7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Fėjos gyvenimas

Marinos Abramovič performansas „Gyvenimas“ Londono „Serpentine“ galerijoje

Paulina Pukytė
Nr. 12 (1291), 2019-03-22
Dailė Pasaulyje
Marina Abramovič, „Gyvenimas“, 2018 m. Marinos Abramović ir „Tin Drum“ nuosavybė
Marina Abramovič, „Gyvenimas“, 2018 m. Marinos Abramović ir „Tin Drum“ nuosavybė

Buvo žadėta: pirmą kartą pasaulyje – performansas naudojant mišrią realybę (mixed reality), o kartu – „intymus susitikimas“ su garsia menininke. Gal dėl to intymumo jau parodos prieangyje visa komunikacija – tik pašnibždomis. Visus daiktus reikia palikti specialiai įrengtoje rūbinėje. Asistentai – baltais chalatais: mokslinės laboratorijos, o gal net ligoninės nuotaika. Kai jau atsikratai viso savo turto (savo gyvenimo?), asistentai įduoda specialius akinius ir priveda prie plakato su juodais kryžiukais, kur reikia susikalibruoti žiūrint į juodus ir matant mėlynus.

 

Tada patenki į patalpą, kurios viduryje – pilkas skritulys, o aplink jį žema tvorele nužymėtas kitas, didesnis ratas, palei kurį galima vaikščioti žiūrovams. Į centrinę aikštelę pro ją supančią nematomą sieną, pažerdama melsvai švytinčias „žvaigždžių (?) dulkes“, tarsi geroji fėja sename filme apie Pelenę įžengia skaitmeninė Marina raudona suknele. Marinos kraštai apkarpyti šiek tiek netiksliai, o raudonai lakuoti nagai kartais ima ir išnyksta. Jos figūra kiek sustumta, judesiai sulėtinti – galėtų puikiai pritapti Tvin Pykso „aname pasaulyje“. Gaila, kad taip ir neuždainuoja ne savo balsu, tarsi filmo „Malholando kelias“ klube Silencio. Gaila, kad tik atrodo keistai, bet taip ir nepadaro nieko keisto ar bent jau naudingo – na, kokias krištolines kurpaites ištrauktų, ar ką. Be to, ji matoma tik žiūrint tiesiai priešais save – vos pasukus akis į šalį stebuklas pradingsta.

 

Ką veikia Marinos „avataras“, įžengęs į buvimą (sceną) iš nebuvimo (gyvenimo)? Ogi nieko. Pastovi. Atlieka kelis sudvasintus (palengvintus) tai či judesius. Užsideda vieną ranką ant širdies, kitą – ant pilvo. Vienu metu taip vaizdžiai susikaupia, kad, regis, ketina kilti į orą kaip raketa. Bet nepakyla. Tada pradeda eiti ratu. Paeina. Sustoja. Pastovi. Pasisuka. Žengia iš matomumo rato į nematomumą, vėl pažerdama melsvas žvaigždutes. Bet vis tiek dar „yra čia“, nes toliau eina ratu palei žiūrovų tvorelę, tačiau dabar matome jau tik jos šešėlį ant grindų. Šešėlis-Marina apeina pusratį, tada vėl žengia į matomumą, kažkodėl susiėmusi už galvos. Pusė jos figūros pasirodo, bet paskui persigalvoja, žengia atgal ir vėl išnyksta. Tada vėl į priekį ir vėl atgal. Kai jau visiems žiūrovams pasidaro visiškai aišku, kad kertant matomumo sieną generuojami melsvi žiburiukai, Marina pagaliau vėl grįžta į matomumą. Gal tai ir yra „ėjimas kiaurai sienas“? Dar kiek pastoviniuoja, dvasingai pakilnoja rankas ir vėl išeina. Viskas trunka apie 20 minučių, tada prasideda nuo pradžių. Kaip ir pastaruosiuose savo performansuose, šį kartą Marina irgi tiesiog būna čia (is present), bet ir tai nelabai, nes iš tikrųjų taigi jos nėra. Kad nėra, tai dar būtų nieko, bėda ta, kad jos nėra ne konceptualiai, o tiesiogine prasme. Jos 3D atvaizdas tiesiog per daug stengiasi būti, kad galėtų reprezentuoti buvimą per nebuvimą. Nekalbant jau apie tai, kad šis menininkės (ne)buvimas „čia ir dabar“ nėra transliuojamas gyvai, o yra nufilmuotas iš anksto – ne čia ir ne dabar.

 

Gerai, kad pas Mariną šį kartą ėjau žiūrėti ne meno (nors eidamas į galeriją slapta visada tikiesi išvysti bent truputį ir jo), o technologijos, nes tik ją ir radau. Technologija, nors ir netobula, nes dar labai nauja, vis dėlto daro nemenką įspūdį, nes tai nauja technologija. Bet čia nėra netikėtumo, nėra jokio prieštaravimo, jokio neaiškumo, jokios įtampos. Nėra net Marinai, regis, tokios svarbios interakcijos su žiūrovais. Žadėto intymumo irgi nėra. Yra fėjiško kičo. Marina čia neprovokuoja, nekvestionuoja – nei žmonių tarpusavio santykių, nei pačios technologijos, veikiau tik žavisi ja, išbando ir demonstruoja galimybes parodyti save iš visų pusių. Tuo nei generuoja radikaliai naujas idėjas mokslui, nei kuria meno ir mokslo simbiozę, o tiesiog pasiduoda ir atsiduoda jau egzistuojančiai technologijai kaip komunikacijos priemonei. Turbūt netolimoje ateityje visi siųsime savo hologramas „dalyvauti“ ten, kur patys negalėsime ar nenorėsime nuvykti. Trimačiai turbūt atrodysime gražiau ir įtikinamiau nei plokščiame ekrane. Kiti galės pamatyti mus iš užpakalio, o tai visada naudinga.

 

Pristatydama šį projektą Marina džiaugiasi, kad „gali būti bet kuriame pasaulio kampelyje“ iš tikrųjų ten nebūdama. Bet argi toks buvimas (be grįžtamojo ryšio) tikrai daug geresnis už, pavyzdžiui, tiesiog savo nuotraukos pakabinimą kur nors kitur ant sienos? Ir argi tikrai „bet kur“, o ne į keletą galerijų, gali ją nugabenti ši technologija? Jei tikslas – tiesiog parodyti save visuose pasaulio kampeliuose, tai gal geriau, pavyzdžiui, išsiuntinėti savo nuotrauką (iš priekio, užpakalio ir abiejų šonų) visais pasaulio adresais, kaip daro kandidatai į miesto merus? Tomet gal kokį atviruką gautų atgal, užsimegztų ryšys. O jei tikslas – palengvinti savo nedėkingą ir sunkų darbą kur nors būti pačiai, tai ar ne efektyviau būtų imti pavyzdį iš Melanios Trump ir susirasti antrininkių arba padirbinti įtikinamų prostetinių kaukių, kad už ją fiziškai kur nors galėtų (at)būti kas nors kitas? Meno prasme tai gal būtų net įdomiau.

 

Instaliacija veikė vasario 19–24 d.

Marina Abramovič, „Gyvenimas“, 2018 m. Marinos Abramović ir „Tin Drum“ nuosavybė
Marina Abramovič, „Gyvenimas“, 2018 m. Marinos Abramović ir „Tin Drum“ nuosavybė