Paroda „Didžioji pramonė“ Ešo Darbo muziejuje
Mano kelionė į Liuksemburgą įvyko dėl laimingo atsitiktinumo. Šiais metais Kaunas dalijasi Europos kultūros sostinės titulu su Ešu prie Alzeto, antruoju Liuksemburgo miestu, kuriame ta proga buvo įkurtas pirmasis šalyje Darbo muziejus (MUAR / Musée vun der Aarbecht). Jame, Europos kultūros sostinėms bendradarbiaujant, spalio pradžioje atidaryta Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ įkūrėjos Auksės Petrulienės kuruojama paroda „The Great Industry“.
Paroda „Dalelių skilimas“
Pati netikėčiausia vieta, į kurią mane yra nuvedę meno tyrimai, yra Ignalinos atominė elektrinė. Trys valandos kelio į atokų miškų ir ežerų regioną šiaurės rytuose, pakeliui nė vienos rodyklės ne tik į kadaise strateginį ir dėl to užslaptintą atominį objektą, bet ir į Visaginą, išaugusį iš energetikų gyvenvietės, lyg slaptumo šleifas tebesitęstų iki šiol. Ekskursijų po elektrinę dalyviams didžiausią įspūdį daro saugumo ritualai įeinant ir išeinant: palikus visus daiktus pereiti ginkluotų pasieniečių patikrą, išsirengti iki apatinių drabužių ir prisitaikyti baltas uniformas, batus ir šalmą, o grįžus įveikti radiacinės apšvitos patikrą, akivaizdžiai lengviau atsikvepiant išgirdus roboto žodžius „no contamination“. Nors nuo 2009 m. ši elektrinė nebeveikia, smalsūs žiūrovai čia neretai patiria radiacijos baimės priepuolius, pasakoja gidė. Ir aš, stovėdama ant branduolinio reaktoriaus viršaus, vienu metu išgyvenu priešingus jausmus.
Platforma „Mažosios istorijos“
Šiemet Kaune vykusios didelės tarptautinės meno parodos, atrodo, užgožė vieną vietinį, bet ne mažiau reikšmingą projektą. Gegužę Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje atsidarė bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ – pirmoji Lietuvoje bendruomenėms skirta erdvė muziejuje. Pasaulyje vadinamosios bendruomenių galerijos (angl. community gallery arba community access gallery) gyvuoja jau keletą dešimtmečių ir sudaro svarbią muziejų atsinaujinimo darbotvarkės dalį. Mat ir pačią atsinaujinimo idėją galima trumpai nusakyti taip – nuo objektų prie žmonių. Daugybė muziejų šiandien ne tik kaupia ir saugo vertingus daiktus, bet ir bendrauja su publika, mėgina atsižvelgti į jos interesus ir poreikius. Publika vis dažniau suvokiama ne kaip pamokymo reikalinga neišmanėlė, bet kaip muziejuose saugomų vertybių bendrasavininkė ir dialogo partnerė. Ne mažiau svarbu, kad muziejai pamažu nustoja publiką įsivaizduoti kaip vieną. Juk esama daug skirtingų visuomenės grupių – ir randančių, ir nerandančių kelio į muziejų.