Kokone

Metus pradedame su senomis bėdomis ir senais biudžetais, bet su nauja sprendėjų komanda. Jau dirba naujas kultūros ministras Simonas Kairys su viceministrais Daina Urbanavičiene ir Vygintu Gasparavičiumi, iš dalies atsinaujino ir LR Seimo Kultūros komitetas, kurio darbą savo videoperformansais netruko išgarsinti Petras Gražulis. Vis dėlto panašu, kad Vytauto Juozapaičio vadovaujamame komitete vyrauja kultūros simpatikai, tad kultūros sluoksniams kyla vilčių, jog daugelis rimtų klausimų bus sprendžiami iš esmės, gilinantis į šalies būtinybes. Diskusijos komitete (bei planuojant konferencijas dar iki pavasario sesijos) ėmė vykti nieko nelaukiant. 

Viena iš kultūros būtinybių yra gyvybinga ir įvairi kultūros ir meno periodika. Būtinybe ją vadinu todėl, kad tai meno kritikos (literatūros, teatro, šokio, kino, dailės, muzikos ir kitų sričių) ir kultūros analitikos gyvavimo terpė. Silpstant kultūros periodikai, kuriai tiktų kultūros komponento ir žiniasklaidos kentauro metafora, ištisa kultūros profesionalų grupė praranda nuolatinės raiškos galimybę. O kai apie kultūrą rašoma tik kartais, priešokiais, Lietuvos meno kūrėjai vis dažniau dūsauja, kad apeitas toks ir toks nuostabus renginys, trūko kitos nuomonės, nevyko diskusijos. Paskleisti informaciją apie renginį šiais laikais visai nesunku, portalai ir socialiniai tinklai mėgsta gausą, vienetus, tai generuoja lankytojų skaičių. Sunkiau perskaityti ne paties menininko rengtą pranešimą spaudai, o profesionalo atsiliepimą apie jo kūrybą, pasiekimus. Teikdami kūrybines paraiškas, kandidatūras meno kūrėjo statusui gauti, pretenduodami į premijas, kūrėjai ne visada gali remtis profesionalų vertinimais. Daugybė valstybės finansuojamų kultūros iniciatyvų lieka neatspindėtos ir neaptartos. Ir tai neteisinga. Meno kritikai, jausdami, kad vis sunkiau būti meno kritiku, neapsikentę protestavo. Kelios kūrėjams skirtos COVID-19 žalos sumažinimo programos seikėjo autoriams šiokią tokią paramą. Redakcijos dirbo „perduok kitam“ principu. Vis dėlto naujų vilčių fone norisi akcentuoti, kad be redakcijų nebūtų kur burtis ir autoriams, o jos vos išgali išsilaikyti, jų darbuotojai tegali išsimokėti atlyginimo minimumą ar net pusės etato minimumą. Turi tapti devyndarbiais. 

Norėtųsi sumažinti išgyvenimui būtinų projektų skaičių. Bet tai įmanoma tik visiškai patenkinant teikiamą paraišką, o ne, kaip įprasta, mažiau nei 50 proc. (Spaudos, radijo ir televizijos fondo biudžetas nedidėjo ištisą infliacijos dešimtmetį, o paraiškovų gausėjo). Akivaizdu, norint, kad kultūros periodika išliktų, reikia gerokai didesnės paramos. Šiuo metu planuojama persvarstyti ir leidinių rėmimo mechanizmus. Tačiau tai darant reikia neužmiršti, kad beveik visi (o gal ir visi) kultūros leidiniai yra pelno nesiekiančios įstaigos ir verslo rėmimo modeliai čia netinka. Antra, Lietuvos įstatymai numato tik dalinę paramą, todėl labai svarbu, kad išliktų ne vienas, o keli rėmimo šaltiniai. Trečia, paramos dydį riboja de minimis europinė direktyva, pagal ją parama negali viršyti 166 666 Eur per metus. Tiesa, tokios paramos nė vienas leidinys negauna, bet stogas labai akivaizdus (ar jis turi išlikti?). Pagal šią direktyvą maksimalus vieno mėnesio paramos dydis redakcijai galėtų siekti 13 888 Eur viskam (leidybai, nuomai, kūrybiniams ir techniniams darbuotojams, visiems autoriams, autorių teisėms). Dabar kai kurie žinomi ir vertinami leidiniai turi ištempti su 4000 eurų, kai kam pasisekė labiau. Bet pasiekti maksimalią galimybių ribą kol kas nesisapnuoja niekam, mat paveldėtieji paramos krepšeliai pustuščiai. Savęs gailėtis mums taip pat jau pabodo, verčiau prisiminti, kad kultūros refleksijos susinimas yra šaudymas sau į koją.

Kaip gyvena dailė?

Karantinui uždarius mus į kokonus, labai skausminga yra tai, kiek gerų parodų liko neprieinamos. O jos kaip tyčia labai vertos dėmesio, paveikios. Pradedant tik vieną dieną veikusia Michaelo Rakowitziaus „Nematomo priešo būti neturėtų (G salė)“ atnaujintuose Radvilų rūmuose, puikiai instaliuota Vytauto Valiaus „Jausti savo žemę...“ Vilniaus paveikslų galerijoje, baigiant taip ir neatidaryta paroda galerijoje „Vartai“, skirta Vilniaus Gaono metams. Išaugo galerijų su langais vertė. Galima paspoksoti į vienos geriausių Lietuvos tapytojų Eglės Gineitytės „Kur aš?“ („The Room“), Daivos Karevičiūtės ant drobės pieštas metaforiškas figūras VDA galerijoje „Akademija“ ar į Maarit Murkos parodą „Realios situacijos taikinys“ „Meno nišos“ languose. Tik nuotraukose matomos dvi labai netipiškos ir vizualiai įtaigios parodos galerijoje „Kairė–dešinė“: instaliatyvi, kūniška ir taktiliška Živilės Minkutės „Nertis iš kailio“ ir Algirdo Jako lengvasvorė, snaigiška skulptūra – „Savipalaikymo grupė“. Galima ir toliau vardinti lyg aukų minėjimo vakare. Na, o kaip meno patyrimo alternatyvos?

Viena vertus, pagaliau dailės operatoriai (galerijos, muziejai, parodų erdvės ir centrai) ėmėsi savo renginių ir kūrėjų pristatymo. Jau nebesuskaičiuoju, kiek iš viso kalbinamų autorių kelių minučių trukmės filmų pristatyta. Veik kiekviena organizacija susuko po tris ar dešimt. Suprantant, kad filmai kurti sukantis iš karantino padėties, keičiant veiklą, nesinori imtis rimtos jų kritikos, bet akivaizdu, jog kokybė labai skiriasi, kaip ir įsivaizduojamas jų gavėjas. Vilniaus rotušė kreipiasi į platesnę publiką, todėl menininkai dažnai dalinosi ir šiaip gyvenimo išmintimi, ne tik kūrybos džiaugsmais. Siekta profesionalesnio atlikimo, televizinės dinamikos. Šiuolaikinio meno centro drauge su Lietuvos kultūros institutu inicijuoti šiuolaikinių autorių pristatymai anglų kalba arba su titrais skirti, matyt, pažindinti užsienio meno bendruomenę su vietos autoriais. Montažas gana kapotas, kai kurie pasakojimai primena jaunatviškus dailės akademijos peržiūrų monologus, tačiau keli tikrai vykę: Žilvinas Landzbergas, puikiai išmanydamas vizualumą, gerai save susirežisavo, Aurelija Maknytė braidė savo žemėse it Nacionalinės geografijos draugijos narė, o tai labai tiko prie aptariamo turinio. Maloniai nuteikė vizuali pažintis su Beatriče Mockevičiūte. Iš tos pačios serijos filmų sužinome, kad Kipras Dubauskas džiaugiasi nauju oficialiu maisto kurjerio darbu. Tai rodo, kad po Nepriklausomybės atkūrimo dar ne tiek daug kas ir pasikeitė. Menininkas ir bedarbis vis dar artimos sąvokos. 

Visų filmų tikrai neaptarsiu, manau, jie reikalingi ir yra žiūrimi prireikus, tačiau menininkams labai rekomenduočiau pasižiūrėti, nes tai tampa tokia tarsi neišvengiama autoreprezentacijos forma, kuri įgauna ir savų klišių, atsikartojančių frazių. Galvojant apie šią naują produkciją kyla jos sklaidos ir archyvavimo klausimai. Ar jie po kurio laiko bus lengvai prieinami?

Mada, kurios pabaigos labai laukiu, yra virtualios parodos. Bent jau tokios, kokios mus pasiekia dabar. Jos naudingos tik dėl to, kad išsaugo schemą, o tai visiškai gali padaryti ir grafinis vaizdas. Lyg apsvaigus tampytis tarp navigacinių taškų, tarp deformuotų ir neraiškių kūrinių reprodukcijų tikrai nėra meno patyrimas. Šis formatas yra visiškas fiasko, pinigų išmetimas. Kur kas vertingesnė videopasakojimų forma, pokalbiai su kuratoriais, specialiai rengiamas turinys. Tą parodė Lietuvos dailės istorikų draugijos videopasakojimų ciklo „Dvarų dėlionė“ sėkmė: sulaukė ypač daug peržiūrų ir nacionalinės televizijos dėmesio. Planingiau veikiantys muziejai tokias bendravimo formas su žiūrovais vysto jau seniausiai. MO, neturėdami dar pastato, stengėsi pakalbinti visus savo autorius, suprasdami žmogaus ir laiko prigimtį. Virtualių galimybių turime. Jos tobulėja. Bet yra ir keli fizinio tipo pasiūlymai. 

Menas ne kartą rodėsi gatvėse ir iki karantino, galima būtų net knygą parašyti, kiek daug ir įdomaus būta nuo konceptualių („Butas ’99“, „Identifikacija (troleibusuose)“ ir kt.) projektų iki nuosaikesnių ekspozicinių stendų. Šį kartą galerija „The Rooster“ įsitaisė kino teatro „Skalvija“ languose ir autobusų stotelės reklamos stende („Atvėrimai“). Tapyba dabar atrodo kaip gardūs kepiniai už lango, o Tomo Daukšos sniego žmonės iš tauriųjų metalų su brangakmenių akimis (argi ne atsargaus kolekcionieriaus svajonė?!) šypso mums, viliodami svajoti apie neprieinamą meno pasaulį. Gal daug ir nesimato, bet funkciją visgi atlieka. Sutemus, vaizdas paryškėja. Visgi mane labiau veikė reklamos stende su šiurpiu garsu pasirodanti Vitos Opolskytės pusiau apsirengusi mergina, jos nugara tame šaltyje dar labiau pažeidžiama dėl grožio, patrauklumo ir provokuojamų įvairių instinktų. 

Ko gero, ryškiausia ir ilgiausiai rengta, ieškant išbaigtos formos, „Lewben Art Foundation“ paroda „Homo Absentia“ Vilniaus skveruose. Apie ją plačiau šiame numeryje rašo Marius Armonas. Kad ir pritariu kelioms kolegos pastaboms, visgi labai aiškiai justi, kad projektas rengtas specialiai vietoms, apgalvojant viską: ir fizinį bei turinio santykį su erdve, ir arkos vaidmenį mieste, ir tamsos bei šviesos galimybes. Mano akimis, tai labai kokybiškai įgyvendinta ir paveiki ekspozicija.

Galbūt išbaigtumu VDA grafikos katedros magistrų paroda „ZOOM OUT / pereinamieji kambariai“ perėjoje tarp Vilniaus universalinės parduotuvės ir Vilniaus savivaldybės negali pasigirti, tačiau išsinešiau ryškių įspūdžių ir iš čia. Kelios prekybininkų apleistos vitrinos apšviestos ir apgyvendintos daugiausia labai subtiliais jaunų autorių darbais su dar subtilesniais (ir kartais miglotais) paaiškinimais, kuriuos perėjos skersvėjis kaipmat nupučia. Per šalta tiek skaityti. Galima, žinoma, nusifotografuoti ir tai daryti namuose. Taip skaitydama ryškiausios vitrinos autoriaus Pijaus Čeikausko vieną po kito net 8 lapus, supratau, jog klydau manydama, kad jei daug prirašyta, neverta net pradėti. Jo vitrina buvo ryškiausia, nes eksponuoti plakatiški, erdvės negožiami kūriniai. Išdidinti balandis, raugintų agurkų stiklainis, koja su kroksu ir kt., pasirodo, yra tik iškabintų pasakojimų esencija. O pasakojimai – atidaus miesto kaitos stebėjimo rezultatai. Pristatau kelias ištraukas Jūsų vertinimui, visas rasite čia pat – atskira publikacija. Linkėdama, kad nešaltumėte ir kad metai būtų pilni gerųjų permainų. 

Pijus Čeikauskas:

Degančios trobos

Daugybė mitų sukurta apie medinukų deginimus. Buvo laikai, kai jie čia tarsi amžinoji ugnis neužgesdavo. Tos nuogirdos ir mane pasiekė. Sakydavo, jog ateina vieną sykį atstovai su portfeliu, atsisakius parduoti ar išsikraustyti jie duodavo antrą šansą ir grįždavo su tuo pačiu portfeliu. Dažniausiai į tokius gyventojus ir jų namus buvo žiūrima kreivai, tai tik dar viena lūšna Šanchajuje. Tad viską gan lengvai galėdavai suversti neapdairumui, palaidam gyvenimui ar netvarkingam pečiui. Būna, eini Daugėliškio gatve ir matai, palėpėje žvakė dega, o virš žvakės šniūras kabo. Jau kitą rytą namas juodais paakiais ir pakėlęs rajoną ant kojų. Šanchajaus drakonas siautėjo.

Stiklainiai

Šnipiškių medinukus netolimoje ateityje matysime tik per stiklainio langus. Per septynerius gyvenimo čia metus teko matyti, kaip nuo nulio pasistato bemaž šeši nauji dangoraižiai ir žemesni daugiabučiai. Jų atsiradimas nėra savaime kiršinantis. Štai žiemos naktimis puikiai apsišviečia kiemas, gali matyti, kur statyti dviratį, pro langus sklindanti šviesa puikiai išbaido tamsius skersgatvių šešėlius. Stiklainiuose visa gyvybė tarsi užsimarinavusi. Kiek pažvelgsi, dieną naktį dirba žmonės, laksto popieriai, marinatas kunkuliuoja. Viename iš jų vyksta bankiniai procesai, pilna streso dalelyčių, tikriausiai bus labai rūgštus produktas. Šalia stovi kitas, kuriame raugina naujus drabužius, visokią bižuteriją ir maximines maisto medžiagas. Tai prekybos centro stiklainis. O visų svarbiausias stovi priešais – iš to sloviko valdomas miestas Vilnius, kartu ir sprendžiamas apačioje stūksančio rajono likimas. Čia procesai nenuspėjami, skonis visai keistas ir nepanašus į jokį marinatą. Iš apačios mums nesimato, bet gal viršūnėlė jau pradėjusi pelyti.

Balandžių kultūra

Šnipiškės turi oficialų herbą – molinis ąsotis ir šiaurinė žvaigždė. Labai jau abstrakčios žinutės.

Laikai keičiasi, herbai irgi – reikia daryt rebrandingą. Beieškant simbolio, kuris būtų aktualus ir suprantamas kiekvienam, dėmesį patraukia būrys balandžių. Jie kapojo kaimynės batoną, kartais pasibaidydavo, bet batono vieno nepaliko. Tokių būrių yra visur: pakėlus galvą matyti, kaip tupi ant stogų, saugiai susiglaudę ant laidų, susibūrę pievose, kiti kiemuose lesa. Negana to, balandžiai, mano nuomone yra labai lepinami paukščiai. Kaimynės vis numeta tai batono, tai siemkų pagliaudo. Vienas diedas patrupino cigaretę ant šaligatvio, tai net ir tą sulesė. Taip pat komposto degustacijos. Gerų ir naudingų iškasenų randama tose savadarbėse skylėse. Rajone turim savo balandininką. Čia jau prestižiniai, veisliniai balandžiai laikomi. Kam juos laiko? Ogi balandžiai simbolizuoja taiką. Žmogus skleidžia ją kaimynams. Žinoma, ne visiems patinka tokia taikos išraiška, kuri nulesa gėles ir nušika palanges. Geriau pagalvojus, tai ne kokie taikos, o labiau buities tie balandžiai. Panašius man ir kaimynė Liuba įdeda, kai atlieka nuo kokio gimtadienio.