7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nepaisant nieko

„Portretas Latvijoje. 20-as amžius. Veido išraiškos“, arba kaip būti geru žiūrovu

Monika Krikštopaitytė
Nr. 3 (1282), 2019-01-18
Dailė Pasaulyje
Oto Skulme, „Kompozicija portretui (Sievas)“. 1923 m. Iš Zuzāno kolekcijos
Oto Skulme, „Kompozicija portretui (Sievas)“. 1923 m. Iš Zuzāno kolekcijos

Rengėjams gali būti pikta, jei kas nors greitu žingsniu nudrožia per ekspoziciją, o kaltas dėl to dažniausiai bus išankstinis žinojimas. Lietuvos dailės gyvenimėlyje, didesnės apimties grupinėje parodoje pareigingas žiūrovas bus jau daug ką matęs, sustos prie mėgstamų darbų, pasikartojimai jį mažai sudomins, o visai naujų kūrinių parodoje, ko gero, bus daug panašių į jau matytus. Nebent kuratorius sugebės pasakyti ką nors naujo ar įdomaus.

Parodos rengėjai gali manyti, kad geras žiūrovas skaitys viską, kas parašyta, ir tada supras. Tačiau tai nerealistinis planas. Tik suinteresuotas žiūrovas nevaidins, kad skaito, grynai iš mandagumo, bet greičiausiai vietoje neskaitys ir jis, o gaus parankinės medžiagos. Manau, 4 sakiniai yra maksimali riba. Ar toks skubantis ir neskaitantis lankytojas yra blogas? Ar jam kamuotis kalte? Kaip tapti geram? Prisiverčiant? Bet tada jau geriau jis neis iš viso. Mano manymu, geru žiūrovu tampama, kai keliami klausimai kuratoriui ir kūriniams. Gera paroda bus, jei ekspozicijoje kyla klausimai ir jie yra numanomi, kaip nors atsakomi arba lieka vaisingi. O parodos tekstas veiks tik susitikrinimui ar įdomesnei pastabai.

Nes, pavyzdžiui, trumpos reklamos logika lieps formuluoti, kad didelei Latvijos portreto šimtmečiui skirtai parodai, išplėtotai per dvi didžiules ir vieną mažesnę ekspozicijų sales, atrinkti vien tik šedevrai, geriausi iš geriausių, o pasidairiusi matau, kad kūriniai labai įvairaus lygio, žanro, kai kuriuos skiria ne tik laiko, bet ir kokybės bei funkcijos praraja. Ir tada pats laikas užduoti klausimą, kam šalia klasikos, tikrų šedevrų ir įdomesnių atvejų kuratorei Gintai Gerhardei-Upeniecei prireikė įterpti užsakominius politikų, cukrinius atlikėjų ir kelis net panašius į Pilies gatvės prekyvietės portretus? Ir beveik į visus „o kam?“ ekspozicijoje randu atsakymus.

Tai Latvijos valstybingumo šimtmečiui skirta paroda, todėl norėta, kad atsispindėtų šio netrumpo ir permainingo laikotarpio aktualijos. Dekadomis žvelgiant, matyti laiko dvasia arba žmogaus problemos. Bet ne kiekvieno atskirai, o visų kartu. Prezidentų portretai žymi atsinaujinusios valstybės reprezentacijos pastangas, bet šalia eksponuojama ir Jānio Mitrēvico „Asmeninė ekspozicija“ (2000), kurioje autorius savo galvą, visai kaip vilkas iš „Na, palauk“ multifilmo, pritaiso klasikinei nuogalei, ar Gintso Gabrānso socialiniai projektai, kai valkatai keičiamas įvaizdis. Vientisas reprezentacinis tautos portretas gyvuoja šalia Jurio Utāno po dvi poras akių, nosių ir lūpų turinčių (dviveidžių?) politikų (Atis Slakteris, Ivaras Godmanis ir Einaras Repše). Vizija, kritika ir ironija sukuria 10-ojo dešimtmečio portretą, kurį lengva atpažinti.

Nacionalinio muziejaus naujai pristatytoje modernioje salėje nusaldinti tarpukario tapytojo Ludolfo Liberto portretai ir autoportretas atspindi kūrėjo socialinio išskirtinumo demonstravimą ir užsakomojo žanro pataikavimo sunkumus. Be to, buržuazinis spindesys labai ryškiai kontrastuoja su pokario asketizmu ir rimtimi išretėjusiame įprasto portreto žanre, mat šį pakeičia užsakomieji sovietinių politikų ir visuomenės veikėjų atvaizdai.

Labai gerai suprantu, kodėl Arsenalo ekspozicija pradedama populiaraus sovietmečio skulptoriaus Nikolajo Tomskio tipiniu Stalino pilnafigūriu portretu. Nors plastika nuobodžiai realistinė, o turinys neekspresyviai patosinis ir tuo dirginantis, ši kultu paversta politinė figūra yra atskaitos taškas, paaiškinantis iškart kelis dalykus. Visų pirma – tos dalies laikotarpį ir didįjį prototipą, kuriam prilygti net mėginti nerekomenduojama. Šaunuolio vaidmuo monopolizuotas, menininkai, įpratę būti išskirtiniai, turėjo ieškoti kitokių savęs versijų, bent jau autoportrete.

Tyrinėdama Lietuvos autoportretus kėliau hipotezę, kad „XX a. 6–9 deš. autoportreto krizė išprovokavo kompensacinį autoreprezentacijos mechanizmą – dailininkai, tarsi be žodžių susitarę, ėmė idealizuotai vaizduoti vienas kitą. Šiuos dailininkų portretus galima vadinti paraautoportretais. Dailininko paslauga dailininkui pasiteisino sukurdama vertę abiem: ir vaizduojančiam, ir pozuojančiam. Tokiu parastruktūriniu elgesio modeliu dailininkai puoselėjo savo profesijos išskirtinumą, stiprino horizontalius ryšius. Sovietinės ekonomikos paradokso – „blato“ – kultūra tam tikra prasme egzistavo ir dailėje.“ Džiūgavau analogiško laikotarpio Latvijos portretų ekspozicijoje atradusi labai panašią padėtį: pilna salė menininkų apie menininkus, artistus, pianistus, šachmatininkus. Kultūros sektorius turi senas tradicijas pats save ginti ir propaguoti. O Marija Nora Tabaka su „Grupe jaunų menininkų“ (1969) ir Rita Valnere „Pokalbyje apie tapybą“ (1974) visai kaip Sofija Veiverytė drobėje „Tapytojai“ (1985) mėgina įamžinti net kelis kolegas ir vis dar likti sovietiškai kolektyviška. Darbai lygintini tik turinio požiūriu.

Iš daug įdomių kūrinių visam laikui įsiminsiu Felicitos Pauļukos tapytojų „Jurio ir Andrejo Gērmanių“ dvigubą portretą (1977) ir Dainos Riņķės autoportretą nusisukus (1979). Man jie idealiai atitinka tėvų jaunystę, kai troškimas būti su pasauliu galėjo reikštis tik privačiais įvykiais, gestais, apranga, o sukaustyti kūnai rodė nebegebą pasiduoti bešvinkstančiai propagandai. Užrašas ant sienos primena, kad „nors ir švenčiame šimtmetį, reikėtų nepamiršti, kad 50 metų iš to šimto praleidome kalėjime arba beprotnamyje, sunku apsispręsti, kas šį laiką apibūdina tiksliau“.

Atkeliavus į 9-ąjį dešimtmetį kyla klausimas, kam kuratorė pakabino tokį baisų žydrą paveikslą, bet kai supranti, kad Silvijos Meškonės drobėje „Daina“ (1981) ranką į žiūrovą tiesia Ala Pugačiova, suvoki, kad be Alos niekaip negalima. Dar dabar svarstau, ar paveikslas ironiškas, ar modernaus pasaulio vizija nuoširdi kaip milijonas raudonų rožių.

Abiejose didžiosiose ekspozicijose kelią rodė raudonas kilimas, bet kuratorės pastanga rūpestingai vedžioti svečią jautėsi kiekviename žingsnyje, net kur judėjimo trajektorija nebenurodyta. Paralelių su Lietuva radau ir fotografijai skirtoje dalyje. Čia irgi buvo tokių, kurie darė sureikšmintus chirurgų portretus, iliustratyviai fotografavo kitų profesijų atstovus, vėliau mimus. Latviškoji fotografijos sekcija lygiai tokia pat proporcingai maskulinistinė. Aptikau tik tris autores, nors lietuviškame kontekste reikėtų sakyti „net“ tris. Mat Ramintos Jurėnaitės formuotoje MO muziejaus fotografijos salės ekspozicijoje vietos neatsirado nė vienai, nors MO turi didžiulį Violetos Bubelytės fotografijų archyvą, o ji, kaip rodo dabartiniai tyrimai, ne tik buvo svarbi, bet dar ir paveikė tuos, kuriems nieko įrodinėti nereikėjo. Ne ką geriau ir fotografo Antano Sutkaus ekspozicijoje Nacionalinėje dailės galerijoje – ten ne tik Jeanas-Paulis Sartre’as su nukirpta Simone de Beauvoir kaip figūra tarp kitko, bet ir tokios etiketės kaip „Saulius Bareikis ir kolegė“ (Danutė Kuodytė – M.K.). Matyt, norėta išsaugoti laikotarpio autentiškumą, kai buvo „žmonės ir moterys“, vieni su vardais ir pavardėm, kitos – tik satelitai?

Gerai nežinau Gintos Gerhardes-Upenieces pažiūrų, o parodos katalogas kol kas išleistas tik latviškas (versija anglų kalba rengiama), tačiau parodoje aptikau daug lyčių pusiausvyrai jautrumą rodančių ženklų: įdomių menininkių autoportretų, kitų moterų portretų, kurie atrodo kitaip nei vyrams vaizduojant, vaiko, motinystės, senatvės, nenormatyvumo vaizdavimo.

Abiejose ekspozicijose nemažai vietos skirta skulptūrai. Biustai, ar labiau galvos, išrikiuoti grupėmis labai supanašėja ir neišlaiko dėmesio. Kurtos erdvei organizuoti, daugelis jų virsta minios vienetu. Tik kelios pilnafigūrės verčia galvoti apie pozuojančiojo ir kuriančiojo rodomus ir tikruosius jausmus bei troškimus. Tapyti, piešti ar raižyti portretai, atrodytų, visi panašūs ir galėtum net konstatuoti, kad portretas yra gana nuobodus žanras, tyrėjai yra skelbę ir jo mirtį. Tačiau žanro tolygumas puikiausiai atspindi didesnius istorinius įvykius, konfliktus ir vizijas. Tarpukaryje matomas susižavėjimas maskaradu, teatru, vaidmens idėja, sovietmetis byloja sugniuždytą tapatybę ir pastangas reanimuotis, o išsilaisvinimas pažyra ir paradoksais, ir nuoširdaus vaizdo krize. Ieva Jurjāne Nacionalinio muziejaus viršutinėse salėse personaline paroda tarsi bando sugrąžinti pozityvistinį portretą projekte „Pabaiga ir pradžia“, tačiau daug jėgų ir laiko pareikalavęs projektas atrodo konjunktūrinis, dirbtinis. Menininkė detaliai nupiešia grupę naujagimių, instaliuoja jų garsų. Kitoje salėje – lyg gyvi natūralaus dydžio senutės ir senukai (nors panašu, kad technika šiek tiek pavedė) ir per ausines sklindančios jų istorijos. Projektas, manau, vertingesnis etnografiškai nei menine prasme.

Be paralelių, radau ir kelis skirtumus: Latvijos dailėje yra menininko keistuolio-linksmuolio tipas. Jam geriausiai atstovauja Auseklis Bauškeniekas, nutapęs save ir Dievo ausy, ir įrėminęs savo užpakalį, linksmai kritikuojantis tiek kritiką, tiek ir didį kūrėją. Dar į pokštus linkęs Ivaras Poikānas ir Imantas Lancmanis. Mūsiškiai dažniausiai išlieka rimti ir išprusę, net Audrius Puipa šalia latviškų pokštininkų atrodo kaip filosofijos ir ezoterikos kopūstas. Gal nebent Žygimantas Augustinas užpildo šitą spragą savo persikūnijimais į Donelaitį, didįjį kunigaikštį ar jo žmoną, bet ir tai – už kiekvieno vaizdo visas mokslas. Giedrius Jonaitis – paskutinė viltis.

Lietuvių dailėje nesu susidūrusi su portretu, pavadintu „Dailininko žmona“, pas latvius tokių radau kelis. Tiesa, katalogas detalizuoja, kas yra kūrinio objektai, ir vardu, ir pavarde, ir trumpa biograma. Lietuvių menininkai mieliau vaizduoja savo vaikus arba savo modelius vadina vardais, neakcentuodami institucinio santykio. Matyt, „menininko žmona“ yra atskiras vaidmuo, mūsų folklore per mažai išplėtotas. Gal ir ačiū Dievui.

Atkreipiau dėmesį, kad Latvijos tapytojai mėgsta vaizduoti save su taurele reprezentatyviai. Vaišinimasis, svaiginimasis, girtavimas, asocialumas ir dugnas – jei imtume tokią supaprastintą skalę, tai Latvijos portretuose daugiau vaišinimosi ir žavingo apsvaigimo, kas reiškia privilegiją gerai gyventi, turėti taurių gėrimų, socialinę padėtį, laiko ir galimybių. Lietuvių dailėje spektras svyra labiau į antrą pusę, tačiau, ko gero, dominuoja pagirių tema: (auto)moralo užuomazgos, eskapizmo demonstracija, kai tikrasis objektas vaizde nutylimas: blogos aplinkybės, bjauri aplinka, represyvi valstybė. Latvių tapyboje taurelė atrodo labiau kaip šventės atributas, galbūt šelmiško įžūlumo švęsti vienumoje ženklas. Susimąstyti apie alkoholio santykius su daile galbūt pasiūlė ir ant kiekvieno kampo Rygoje įsikūrusi „Alko market“ krautuvė, į tokias mėgdavo užsukti ir lietuviai dėl mažesnio akcizo, tačiau nuo šių metų jis pakeltas ir Latvijoje.

Išplėstinėje parodoje „Portretas Latvijoje. 20-as amžius. Veido išraiškos“ pristatoma daugiau nei 1100 eksponatų – tapybos, grafikos, skulptūros, fotografijos, objektai, videodarbai ir kelios instaliacijos iš Latvijos nacionalinio muziejaus, Literatūros ir muzikos muziejaus, Rygos istorijos ir navigacijos muziejaus, „Tukums“ muziejaus ir Nacionalinio M.K. Čiurlionio muziejaus Kaune, privačių ir autorių asmeninių kolekcijų. Pagrindinė kuratorės išvada ta, kad, nepaisant nieko (šimtų kliūčių ir kolizijų), asmenybės vis dėlto puoselėjo savo patirtį, intelekto jėgą ir kūrybinį potencialą. Tuo lengva patikėti mėginant suprasti šimtą metų latvių meno vaizdais.

 

Parodos veikia iki vasario 24 d.

Išsamesnė informacija: lnmm.lv/en/visit/exhibitions/3977-portrait-in-latvia-20th-century-facial-expressions

Oto Skulme, „Kompozicija portretui (Sievas)“. 1923 m. Iš Zuzāno kolekcijos
Oto Skulme, „Kompozicija portretui (Sievas)“. 1923 m. Iš Zuzāno kolekcijos
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Auseklis Bauškenieks, „Dievo ausy. Autoportretas“. 1980 m. Autorės nuotr.
Auseklis Bauškenieks, „Dievo ausy. Autoportretas“. 1980 m. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Maija Nora Tabaka, „Grupe jaunų menininkų“. 1969 m.
Maija Nora Tabaka, „Grupe jaunų menininkų“. 1969 m.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.