Apie atominę vaizduotę

Pati netikėčiausia vieta, į kurią mane yra nuvedę meno tyrimai, yra Ignalinos atominė elektrinė. Trys valandos kelio į atokų miškų ir ežerų regioną šiaurės rytuose, pakeliui nė vienos rodyklės ne tik į kadaise strateginį ir dėl to užslaptintą atominį objektą, bet ir į Visaginą, išaugusį iš energetikų gyvenvietės, lyg slaptumo šleifas tebesitęstų iki šiol. Ekskursijų po elektrinę dalyviams didžiausią įspūdį daro saugumo ritualai įeinant ir išeinant: palikus visus daiktus pereiti ginkluotų pasieniečių patikrą, išsirengti iki apatinių drabužių ir prisitaikyti baltas uniformas, batus ir šalmą, o grįžus įveikti radiacinės apšvitos patikrą, akivaizdžiai lengviau atsikvepiant išgirdus roboto žodžius „no contamination“. Nors nuo 2009 m. ši elektrinė nebeveikia, smalsūs žiūrovai čia neretai patiria radiacijos baimės priepuolius, pasakoja gidė. Ir aš, stovėdama ant branduolinio reaktoriaus viršaus, vienu metu išgyvenu priešingus jausmus. Po mano kojomis – įspūdingas technologinis išradimas, menotyrininkės akims – ir puikiausias meno kūrinys, iš pilkų ir spalvotų kvadratėlių sudarytas modernistinės abstrakcijos tinklelis. Pilki kvadratėliai – tai prisodrinto branduolinio kuro rinklės, spalvoti – branduolinei reakcijai kontroliuoti skirti strypai. Deja, tokio pat tipo reaktorius, vadinamasis RBMK (rus. Реактор Большой Мощности Канальный), 1986-aisiais sprogo Černobylio atominėje elektrinėje, skaudžiai primindamas, kokią pragaištį gali atnešti žmonijos kūriniai.

Menas ir branduolinė fizika yra kur kas artimiau susiję, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Atomo branduolio sandaros ir grandininės reakcijos atradimai lėmė ne tik atominės pramonės – karinės ir taikios – raidą, bet ir atominės vaizduotės – kultūrinio ir meninio fenomeno – atsiradimą. Menotyrininkas Swenas Lüttickenas netgi teigia, kad fizikos proveržiai neretai paskatindavo ir estetines revoliucijas mene. (Sven Lütticken, Shattered Matter, Transformed Forms: Notes on Nuclear Aesthetics, Part 2 // e-flux journal #96, 2019) Fizikiniai atradimai, ypač tokių žmogaus akiai nematomų, bet jį veikiančių reiškinių kaip radiacija, apvertė tikrovės suvokimą ir privertė suabejoti visa žmogaus jutimine sistema kaip įrankiu pažinti pasaulį. Tai paskatino László Moholy-Nagy ir kitus avangardistus ieškoti priemonių, kaip įvaizdinti nematomą, siurrealistams suteikė impulsą plėtoti „naujo pasaulio“ vizijas, pokario metais įkvėpė italų menininkų judėjimą pavadinimu „arte nucleare“. Populiariojoje kultūroje atominės eros entuziazmą turbūt geriausiai atspindi atominio sprogimo „grybo“ ikonografija. (6-ajame dešimtmetyje Las Vegase galėjai susiplanuoti vestuvių fotosesiją tokio „grybo“ fone pagal iš anksto skelbiamą antžeminių branduolinių bandymų kalendorių!). Tačiau po Hirošimos ir Nagasakio bombardavimo 1945-aisiais atominė vaizduotė kur kas intensyviau tyrinėja ne kuriamąjį, o griaunamąjį atomo panaudojimo potencialą. Nemažai dailės kūrinių, fotografijų, kino filmų pasižymi būtent branduolinių technologijų ir atominės pramonės kritika, nukreipta į ginklų kūrimą ir panaudojimą, branduolinius bandymus ir radiacinę aplinkos taršą, kolonijines urano rūdos gavybos formas ir nelaimes atominėse elektrinėse. Galvojant apie Šaltojo karo laikus, sunku neprisiminti garsiosios Stanley Kubricko satyros „Daktaras Streindžlavas, arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ (1964), skirtos stipriausiam šios eros pagimdytam jausmui – pasaulinio atominio karo baimei. Apie ką kalba šiandien kuriami branduolinės estetikos kūriniai, galima sužinoti apsilankius parodoje „Dalelių skilimas“, veikiančioje Šiuolaikinio meno centre bei Energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje.

Parodą inicijavo Kingstono universiteto mokslininkė Eglė Rindzevičiūtė kartu su tarptautine tyrėjų grupe, nagrinėjančia ir bandančia apibrėžti gana naują sritį – atominės kultūros paveldą. 2019 m. jų paskelbtame manifeste „Nuclear Cultural Heritage“ teigiama, kad atominė pramonė buvo svarbi praėjusio amžiaus istorijos dalis, todėl jos materialinės kultūros išsaugojimas yra esminė užduotis dabarties ir ateities kartoms.(Eglė Rindzevičiūtė et al, Nuclear Cultural Heritage: A Position Statement, Thurso, 2019) Saugotiną atominės pramonės paveldą sudaro ir technologinis, inžinerinis, ir kultūrinis (pavyzdžiui, bendruomenių patirtys, meninės reprezentacijos, socialiniai judėjimai) palikimas. Išskirtinis šio paveldo bruožas – atominės pramonės paliekamos ilgaamžės radioaktyviosios atliekos, kuriomis pasirūpinti yra precedento neturintis mokslinis ir socialinis iššūkis. Parodą kartu su Virginija Januškevičiūte kuravo Ele Carpenter, tyrėja ir kuratorė iš Goldsmitho universiteto. Ji vadovauja Atominės kultūros tyrimų grupei, yra sukuravusi ne vieną šiai tematikai skirto meno parodą, 2016 m. išleido svarbią įvadinę šios srities knygą „The Nuclear Culture Source Book“. Vilniuje vykstanti paroda „Dalelių skilimas“ pristato daugiau nei 30 menininkų kūrinius, nagrinėjančius įvairius mokslinius, kultūrinius, socialinius ir politinius atominės energetikos aspektus.

Gali būti, kad daugelis parodos lankytojų apsiribos ekspozicija ŠMC, tačiau aš labai rekomenduočiau nepraleisti ir parodos dalies Energetikos ir technikos muziejuje. Čia meno kūriniai patenka į autentišką pramoninę aplinką, kuri branduolinei estetikai suteikia prasmingą kontekstą ir pasiūlo suvokimo rėmus. Muziejus yra įsikūręs pirmojoje Vilniaus miesto elektrinėje, kur ir šiandien galima pabuvoti elektrinės valdymo pulte ar įlysti į garo katilą. Pasivaikščiojimą po muziejų verta pradėti nuo turbinų salėje eksponuojamo Ignalinos atominės elektrinės modelio, kuris nėra įtrauktas į parodą, tačiau tam tikra prasme sudaro jos raison d’être. Apžiūrėjus iliuminuotą, skirtingomis spalvomis nušvintantį maketą galima pabandyti suprasti, kaip branduolinis reaktorius uraną paverčia energija. 1980 m. sukurtas maketas yra ankstesnis nei pati elektrinė ir įkūnija atominės ateities pažadą (ar prakeiksmą).

Galima sakyti, kad atominė era sukūrė visai naują ateities įsivaizdavimą, apie tai kalba netoliese eksponuojami menininkų kūriniai. Siri Harr Steinvik ir Ignas Krunglevičius savo dokumentiniame filme „Ignalina mon amour“ (2004) fiksuoja Ignalinos elektrinės darbuotojų ir Visagino gyventojų nuotaikas tuo metu, kai jų ateitis, pradėjus uždarinėti jėgainę, pakimba ant plauko. Iš arti parodydamas žmones, kurie yra priversti griauti tai, ką patys sukūrė, filmas jautriai atskleidžia žmogiškajame laike išsitenkančio gyvenimo dramą. Toje pat turbinų salėje rodomos Kota Takeuchi fotografijos sukurtos ten, kur ateitis jau sunkiai įsivaizduojama – Fukušimos prefektūros teritorijoje, kuri liko tuščia po 2011 m. įvykusios avarijos Daiči atominėje elektrinėje. Ant stalo išdėliotos tamsios nuotraukos su švytinčiais rašmenimis atrodo kaip nežinia kam skirto kompiuterio klaviatūros išklotinė, tačiau įsižiūrėjus (ir perskaičius etiketę) paaiškėja, kad jose užfiksuotas menininko performansas, kurio metu jis mojuoja švytinčia eismo reguliavimo lazdele nebegyvenamo miesto gatvėse. Ateities įsivaizdavimo ribas iliustruoja Erikos Kobayashi sukurtas plakatas „Radis 226, pusėjimo kalendorius“ (2014), kuriame menininkė dalijasi pasakojimu apie savo prosenelę, gyvenusią tuo metu, kai kitoje pasaulio pusėje mokslininkai Curie atrado itin radioaktyvią cheminę medžiagą radį. Šio elemento laikas, per kurį radioaktyviųjų dalelių sumažėja perpus, yra 1600 metų. Kaip sako Kobayashi: „Aš nemanau, kad kas nors prisimins mano mamos mamos mamos vardą pasikeitus 53 kartoms, tačiau radis tikrai švytės.“

Tai, kas sudaro atominės pramonės pagrindą, nesunkiai gali išmušti vaizduotės saugiklius. Po apsilankymo Ignalinos atominėje elektrinėje mane dar ilgai persekiojo vienas skaičius. 500 000 metų. Maždaug tiek laiko praeis, kol elektros energijos gamybai naudoto branduolinio kuro atliekos radiotoksiškumu prilygs natūraliam uranui ir nebekels pavojaus. (Turbūt panašų efektą patirsite, jei pasigilinsite į ŠMC ekspozicijos centre stovintį „toteminį“ stulpą, ant kurio menininkai Thomson ir Craighead sekundėmis skaičiuoja milijoną metų nuo antrojo reaktoriaus uždarymo Ignalinos jėgainėje). Mokslininkams svarstant, kur ir kaip laidoti ilgaamžes radioaktyviąsias atliekas, menininkų vaizduotę audrina klausimas, kaip apie tokius pavojingus kapinynus komunikuoti itin tolimos ateities (žmonių?) kartoms. Energetikos ir technikos muziejaus rūsyje tarp garo kondensatorių galima aptikti plastikinę Andrew Weiro skulptūrą „Pazu-goo“ (jos antrininkas eksponuojamas ŠMC), vaizduojančią piktąją dvasią, pavadintą pagal senovės asirų demoną, atsakingą už infekcines ligas ir dulkes. Menininko sumanymu tokios skulptūros turėtų būti laidojamos kartu su pavojingomis atliekomis, o ne naiviai ženklinant (kokiam adresatui?) palaidojimo vietą ir taip demaskuojant paties sumanymo kišti šiukšles į žemės gelmes ydingumą. Rūsio gelmėse pakabintame ekrane sukasi kitas paslaptingas objektas – skaitmeniniu būdu sugeneruoto urano vaizdas. Kūrinyje „Gelminis archyvas“ (kaip ir jo tęsinyje ŠMC) menininkė Emilija Škarnulytė bando įsivaizduoti, kaip mūsų epochos liekanos atrodys ateities archeologams.

Šie ir kiti parodos „Dalelių skilimas“ kūriniai verčia susimąstyti apie kitokią, nežmogiškojo laiko sampratą, vadinamą geologiniu arba „giliuoju“ laiku, kuris nusako bilijonais metų skaičiuojamą planetos amžių. Puikus kūrinys, padedantis perjungti mąstymo ir vaizduotės registrus, yra abiejose parodos vietose rodomas Susan Schuppli dokumentinis filmas „Įkalčių pėdsakais“ (2016), prasidedantis nuo kelionės geologiniu laiku į tolimą praeitį ir virstantis detektyvu, kuriame radiacinės taršos įkalčiai aptinkami neįtikėtinose, nuo branduolinių sprogimų labiausiai nutolusiose vietose. Norint suprasti atominės eros specifiką ir padarinius, reikalingas kitoks laiko suvokimas ir jį lydinti nauja, į tolimą ateitį nukreipta atsakomybė. Ši idėja itin aktuali Lietuvos kontekste. 2009 m. galutinai sustabdžius Ignalinos jėgainę ir 2012 m. referendume nusprendus nebestatyti naujos, diskusijos apie atominę energetiką iš viešosios erdvės praktiškai dingo. Šiandien kyla daug triukšmo dėl Baltarusijos atominės elektrinės Astrave (ir teisingai, nes branduolinė reakcija nepaiso valstybių sienų), tačiau nieko nekalbama apie Ignalinos elektrinės demontavimo iššūkius ir ten sukauptų radioaktyviųjų atliekų likimą. Nustojusi gaminti branduolinę elektros energiją, valstybė lieka branduoline šalimi amžiams. Apie tai primena ir ŠMC didžiojoje salėje eksponuojami radioaktyviųjų atliekų kapinynų modeliai, pasiskolinti iš Ignalinos elektrinės Informacijos centro (Jurgos Daubaraitės ir Jono Žukausko kūrinys „Branduolinė asamblėja“, 2020).

„Dalelių skilimas“ atskleidžia ir dar vieną svarbų atominės pramonės aspektą – tai, kad branduolinės energijos gamybą sudaro sudėtingas, daugialypis procesas, pradedant žaliavos gavyba ir baigiant, kaip žinome, atliekų tvarkymu. Pasigilinus į atominės energetikos ciklo visumą išaiškėja, kad turime reikalą ne tik su vakarietiška moksline ir inžinerine išradyba, bet ir su kolonijinėmis svetimų žemių eksploatavimo praktikomis. Parodoje rodomi menininkų Alexo Resselo ir Kerri Meehan darbai atskleidžia, kaip urano kasyba pakeitė šios žaliavos turtingo Australijos regiono teritoriją ir vietinės bendruomenės gyvenimą. Dokumentiniame menininkų filme, fotografijose ir senbuvių sukurtuose piešiniuose apie šventą ir pavojingą vietovę Bulah Djang išryškėja gentinių gyvenimo formų ir modernios kolonijinės eksploatacijos susidūrimo drama. Dar vienas dokumentinis filmas, menininkų Lise Autogena ir Joshua Portway darbas „Kuannersuit; Kvanefjeld“ (2016) fiksuoja kitoje pasaulio pusėje, Grenlandijoje, gyvenančios bendruomenės dramą, išprovokuotą galimybių eksploatuoti netoliese esantį vieną iš didžiausių pasaulyje urano rūdos šaltinių. Kur tai gali nuvesti – į ekologinę katastrofą ar ekonominę nepriklausomybę nuo buvusios kolonistės Danijos? Nors šių svetimų šalių istorijos atrodo pernelyg nutolusios, jos mus grąžina į Lietuvą. Atominis kolonializmas, tik ne žaliavų gavybos, o branduolinės energetikos ir ginklavimosi prasme, sudaro neatsiejamą mūsų modernios istorijos dalį. Ne veltui parodoje eksponuojamas ne kartą matytas, bet šiame kontekste aktualus Deimanto Narkevičiaus filmas „Nesprogusios bombos efektas“ (2008), suteikiantis progą apmąstyti atominės kultūros paveldą dar ir kaip sunkų, prieštaringą palikimą, kurį veikiau norisi užmiršti, nei prisiminti.

Meno kūriniai patys yra atominės kultūros paveldo dalis. Ignalinos jėgainės uždarymą kaip svarbų kultūrinį ir socialinį posovietinės Lietuvos įvykį įamžino būtent menininkų kūriniai. Keletą pavyzdžių galima pamatyti ir šioje parodoje: be minėto Steinvik ir Krunglevičiaus filmo, rodomas Kristinos Inčiūraitės videodarbas „Laisvalaikis“ (2003) ir Lisi Raskin sukurtos fiktyvios nekilnojamojo turto agentūros „Ignalinos aukštumos“ reklaminė medžiaga (2003–2020). Pastaraisiais metais jėgainės uždarymą supančią tylą viešojoje erdvėje savotiškai kompensavo sėkmės sulaukęs Nacionalinio dramos teatro dokumentinis spektaklis „Žalia pievelė“ (2017) ar po pasaulį keliaujantis fotografės Neringos Rekašiūtės fotografijų ciklas „Atominė tapatybė“ (2018). Paroda „Dalelių skilimas“ taip pat buvo siekiama komunikuoti apie būtinybę kurti atominės kultūros paveldą, taip atkreipiant visuomenės dėmesį ir keliant jos sąmoningumą šios, iš pirmo žvilgsnio, nišinės, tačiau nepaprastai aktualios srities atžvilgiu.(Apie tai kalbama ir parodą lydinčiame atominės kultūros paveldo mokslininkų tekste. Žr. Paul Josephson, Tatiana Kasperski, Eglė Rindzevičiūtė, Andrei Stsiapanau, Splitting the Atom. Creating Trust) Tam skirti kad ir parodoje eksponuojami lapeliai su Eglės Rindzevičiūtės parašytu moksliniu-meniniu tekstu apie simuliatorių – tikslią Ignalinos jėgainės valdymo pulto kopiją, kurioje būsimi operatoriai mokėsi valdyti avarines situacijas. Tekstas veikia kaip manifestas, kviečiantis išsaugoti simuliatorių kaip paminklą mokslinei ir inžinerinei vaizduotei. 

Visgi sunku pasakyti, ar „Dalelių skilimas“ iš tikrųjų gali atlikti švietėjišką misiją. Energetikos ir technikos muziejaus erdvėse kūriniai dažnai suveikia asociatyviai, kaip įdomios intervencijos į pramoninę aplinką, o ekspozicija užtamsintoje didžiojoje ŠMC salėje veikiau viską apgaubia paslapties šydu, nei atveria ar paaiškina. Sudėtingus kūrinius sunku suprasti be gerai parašytų etikečių, o teminės anotacijos, atrodo, yra skirtos siauram specialistų ratui (kaip ir išsamus parodos gidas anglų k., kurį galima rasti parodos tinklalapyje). Kartais ir patys kūriniai atrodo specialiai slepiantys turinį. Manau, net ir labiausiai susidomėjęs žiūrovas neįveiks Jurgos Daubaraitės ir Jono Žukausko pateiktos Ignalinos atominės elektrinės gyvenimo išklotinės, išspausdintos neperskaitomu šriftu ant nedidelių metalo plokštelių. (Išklotinę pdf formatu taip pat galima rasti parodos tinklalapyje, bet tuomet gal verčiau rinktis internete irgi prieinamą originalą – mokslinę Andrei Stsiapanau studiją). Parodos kuratorė Ele Carpenter teigia, kad šiuolaikinis menas ir atominė pramonė turi vieną bendrą bruožą – jie tikisi, kad jų darbas nebus pamirštas ateityje. Aš pridurčiau, kad abi šios sritys dažnai demonstruoja dar vieną bendrumą – elitinį uždarumą ir neprieinamumą. Na, bet tai nesumažina techninio-menotyrinio džiaugsmo atpažinus RBMK reaktoriaus tinklelį ant muziejaus darbuotojų megztinių (Augusto Serapino kūrinys) ar vintažinių grindų „Visagino parketas“ (Jelenos Popovos kūrinys)! Jei parodoje „Dalelių skilimas“ ne viską supratote, bet „užsikabinote“, važiuokite į Visaginą – „Urban Stories“ organizuojamos ekskursijos po energetikų miestą leis gyvai patirti atominės kultūros paveldo poveikį.