7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atominės supergalios

Eglė Rindzevičiūtė kalbasi su Ele Carpenter apie meną, kultūrą ir paveldą atominėje eroje 

Nr. 34 (1355), 2020-10-09
Tarp disciplinų Dailė
Ignalinos RBMK 1500 reaktoriaus kontrolinio pulto simuliatoriaus fragmentas. Eglės Rindzevičiūtės nuotr.
Ignalinos RBMK 1500 reaktoriaus kontrolinio pulto simuliatoriaus fragmentas. Eglės Rindzevičiūtės nuotr.

Tyrėja ir kuratorė Ele Carpenter dėsto Goldsmitho universitete. Ji kuravo Šiuolaikinio meno centro rengtą parodą „Dalelių skilimas“, rodomą ŠMC bei Energetikos ir technikos muziejuje. Kuratorę kalbina parodos klausimais ją konsultavusi sociologė Eglė Rindzevičiūtė. Ji dėsto Kingstono universitete, koordinuoja tarptautinį tyrėjų, muziejininkų bei atominės industrijos atstovų tinklą, skirtą atominio kultūros paveldo plėtrai, o parodoje pristatė instaliaciją „Simuliatorius / Archyvas“.

 

Eglė Rindzevičiūtė: Tikriausiai neperdėsiu sakydama, kad pastaraisiais metais intelektualinės ir viešosios diskusijos apie atominę energiją įgavo naują pagreitį, ypač Lietuvoje. To priežastys iš dalies išorinės: Fukušimos katastrofa Japonijoje, atominio ginklo bandymai Šiaurės Korėjoje, išprovokavę viešus JAV ir Rusijos prezidentų pareiškimus apie intencijas panaudoti branduolinę ginkluotę, ir naujos atominės jėgainės statybos Baltarusijoje prie Lietuvos sienos. Tačiau yra ir kultūrinių veiksnių: 2019 metais pasirodė HBO mini serialas „Černobylis“, laimėjęs daug apdovanojimų. Kultūriniai aspektai įžengė į aplinkosaugininkų diskusijas, pirmiausia kaip kultūrinės atminties klausimas ilgalaikės radioaktyviųjų atliekų saugojimo strategijos kontekste. Kolonializmo bei centro ir periferijos problemos iškyla analizuojant atominės industrijos komplekso uždarymą, pavyzdžiui, nebenaudojamų urano kasyklų ir išmontuojamų atominių jėgainių atveju. Tai, kad atominis technomokslas domina šiuolaikinius menininkus, nestebina: atominiai vaizdiniai asocijuojasi su pavojumi ir stulbinančia vizualika, bet taip pat ir keistai paprasta kasdienybe.

 

Ele, mes pirmą kartą susitikome 2017 metais, Andy Blowerso knygos „The Legacy of Nuclear Power“ („Branduolinės energijos palikimas“) prezentacijoje Karališkosios Azijos draugijos patalpose Londone, netoli nuo Justono traukinių stoties, kuri netrukus bus nugriauta tiesiant naują greitąjį geležinkelį. Man toji prezentacija buvo itin informatyvi, nes jos proga susirinko nemenka britų bendruomenės, protestuojančios prieš atominę energiją ir ginkluotę, dalis. Tai buvo vyresnės kartos atstovai. Susitikime buvo skundžiamasi, kad jaunoji karta nebesidomi atominiais klausimais. Tačiau tavo organizuotoje Gabrielle Hecht, profesorės iš Masačusetso technologijų instituto JAV, viešojoje paskaitoje apie urano kasyklas, vykusioje Goldsmito universitete pernai, didžiulėje salėje netilpo norintys dalyvauti studentai. Akivaizdu, kad kažkas pasikeitė ir kad jaunimas vėl domisi atomine tematika. Gal galėtume pradėti nuo biografinio klausimo, koks buvo tavo kelias į atominę kultūrą? 

 

Ele Carpenter: Pirmiausia, mano mama paskyrė visą savo gyvenimą antibranduoliniam aktyvizmui. Vaikystėje teko dalyvauti įvairiuose aktyvizmo renginiuose: „Šeimos prieš bombą“, garsiojoje moterų pacifisčių stovykloje Griname, įvairiuose projektuose ir akcijose (Cruisewatch, Sea Action, Nuke Watch) ir kitur. Mano mama buvo įsitraukusi į Neprievartinio tiesioginio veiksmo judėjimą (Non Violent Direct Action), politinį lobizmą ir bendruomenės veiklas. Dėl pacifistinio aktyvizmo ji netgi buvo areštuota. Ji įkūrė iki šiol veikiantį Branduolinės informacijos centrą. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje aš pabėgau iš aktyvizmo, norėjau tapti menininke. Man atrodė, kad pacifistiniai judėjimai naudojo klišinius, nuvalkiotus ir dėl to neveikiančius argumentus. Ieškodama subtilesnės vizualinės kultūros, neapribotos dualistine politika ir šūkiais, tapau kuratore, ėmiau domėtis socialiai angažuotu menu, bendruomenių kuriamu kinu ir taktinėmis medijomis. 

 

Apie 2010-uosius mama papasakojo apie savo veiklą patariamojoje grupėje, kuri konsultavo britų gynybos ministeriją apie atominių povandeninių laivų išmontavimo procesą. Man pasiūlė pristatyti pranešimą apie meną, kaip menas galėtų padėti rasti naują prieigą prie išmontavimo, nes šis procesas buvo traktuojamas labai paprastai, kliniškai. Nors abejojau, sutikau nueiti į susitikimą su šia grupe. Mano nuostabai, grupė labai susidomėjo meninio mąstymo galimybėmis. Supratau, kad menas tikrai gali prisidėti prie techninio proceso. Menininkai naudoja idėjas, kalbą ir medžiagiškumą visai kitaip negu inžinieriai, jie sukuria erdvę sudėtingesniam mąstymui, atveria galimybes estetiniams ir etiniams klausimams. Mano įsitraukimas į patariamąją grupę tapo kuratoriniu tarpininkavimu, įgalinimu; menininkai nuolat dalyvavo komisijos darbe. Buvo ir rezultatas: meninė prieiga leido susikalbėti net toms skirtingoms grupėms, kurių politinės nuomonės smarkiai išsiskyrė. Aktyvistai vis dėlto nusivylė, kad menininkai neskubėjo reikšti savo politinės pozicijos. Mano pačios pozicija antibranduolinė, bet atominis kompleksas yra estetiškas ir magiškas, radiacija yra ir grožis, ir pavojus. Tiesiog jos nekęsti būtų kvaila, radiacija yra pasaulio dalis. 

 

Taip gimė Branduolinės kultūros tyrimų grupė, kuri veikia jau septynerius metus. Per šį laiką įtraukėme daugiau nei 100 000 asmenų į diskusijas apie meno ateitį atominiame amžiuje. Mano tikslas buvo atsikratyti nudėvėtos atominės ikonografijos: šaltojo karo, Godzilos, sprogimo grybo, urano dantų pastos ir origaminių gervių vaizdinių.

 

Šiuolaikiniai atominiai diskursai liečia antropoceno ir planetinės globos etikos ir epistemologijos (planetary care), feminizmo ir dekolonizacijos temas. Atomiškumas yra artimai susijęs su kolonializmu: urano kasyba, ginklų testavimu ir karine grėsme. Markas Fisheris perfrazavo Frederico Jamesono teiginį, kad yra lengviau įsivaizduoti pasaulio nei kapitalizmo pabaigą. Išties, lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą, nei atominių ginklų pabaigą. 

 

E. R.: 2016–2017 metais Švedijoje buvo rodoma tavo kuruota paroda „Nuolatinis neužtikrintumas“ („Perpetual Uncertainty“). Šiemet su Virginija Januškevičiūte kuravai „Dalelių skilimą“ ŠMC. Ar galėtum palyginti diskusijas apie atomiškumą Švedijoje ir Lietuvoje?

 

E. C.: Švedijos kontekstas yra unikalus: į jos radioaktyviųjų atliekų valdymo politiką yra įtraukta viešosios konsultacijos ir nepriklausomų patarėjų komisijos. Kita vertus, nors oficialiai teigiama, kad Švedijoje visuomenės pasitikėjimas vyriausybe ir ekspertais yra didelis ir bendruomenės remia geologinius atliekų kapinynus, esama ir protestuojančių. Umeo gyventojai nerimauja dėl suomių atominės elektrinės, nuo kurios juos skiria vos kelios mylios jūros, kaip ir vilniečiai nerimauja dėl Astravo jėgainės Baltarusijoje. Ir Švedijoje, ir Lietuvoje manoma, kad atominė elektrinė užsienyje – blogiau negu sava, nors, be abejo, situacijos yra skirtingos, nes skaidrumas ir atsiskaitomumas Suomijoje ir Baltarusijoje nepalyginami. Tačiau svarbiausia, mano nuomone, tai, kad visose šalyse atominės industrijos atstovai yra įsitikinę, kad jų procesai saugūs. Kuo labiau tuo tikima, tuo blogiau. Atominės technologijos yra iš principo nestabilios ir tai reikia pripažinti.

 

Mane sudomino, kad Lietuvos menininkai labiausiai tyrinėjo socialinius ir kultūrinius Ignalinos elektrinės uždarymo procesus. Radioaktyviųjų atliekų, paveldo ir giliojo laiko, antropogeninių izotopų temos nebuvo plačiai liečiamos. Kitas įdomus aspektas: sovietiniai branduoliniai ginklai, dislokuoti Lietuvoje, buvo nukreipti į D. Britaniją. „Dalelių skilimas“ paskatino mane apmąstyti istorijos laikinumą ir trapumą, paroda vyko tuo unikaliu momentu, kai Lietuva, Švedija ir D. Britanija vis dar buvo ES narės.

 

E. R.: Devintajame dešimtmetyje byrant sovietinei imperijai tavo mama lankėsi Kaune moterų teisių klausimais. Tu jau minėjai moterų ir feminizmo reikšmę antibranduoliniuose judėjimuose. Ką reiškia moteriai dalyvauti tokiame homosocialiame lauke kaip atominis kompleksas?

 

E. C.: Moterų pacifistinis judėjimas (Women’s Peace Movement) buvo itin reikšmingas feminizmo raidai, ypač permąstant globos etiką ir sprendimo priėmimo struktūras. Mano mama sakydavo: „Jeigu valdžia gali sau leisti mokėti žmonėms už tai, kad jie gamintų atomines bombas, vadinasi, gali mokėti ir už tai, kad jie jų negamintų“, ir buvo teisi. Pacifizmas – ne tik rezistencija, tai ir globos formų, ir kasdienio gyvenimo paieška, siekiant labiau simetrinės galios struktūros. Mama pasakojo apie keliones po Baltijos šalis 9–10-uoju dešimtmečiais, ji matė, kaip moterys dirbo labai formaliose struktūrose, bet siekė sukurti simetrinius galios ryšius netgi tomis sunkiomis sąlygomis. Tačiau toms struktūroms visgi sunku rasti alternatyvą. Galbūt aš seku mamos pėdomis, mėgindama sukurti erdves atsitiktinumo nulemtai kaitai, užuot keitusi vienus linijinės kontrolės mechanizmus kitais.

 

E. R.: Tirdama atominį kultūros paveldą Rusijoje ir D. Britanijoje, pastebėjau labai stiprią sąsają tarp istorinės imperializmo ir kolonijinės patirties politikoje ir aukštųjų technologijų kulto bei kultūrinės atsakomybės jausmo ekspertų ir mokslininkų bendruomenėse. Šie aspektai būdingi abiem minėtoms šalims. Nors ekspertų kultūrinė atsakomybė ne visada įgauna demokratinę formą, tai svarbi sąlyga kritiniam visuomenės įsitraukimui į technopolitiką. Baltijos šalių visuomenės tradiciškai laikomos agrarinėmis, jų vertybės – etnonacionalistinės, jų istorija – viktimizuota, jos nukentėjo nuo kaimyninių galių agresijos. Šiame kontekste sunku įrašyti gyvą visuomenės susidomėjimą technomokslu ir technopolitika. Netgi mokslo kontekste aplinkosauginės humanitarinės studijos, mokslo ir technologijų studijos (STS) vos egzistuoja (ir čia lietuvius lenkia estai). Tačiau „Dalelių skilimas“ atskleidė didžiulį susidomėjimą atomine tematika tarp Lietuvos menininkų. Ar įmanoma, kad šiuolaikinis menas, muziejai ir paveldo sektoriai galėtų tapti tais reikalingaisiais varikliais, kurie atnaujintų viešas diskusijas ir akademinius tyrimus?

 

E. C.: Be abejo, šiuolaikinis menas tiesiogiai ir kuria paveldą per savo produkciją. Šiuolaikinis menas gali formuoti kritinį kontekstą, leidžiantį identifikuoti kultūrinio paveldo vietoves ir objektus. Geras pavyzdys yra mūsų intervencija į Ignalinos AE reaktoriaus simuliatorių Visagine, kurio ateitis yra pakibusi ant plauko (Eglė Rindzevičiūtė, „Archyvas / Simuliatorius“ – teksto objektas ir gyva CCTV transliacija iš simuliatoriaus, kurio salėje Ele Carpenter instaliavo menininko Finger Pointing Worker videokūrinį (CCTV įrašą iš Fukushimos jėgainės, 2011).

 

E. R.: Taip, reaktoriaus simuliatorius yra reikšmingas ir daugiaprasmis objektas. Tai laiko ir istorijos kapsulė, leidžianti Lietuvos visuomenei pažvelgti į tai, kaip technomokslas formavo ir formuoja socialines ir politines struktūras. Tai ir nepaprastai įtaigus estetinis asambliažas, prikaustantis dėmesį savo vizualine forma, skatinantis žiūrovą žvelgti į ateitį, ne vien į praeitį.

 

E. C.: Paveldo projektai neturėtų kurti dirbtinės skirties tarp praeities ir dabarties. D. Britanijoje nuo seno egzistuoja stiprus pacifizmo lobizmas prieš atominius ginklus ir atominę energiją. Kertinis šio lobistinio judėjimo pasiekimas – viešo diskurso apie itin užslaptintą industriją sukūrimas ir palaikymas. Aktyvistai dažnai siekia pagerinti atominių objektų saugumą ir viešinti informaciją, demokratizuoti atominę industriją. Tačiau aktyvistai nelabai rūpinasi paveldu. Todėl kuratoriai neturėtų pamiršti ir antibranduolinio aktyvizmo istorijos bei jo paveldo. Kitas momentas: ir akademikai, ir kultūrinės organizacijos yra linkę apsiriboti „vintažine“ istorija, jų tyriamas laikotarpis nepriartėja arčiau nei dvidešimt metų. Tokiu būdu praeitis atskiriama nuo dabarties. Tai politinio nenuoširdumo atvejis, kurį ir kvestionuoja šiuolaikiniai menininkai. Pavyzdžiui, informaciniai stendai apie „Žydrąjį Dunojų“ (pirmoji D. Britanijos atominė bomba), esantys karališkųjų oro pajėgų bazėje Barame, pristato britų 9-ojo dešimtmečio atominius ginklus, lyg šie būtų istorinė praeitis. O tie patys ginklai vežiojami autostradomis tarp Aldermastono ir Burgfildo, atnaujinami, dislokuojami Fasleine (Škotijoje). Panaši situacija ir su pacifistinių judėjimų istorija, kuri ignoruoja dabartines veiklas. 

 

Be abejo, labai svarbu kurti praeities archyvus, bet mums reikia ir meno, kad suvoktume šio archyvo kūrimo teatrališkumą. Menas gali padėti kurti šį paveldą remdamasis globos ir rūpesčio etika ir epistemologija, priešpriešindamas ją instrumentinei ekonominei logikai.

 

E. R.: Tavo paskutinis teiginys tiesiogiai siejasi su simuliatoriaus efektu – technologiniu teatrališkumu, kuris atskleidžia dar neištirtus, bet labai svarbius Lietuvos istorijos klodus. Ačiū už labai įdomų pasakojimą.

 

Paroda veikia iki spalio 25 d.

Ignalinos RBMK 1500 reaktoriaus kontrolinio pulto simuliatoriaus fragmentas. Eglės Rindzevičiūtės nuotr.
Ignalinos RBMK 1500 reaktoriaus kontrolinio pulto simuliatoriaus fragmentas. Eglės Rindzevičiūtės nuotr.
Ignalinos RBMK 1500 reaktoriaus kontrolinio pulto simuliatoriaus fragmentas. Eglės Rindzevičiūtės nuotr.
Ignalinos RBMK 1500 reaktoriaus kontrolinio pulto simuliatoriaus fragmentas. Eglės Rindzevičiūtės nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“. 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“. 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“. 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“. 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“. 2016 m. D. Putino nuotr.
Susan Schuppli, „Įkalčių pėdsakais“. 2016 m. D. Putino nuotr.
Yelena Popova, „Vienu per daug“. 2018 m. D. Putino nuotr.
Yelena Popova, „Vienu per daug“. 2018 m. D. Putino nuotr.
Yelena Popova, „Visagino parketas RMBK-1500“. 2020 m. D. Putino nuotr.
Yelena Popova, „Visagino parketas RMBK-1500“. 2020 m. D. Putino nuotr.