7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ar progos keičia įpročius?

Kaip dailės pasaulis švenčia moterų balsavimo teisės šimtmetį

Marvin Gayle Chetwynd, „Crazy Bat Lady“ fragmentas. 2018 m. „Tate Britain“ nuotr.
Marvin Gayle Chetwynd, „Crazy Bat Lady“ fragmentas. 2018 m. „Tate Britain“ nuotr.

Švenčiant moterų balsavimo teisės šimtmetį Europos muziejuose atidaromos menininkėms skirtos parodos ir retrospektyvos, matyti kuratorių pastangos sukurti tikslesnį, išsamesnį ir labiau atspindintį tikrovę meno istorijos pasakojimą nei kanoninė jos versija, kurioje šimtmečiais dominuoja baltieji vyrai. Proginių parodų tikslas atiduoti duoklę talentingoms kūrėjoms, pasitikrinti, kiek situacija pasikeitė, ir atrasti tai, kas buvo pražiūrėta.

 

Moterų atskirties pagrindu buvo plačiai paplitęs įsitikinimas, kad jos biologiškai neturi intelektinių ir fizinių įgūdžių, reikalingų norint kurti vertingą meną, akcentuota motinystės funkcija. Joms buvo draudžiama piešti nuogus modelius iki pat XIX a. pabaigos, todėl jos neturėjo galimybės sukaupti žinių, reikalingų žmogaus kūnui istoriniuose ar religiniuose siužetuose vaizduoti. Profesionalių menininkių sparčiai gausėjo nuo XIX a. 6-ojo dešimtmečio. Plečiantis meno apibrėžimui, plėtėsi ir moterų galimybės ne tik mene, bet ir kitose srityse. Šiuo metu moterys gali studijuoti ir eksponuoti savo kūrybą laisvai, tačiau kyla klausimas, ar jų veikla vertinama vienodai, ar meno pasaulio „žaidimo taisyklės“ vienodai atviros abiejų lyčių kūrėjams. Dar 1989 m. žymi feministinio meno ir aktyvizmo grupė „Guerrilla Girls“ paklausė: „Ar norėdamos patekti į „Metropolitano“ muziejų moterys turi būti nuogos?“ Jų skaičiavimu, nors muziejaus ekspozicijoje moterų kūryba tesudarė 5 proc., net 85 proc. aktų buvo vaizduojamos moterys.

 

Kovojant su įsisenėjusiomis atstovavimo problemomis, moterų balsavimo teisės šimtmečio proga „Tate Britain“ priėmė radikalų sprendimą nuo šio pavasario savo nuolatinę ekspoziciją dedikuoti vien menininkių kūrybai. „Tate“ planuoja pakeisti šešių paskutinių XX a. dešimtmečių pristatymus, suformuojant pasakojimą tik iš menininkių, tokių kaip Bridget Riley, Anthea Hamilton, Monster Chetwynd, Tomma Abts ir Lynette Yiadom-Boakye, darbų. Atnaujintoje parodoje bus rodoma apie 60 skirtingų menininkių paveikslų, skulptūrų, fotografijų, piešinių ir videodarbų, atspindint gyvybiškai svarbų moterų vaidmenį britų meno istorijoje. „The Guardian“ cituoja prieštaringai vertinamus „Tate“ muziejaus vadovės Marios Balshaw žodžius, kad ji tikisi, jog lankytojai gali netgi ir nepastebėti pokyčių, nes, anot jos, pažanga, padaryta pastaraisiais metais siekiant pabrėžti menininkių įnašą, pavertė jų pasirodymą parodose labiau norma negu anomalija.

 

Madrido Prado muziejus spalio mėnesį planuoja dviejų ryškiausių XVI a. italų renesanso novatorių parodą „Sofonisba Anguissola ir Lavinia Fontana: du menininkių kūrybos pavyzdžiai“ („Sofonisba Anguissola and Lavinia Fontana: Two Models of the Female Artist“, 2019 10 222020 02 02). Ispanijos karaliaus Pilypo II rūmų dailininkė Sofonisba Anguissola (apie 15321625) bei popiežiams ir Italijos aukštuomenės nariams tapiusi Lavinia Fontana (15521614) plačiau pristatomos pirmą kartą. Jos atsidurs dėmesio centre šalia meistrų Rembrandto ir Velázquezo Prado dviejų šimtų metų šventinių renginių proga. Abi menininkės sugebėjo atsikratyti vyraujančių stereotipų, susijusių su moterų menine praktika, giliai įsišaknijusio skepticizmo dėl moterų kūrybinių bei meninių gebėjimų ir pasiekė šlovės bei pripažinimo tarp savo amžininkų.

 

Anguissolai, gyvenusiai iki devyniasdešimties metų, niekada nebuvo mokama už jos sukurtus portretus. Būdama aristokratė, ji buvo laikoma netinkama gauti mokestį, bet dažnai už darbus jai būdavo atsidėkojama brangenybėmis ir drabužiais. Fontana, kilusi iš neturtingos šeimos, pati išlaikė šeimą savo menine kūryba, dirbdama net ir per 11 nėštumų. Jos vyras buvo ir padėjėjas bei agentas. Kai kurie tyrinėtojai ją vadina pirmąja profesionalia tapytoja Vakarų Europoje, nes jos darbas vadovaujant iš tėvo perimtoms dirbtuvėms buvo panašus į to meto vyrų menininkų veiklą.

 

Spalio mėnesį Berlyno Nacionaliniame muziejuje bus atidaryta paroda „Menininkės Nacionalinėje galerijoje iki 1918 m.“ („Women Artists in the Nationalgalerie before 1918“, 2019 10 112020 01 26). Šalia kitų vokiečių menininkių kūrinių bus pristatytas Sabine Lepsius autoportretas, Marios Slavonos impresionistiniai Monmartro namų vaizdai ir efektingi Caroline Bardua tapybos darbai bei nusistatymus, kad moterims nedera užsiimti skulptūra, sugriovusių Elisabeth Ney, Käthe Kollwitz ir Renée Sintenis kūriniai.

 

Paryžiaus Orsė muziejuje atskira paroda bus pristatyta viena iš pagrindinių ir novatoriškiausių impresionizmo veikėjų Berthe Morisot, gyvenusi 1841–1895 (2019 06 182019 09 22). Dailininkė tapo pagrindine Paryžiaus avangardinio judėjimo XIX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje iki savo mirties 1895 m. figūra, nors kalbant apie impresionizmą pirmiau minimos kitos pavardės. Morisot baigė meno studijas, tai jau buvo gana įprasta turtingų šeimų atžaloms, tačiau nesitenkino mėgėjiška kūryba, kaip buvo tikimasi iš jaunų merginų, o siekė profesinių aukštumų. Morisot tyrinėjo modernaus gyvenimo temas. Tarp jos mėgstamiausių buvo tuometinio buržuazinio gyvenimo ir laisvalaikio intymumas, moterų mados ir namų ruošos darbai. Savo temomis ji trynė ribas tarp interjero ir eksterjero, viešumo ir privatumo, užbaigtumo ir neužbaigtumo.

 

Šiuo metu Londono Foundlingo muziejuje vyksta paroda „Pirmosios tarp lygiųjų“ („First Amongst Equals“), 2018 01 162019 03 10, siūlanti pažiūrėti į muziejaus kolekcijas svarbių profesionalių ir visuomenės veikėjų akimis. Žymios šalies moterys, suformavusios šiuolaikinę britų visuomenę, iš muziejaus rinkinių pasirinko joms patinkančius objektus ir jie buvo specialiai pažymėti. Tarp pasakojimą formavusiųjų, kurių kiekviena tapo pirmąja savo srityje, yra Maria Balshaw, pirmoji „Tate“ muziejaus direktorė; Ričmondo baronienė Brenda Hale, pirmoji Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo prezidentė; Francesca Hayward, pirmoji juodaodė Karališkojo baleto primabalerina; Carris Jones, pirmoji Šv. Pauliaus katedros choristė; Joanne Moore, pirmoji siuvėja, atidariusi savo vyriškų drabužių siuvimo ateljė Savile Row; baronienė Valerie Amos, pirmoji juodaodė universiteto rektorė ir pirmoji juodaodė ministrų kabineto narė; profesorė Louise Richardson, pirmoji Oksfordo universiteto rektorė.

 

Birmingamo muziejaus ir meno galerijos parodoje „Moterys, galia, protestas“ („Women Power Protest“, 2018 11 102019 03 31), rodomi 60 dailininkių, anksčiau išstumtų iš meno istorijos, darbai. Paroda sujungia modernius ir šiuolaikinius meno kūrinius, siekiant pagerbti menininkes, tyrinėjusias politinius protestus, socialinius komentarus ir tapatybės problematiką savo darbuose. Ekspozicijos struktūrai panaudojamos sufražisčių vėliavos spalvos, kūrinių grupės padalijamos į vilties, orumo ir aktyvizmo temas. Viltis tikisi didesnio moterų klausimų matomumo meno industrijoje. Orumas kviečia moteris susigrąžinti teisę į moters kūno pristatymą. Aktyvizmas pakeičia senąją vėliavos „tyrumo“ sąvoką į kovą už lygybę. Paroda atkreipia dėmesį, kad 1918 m. įstatymas dar nesuteikė balsavimo teisės visoms moterims, intersekcinis feminizmas primena apie engiamus skirtingų rasių, konfesijų asmenis. Parodoje rodomi žinomų menininkių kūriniai: Susan Hiller, Lubaina Himid, Lucy Gunning, Marion Coutts, Monos Hatoum, taip pat kartais prieštaringai vertinamų autorių, tokių kaip Sam Taylor-Johnson, Sonia Boyce ir Margaret Harrison. Nevengiama sudėtingų temų, tokių kaip moters kūno suprekinimas, užpuolimai, apie kuriuos niekada nepranešė liudytojai, išprievartavimai. Buvo netgi sukurtas parodos žemėlapis tiems, kurie norėtų išvengti akistatos su itin skausmingas temas nagrinėjančiais kūriniais.

 

Migros šiuolaikinio meno muziejus Ciuriche grupinėje parodoje „Kuriant ateitį – paroda apie postkibernetinį feminizmą“ („Producing Futures – An Exhibition on Post-Cyber-Feminisms“, 2019 02 162019 05 12) tyrinėjamos problemos postinternetinėje erdvėje žvelgiant iš feminizmo perspektyvos. Nors virtualus ir realus gyvenimas tapo beveik neatskiriamas, vis dėlto priešingai, nei tiktasi XX a. 9-ojo dešimtmečio kiberfeminisčių proklamacijose, kibernetinė erdvė netapo išlaisvinimo ir įgalinimo sfera, ji taip pat padėjo sustiprinti esamas hierarchijas ir galios struktūras. Paroda bus atidaroma nauju meno kolektyvo „VNS Matrix“, kuris ir sukūrė terminą „kiberfeminizmas“, kūriniu.

 

Dresdeno „Kunsthalle im Lipsiusbau“ vyksta paroda „Medėjos sukilimas. Radikalios menininkės už geležinės uždangos“ („The Medea Insurrection. Radical Women Artists behind the Iron Curtain“, 2018 12 082019 03 31). Iki šiol pagrindinis meno istorikų dėmesys buvo skiriamas Rytų Vokietijos meno sugretinimui su Vakarų Europos meno kanonu po 1945 m., arba su Rytų Vokietijos istoriniu kontekstu. Ši paroda siekia tirti Rytų vokiečių meną buvusių Rytų bloko šalių meno kontekste, ten, kur socialistinės struktūros sudarė panašias sąlygas. Tiesa, kad iki 1989 m. Rytų Vokietijos rašytojai ir dailininkai dažnai grįždavo prie antikinio pasaulio, taip išreikšdami savo nepasitenkinimą tuometiniu režimu. Vis dėlto menininkėms, augusioms už geležinės uždangos, mitologija buvo ne tiek pabėgimas, kiek jausmų ir troškimų kiršinimo priemonė. Jų Medėjos, Kasandros ar Pentesilėjos interpretacijos yra grynai pankiškos. Menininkės iš Rytų Vokietijos kartu su Lenkijos, Vengrijos, Čekoslovakijos ir Rumunijos atstovėmis žaidė su ugnimi, provokavo, protestavo ir eksperimentavo už priimtino meno ribų. Katalin Ladik, Magdalena Abakanowicz, Evelyn Richter, Karla Woisnitza, Sibylle Bergemann, Geta Brătescu, Natalia LL, Dora Maurer ir kitos apnuogino save ir savo pyktį, atmesdamos tiek socialistinius, tiek buržuazinius vaidmenų modelius. Šis dvigubas atsisakymas reiškė, kad jos rizikuoja daugiau negu jų kolegos vyrai.

 

„Moteris, žiūrinti į vyrus, žiūrinčius į moteris“ („A Woman Looking at Men Looking at Women“, 2019 01 022019 06 30) – taip pavadinta Šveicarijos „Muzeum Susch“ inauguracinė paroda, kurioje dalyvauja 30 menininkių, tarp jų Joan Semmel, Carla Accardi ir Louise Bourgeois. Šis muziejus – tai nauja Lenkijos antreprenerės ir ilgalaikės šiuolaikinio meno rėmėjos Grażynos Kulczyk įsteigta institucija. Pasiskolinusi pavadinimą iš Siri Hustvedt 2012 m. esė, kurioje ji analizuoja suvokimo šališkumą, veikiantį tiek mūsų meno, tiek viso pasaulio vertinimus, paroda aukština menininkes, kurios tik neseniai buvo sugrąžintos į meno istorijos kanoną. Kaip rašė pati Hustvedt: „Meno kūrinys neturi lyties.“ Bebaimis įsipareigojimas eksperimentuoti ir tikrinti ribas yra šios parodos pagrindinė ašis.

 

2018 m. „Sotheby’s aukcionas“ pardavė 1100 senųjų meistrų darbų, tačiau tik 14 to paties laikotarpio menininkių kūrinių. 2019 m. pradžioje aukciono namai planuoja surengti pirmąjį tapybos, skulptūros ir piešinių aukcioną „Moterų kūrybos pardavimų triumfas“ („The Female Triumphant Sale“), skirtą XVI–XIX a. menininkėms. Kol kas „Sotheby’s“ atskleidė, kad į aukcioną bus įtraukti Milane gimusios renesanso dailininkės Fede Galizios, Šveicarijos neoklasikinės tapytojos Angelicos Kauffmann, įžymios prancūzų portretų meistrės Élisabeth Louise Vigée-Le Brun ir Čekijoje gimusios italės dailininkės Antoniettos Brandeis kūriniai.

 

Kita vertus, pasak „The Art Newspaper“ tyrimo, pačių aukcionų viduje taip pat egzistuoja lyčių lygybės problemos, pagrindinė iš jų –didžiuliai vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumai. Didžiausias skirtumas yra „Bonhams“, kur moterys uždirba 37 proc. mažiau negu vyrai. „Christie’s“ skirtumas yra 25 procentai, ir „Sotheby’s“ – 22 procentai. Aukciono namai žada į tai atkreipti dėmesį, nors priežastis įžvelgia nusistovėjusioje tradicijoje.

 

Nors ir džiugina padidėjęs dėmesys iki šiol nepakankamai pristatytai kūrybai, tikrieji muziejų įsipareigojimai lyčių balansui pasimatys, ko gero, tik po proginių parodų uždarymo.

Marvin Gayle Chetwynd, „Crazy Bat Lady“ fragmentas. 2018 m. „Tate Britain“ nuotr.
Marvin Gayle Chetwynd, „Crazy Bat Lady“ fragmentas. 2018 m. „Tate Britain“ nuotr.
Anthea Hamilton, „The Squash“. 2018 m. „Tate Britain“ muziejus
Anthea Hamilton, „The Squash“. 2018 m. „Tate Britain“ muziejus
Sofonisba Anguissola, Joana iš Austrijos ir jaunoji mergaitė. 1561–62 m. Iš Isabellos Stewart Gardner muziejaus
Sofonisba Anguissola, Joana iš Austrijos ir jaunoji mergaitė. 1561–62 m. Iš Isabellos Stewart Gardner muziejaus
Lavinia Fontana, „Merginos portretas“. Madrido Prado muziejus
Lavinia Fontana, „Merginos portretas“. Madrido Prado muziejus
Natalia LL, iš serijos „Vartotojų menas“. 1975 m. © József Rosta / „Ludwig Museum“ – „Museum of Contemporary Art“
Natalia LL, iš serijos „Vartotojų menas“. 1975 m. © József Rosta / „Ludwig Museum“ – „Museum of Contemporary Art“
Berthe Morisot, „Lopšys“. 1872 m.
Berthe Morisot, „Lopšys“. 1872 m.
Sabine Lepsius, autoportretas. 1885 m. Berlyno Nacionalinis muziejus. J.P. Anders nuotr.
Sabine Lepsius, autoportretas. 1885 m. Berlyno Nacionalinis muziejus. J.P. Anders nuotr.
Tomma Abts, „Zebe“. 2010 m. „Tate Britain“ muziejus
Tomma Abts, „Zebe“. 2010 m. „Tate Britain“ muziejus