda sistemos, sąvokos ir taksonomijos, nes siekiant slėpinių atsiskleidimo neišvengiamai tenka susikurti aiškinamąją sistemą, sujungti ją vienoje galvoje, kuri taptų save pačią paaiškinančia, bet visuomet išliktų savo pačios diskursyvinėje redukcijoje. Giliamintiškoji galva tokiu atveju įgauna naują įvaizdį – ji tampa inkorporuojančia (paverčiančia korporacijos dalimi) visą legendomis apipintą žmogiškosios vidujybės neapibrėžtumą, kurį galų gale pateikia ironiškai ir nerūpestingai, lyg inertiškai. Save ir pasaulį atrandantis žmogiškosios rūšies menininkas, besidžiaugdamas savo nuostabiu gyvybės, visatos ir visko supratimu, imasi kiekvieną mintį aiškinti ir katalogizuoti. Galų gale paaiškėja, kad reikia gyventi, ir jis kviečia lengvai ir saldžiai vartoti tą gyvenimą kartu. Visas minčių organizmas ironiškai ir nerūpestingai juokiasi, nuasmenintai ir nerūpestingai žvelgdamas į save ir savo įnašą, o apsiskelbęs postideologiniu bei atviru sukuria naująjį normatyvumą. Šiandien ideologija, regis, taip ir veikia: vykdome savo simbolinius mandatus jų neprisiimdami ir „nežiūrėdami į juos rimtai: nors tėvas funkcionuoja kaip tėvas, savo veiksmus jis palydi nuolatiniu srautu ironiškai refleksyvių komentarų apie kvailybę būti tėvu“ (Slavoj Žižek, Sveiki atvykę į tikrovės dykumą, 2010, p. 96).

Luciano Floridi taip pat turėjo galvą ir mintį joje: „Protas nesiekia informacijos dėl jos pačios. Jam reikia jos tam, kad apgintų save nuo tikrovės ir išgyventų. Todėl informacija yra ne apie pasaulio reprezentaciją: ji yra labiau priemonė, siekianti sukurti pasaulio modelį, leidžiantį jį pajusti ir atlaikyti jo poveikį.“ (Luciano Floridi, The Philosophy of Information, 2011, p. XIV) Taip, protas nemėgsta tuštumos, o galvoti jam reikia terapiškai arba iš inercijos. Remiantis mintimi, jog nėra aiškiai nustatytų tvirtų teorinių pagrindų, kuriais remiantis būtų galima skelbti kokios nors formos pranašumą kitų atžvilgiu, vis tenka sugrįžti į patogų diskursą, leidžiantį visas šias problemas spręsti ir teoriškai pagrįstai, ir kartu neįpareigojančiai poetiškai. Taip, kaip Rumsfeldas, kai norėjo praplėsti mūsų pažinimo horizontą, aiškiai nurodydamas baimės šaltinį, į kurį reikia kreipti dėmesį. Bet pažinimo plėtrą jis atliko lyg išreikšdamas apolitiškumo iliuziją – karo reikia „dėl viso pikto“.

Parodoje, atrodo, yra teigiama, jog yra daug tokių „nežinomų nežinomųjų“, kuriuos reikia paversti žinomais, ir nesvarbu kas tai būtų, svarbu, kad neliktų nežinomų. Sistemingai ir patogiai pamirštama, jog vykusiu menininkų šaukimu, „atliepusiu meno lauko poreikius“, ir galutine realizacija buvo įtraukiama viskas, net atmestoji pasiūlymų dalis, kaip teigiama, bus įgyvendinta ateityje ir bus pristatyta atskirai arba įausta į bendrą ŠMC veiklų audinį. Siekiant sinchronizuoti įvairių požiūrio taškų epistemologiją, kurioje viskas simultaniškai yra visaip, pateikiamas atsakymas į esminį gyvybės, visatos ir visko klausimą: „...“ (Įrašyti).

Paroda „Galva su daug minčių“ išties kiekvieną kūrinį paverčia tuo, kuo žmogus pavertė save, – mokslo, istorijos, gamtos centre esančiu mėginiu arba tiriamuoju. Absoliuti demokratija, kurioje nežinomas pats klausimas, keistu būdu sukuria pretenziją į viršenybę – žiūrovas yra pastatomas į poziciją nežinančiojo, kuriam siekiama paaiškinti, parodyti, atskleisti, net jei tai ir neišsakoma. Bet ar tai nėra tam tikras pasislėpęs totalizavimas ar formalizavimas, kultūrinių formų (arba jos fragmentų) prekybcentrifikavimas, jų pavertimas pažintiniais objektais, stabilios tapatybės neturinčiais sisteminiais komponentais, kuriuos siūloma vartoti nepaisant sąmoningo ir atsakingo resursų paskirstymo. Kaip atskleidžia kelios žiniasklaidoje pasklidusios kuratorių žinutės, paroda siekia orientuotis į kintančias meno tendencijas, tą pamirštą ir nuvainikuotą naujumą, besiformuojančią madą kalbėti apie dabartiškumą. (Monika Gimbutaitė, „Šiuolaikinio meno centro parodoje „Galva su daug minčių“ – pusšimtis meno projektų“, 15min.lt, 2020) Galbūt iš čia ir atsiranda tas kiekvieną kartą lydintis, nebūtinai pagrįstas jausmas apie Šiuolaikinio meno centre slypinčius „nežinomus žinomus“: kad čia yra institucija ir ji turi savo darbotvarkę, kad yra galimybė lauko veikėjams susiderinti su institucine darbotvarke ir savo nežinomus paversti žinomais. Bet tai pagal esminę viso reiškinio architektūrą paneigia organinio kūno vientisumo ir tapatumo sau principą, nes subordinacijos ar hierarchijos logika „neveikia“ tik pačiame organizme, t.y. jo viduje, o visas organizmas juda siekdamas sukurti naują ir paklausų produktą, apsimesdamas, jog visa tai yra tik pačių produktų vartotojų interesas.

Organizmo dalių sąveika leidžia daryti prielaidą, jog jo viduje nėra demarkacinių linijų, nėra iki galo aišku ir reikalinga atrasti, kur prasideda, o kur baigiasi vienas ar kitas kūrinys, kur fikcijos, o kur vaizduotė, kur prasmė, o kur faktai, dėsniai, tiesa. Visas mintis įtraukusi galva verčia sugrįžti iš savųjų atskiriančių sąvokų į centrą ir tam tikros ribinės situacijos praranda apibrėžimus. Apskritai, atsisakymas kurti kažką, kas yra atskirai, kas yra kategorizuojama ir turi kažkokias apibrėžiamas tapatybe, įsteigia tokią niveliaciją, kuri kelia didesnes iliuzijas nei bet koks normatyvumas. Parodoje skleidžiasi bendra visoms galvoms mintis, kurią išreiškia komunikacinio tinklo ir visų pasaulio problemų pavertimas bendramatiškomis, instrumentiškai kontroliuojamomis, heterogeniškomis formomis, kurios veikia vienoje plotmėje. Glaudžios paskirų telkinių (atskirų kūrinių) sąsajos su visa terpe ir visų paskirybių sukėlimas į vieną teritoriją arba jurisdikciją savaime įveda asambliažinę ir vieningą viso ko tapatybę. Ji užfiksuojama čia ir dabar būtyje – kultūrinio kapitalo formoje, institucinėje dienotvarkėje ir dienotvarkės veikėjų lūkesčiuose. Tik ta būtis, kaip buvo sudėta, taip lengvai ir subyra – parodos kodas yra išsiliejantis likvidus telkinys, subjektyvumą paverčiantis nauju objektyvumu.

Žmogaus visumos ir meno, arba viso to, kas susiję su senoviška „sakralia verte“, pavertimas vientisos plokštumos detalėmis, turinčiomis menamas ribas ir sąveikų modelius, įgauna informacinio vieneto kokybę, neleidžiančią ištrūkti iš to, nuo ko bėgama. Perskaitomų užrašų ir architektūrinių dalių vedamas subjektas privalo gilintis į gyvenimo aprašymų fragmentus, estetinius faktus, keliauja po įdomybių katalogą, kuriame pateikiami produktai, problemos ir trumpi viso to aprašai, tu tik rinkis. Tik pasirinkimas nėra tarp mėlynos ir raudonos piliulės. Kaip filme „Iškrypėlio gidas po kiną“ (2006) išsakė Slavojus Žižekas, fikcijos „jau struktūruoja mūsų tikrovę. Jei iš tikrovės pašalini ją reguliuojančias simbolines fikcijas, prarandi ir pačią tikrovę. Aš noriu trečios piliulės.“ Aš noriu, kad nežinomas išliktų nežinomu (arba potencialiai atrandamu).

Paroda veikia iki gegužės 31 d.