Istorija virsta istorijomis

Paryžiaus Orsė muziejuje (Musée d’Orsay) kovo 26 – liepos 21 d. veikia paroda „Juodaodžiai modeliai: nuo Géricault iki Matisse’o“ („Le modèle noir De Géricault à Matisse“). Juodaodžių modelių istorija Vakarų tapyboje yra labai menkai tyrinėta. Kuo jie vardu, kodėl menininkas juos vaizdavo ir ką tai atskleidžia istoriškai? Ši paroda kaip tik ir kelia klausimus apie juodaodžių figūrų reprezentaciją vaizduojamuosiuose menuose nuo vergijos Prancūzijoje panaikinimo (1794 m.) iki šių dienų. Taip pat pasakojama ir apie besikeičiančius jų vaizdavimo būdus, žyminčius dailės modernėjimą. Siekiant užtikrinti ilgalaikę perspektyvą, parodoje ypač daug dėmesio skiriama trims pagrindiniams laikotarpiams: vergijos panaikinimo laikotarpiui (1794–1848), naujosios tapybos laikams iki Matisse’ui susipažįstant su JAV Harlemo Renesanso judėjimu ir XX a. pradžios avangardiniams judėjimams, pokario ir šiuolaikiniams menininkams.

Daugiausia dėmesio parodoje skiriama modeliams, taigi ir dialogui tarp menininko ir jo modelio. Joje nagrinėjama, kaip juodaodžiai modeliai buvo vaizduojami Théodore’o Géricault, Charles’io Cordier, Jeano-Baptiste’o Carpeaux, Edouard’o Manet, Paulio Cézanne’o, Henri Matisse’o, Nadaro ir Étienne’o Carjat kūriniuose. Tai yra pirma tokia paroda Prancūzijos istorijoje, tačiau ir kitur Europoje jų būta nedaug: fotografijos paroda „Juodos kronikos“ („Black Chronicles“, 2016) Nacionalinėje portretų galerijoje Londone bei dailės paroda „Juoda yra gražu: nuo Rubenso iki Dumas“ („Black is Beautiful: Rubens to Dumas“, 2008) Nieuwe Kerk Amsterdame.

Édouardo Manet „Olimpija“ (1863) dažnai vadinama vienu iš kertinių kūrinių modernaus meno gimimo istorijoje. Joje pavaizduota nuoga prostitutė drąsiai žvelgia į akis žiūrovui. Seksas už pinigus buvo nematomas, bet svarbus modernaus gyvenimo aspektas. Tačiau paveikslas yra svarbus ir dėl kito, labai dažnai ignoruojamo aspekto: juodaodės tarnaitės vardu Laure vaizdavimo. Manet parodo ją šiuolaikiškai apsirengusią, priešingai plačiai paplitusiam egzotizuojamam haremo įvaizdžiui to meto saloninėje tapyboje, kai juodaodės tarnaitės dažnai vaizduotos nuogomis krūtimis, taip pabrėžiant jų vergės statusą, egzotiškumą ir kitoniškumą. Kūrinio kompozicijoje dailininkas suteikia jai beveik tiek pat erdvės, kaip ir Olimpijai. Tokiu būdu jis atkreipė dėmesį į kitą tuometinės visuomenės aspektą, kurį buržuaziniai kritikai norėjo ignoruoti: kad Prancūzijoje egzistuoja juodaodžių bendruomenė, kurios dauguma narių atvyko į miestą po vergijos panaikinimo Prancūzijos kolonijose 1848 metais.

Kitas tuo metu prancūzų dailininkų žinomas juodaodis modelis buvo vardu Josephas, pavaizduotas Théodore’o Géricault paveiksle „Medūzos plaustas“ (1818–1919), o vėliau dirbęs modeliu Dailės mokykloje (École des Beaux-Arts). Tačiau Laure ir Josepho atvejai visgi buvo labiau išimtis nei taisyklė, nes daugumos modelių vardai iki šiol nežinomi. Svarbu pažymėti, kad visi portretai, kuriuose pavaizduotų juodaodžių vardai žinomi, buvo pervardinti. Taip Manet „Negrė“ („La Négresse“, 1862–1863) tapo „Laure portretu“, kartu buvo atsisakyta pasenusių etninių ir rasinių klasifikacijų.

Parodoje siekiama parodyti, kokią svarbią vietą Paryžiaus juodaodžių bendruomenė užėmė XIX a. Prancūzų dailininkų ir fotografų praktikoje. Orsė muziejus tikisi, kad ši paroda padės iš esmės pakeisti jos lankytojų požiūrį į daugelį dailės šedevrų ir meno istoriją.

Miuncheno Modernaus dizaino pinakotekoje (Pinakothek der Moderne Design) vasario 8 – 2020 m. vasario 2 d. veikia 100-ąsias Bauhauzo metines mininti paroda „Atspindėti Bauhauzą: 40 objektų – 5 pokalbiai“ („Reflex Bauhaus: 40 objects – 5 conversations“). Ekspozicija siekiama išsamiau aptarti šios novatoriškos dizaino mokyklos svarbą iki mūsų dienų. Vienas pagrindinių dizaino muziejų – „Die Neue Sammlung“ – rodo savo istorinius ryšius su Bauhauzu. Bendradarbiaujant su dailininku Tilo Schulzu buvo įrengta instaliacija, sujungianti 40 istorinių objektų ir penkis juos atliepiančius šiuolaikinių menininkų objektus. Į kvietimą dalyvauti atsiliepė dizainerė Ayzit Bostan, poetė Barbara Köhler, architektė Anupama Kundoo, kompozitorius Junya Oikawa ir dailininkė Sofie Thorsen.

Miuncheno muziejus tapo vienu iš pirmųjų muziejų, įgijusių Bauhauzo darbus, dabar laikomus modernaus dizaino ikonomis. Tarp šio laikotarpio kūrinių yra Anni Albers ir Guntos Stölzl tekstilės, Almos Buscher ir Ludwigo Hirschfeld-Macko žaislų, Otto Rittwegerio ir Wilhelmo Wagenfeldo metalo kūrinių. Toliau darbų buvo įsigyjama reguliariai, beveik iki šių dienų, papildant istorinę kolekciją Theodoro Boglerio, Marcelio Breuerio, Josefo Hartwigo ir Naumo Slutzky’io objektais, kurių beveik visi yra pristatyti visuomenei Miunchene pirmą kartą, o kai kurie – pirmą kartą apskritai.

Kuratorius Tilo Schulzas siekė istorijos dialogo su šiuolaikiniais kūriniais. Vokietijos turkė mados dizainerė Ayzit Bostan susidomėjo Marcelio Breuerio „Kėde su grotelėmis“ ir sukūrė šiuolaikinį jos ekvivalentą. Vokietė Barbara Köhler įkvėpta Christiano Dello dvigubos stalinės lempos sukūrė „žodinį veidrodinį vaizdą“ (word-mirror-image). Indė architektė Anupama Kundoo interpretavo Guntos Stölzl požiūrį į audimą. Japonų kompozitorius Junya Oikawa sukūrė performatyvią garso instaliaciją, pagrįstą Josefo Hartwigo Bauhauzo šachmatais. O danų dailininkė Sofie Thorsen išanalizavo Hermanno Finsterlino „Didyms“ erdvines kompozicijas.

Kovo 20–23 d. praūžė 13-oji „Art Dubai“ meno mugė. 2007 m. įkurta „Art Dubai“ yra svarbiausia platforma, skirta šiuolaikiniam Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir Pietų Azijos menui. Jos programa apima galerijų ir menininkų ekspozicijas, mugės užsakytus bei kuratorių pristatytus projektus, rezidencijas, švietimo iniciatyvas ir meno forumą. Mugę globoja Jungtinių Arabų Emyratų viceprezidentas ir ministras pirmininkas, Dubajaus emyras Jo Didenybė šeichas Mohammedas bin Rashidas Al Maktoumas.

Mugėje galerijų stendai buvo suskirstyti į keturis pagrindinius skyrius: Šiuolaikinis menas, Modernus menas, Bawwaba ir Rezidentai. Šiais metais Šiuolaikinio meno dalyje pristatyta daugiau nei 90 galerijų iš daugiau nei 40 šalių, tarp jų pirmą kartą dalyvavo Kamerūnas ir Kolumbija. „Art Dubai“ Modernaus meno dalis buvo skirta XX a. menui iš Artimųjų Rytų, Afrikos ir Pietų Azijos. Kiekvienas jos dalyvis pristatė personalinę, dviejų ar grupės menininkų ekspoziciją, daugiausia dėmesio skirdamas 1940–1980 m. sukurtiems darbams. Šių metų mugėje pirmą kartą buvo atidaryta speciali sekcija, pavadinta Bawwaba (arab. vartai), kurios tikslas – suteikti lankytojams kuratorių pasiūlytą meninės raidos Globaliuose pietuose interpretaciją.

Rezidentų programos dalyje tarpdisciplininiai kūrėjai iš viso pasaulio buvo kviečiami keturioms savaitėms į JAE kurti naujų kūrinių visiškai įrengtose Dubajaus ir Abu Dabio studijų erdvėse. 2019 m. Rezidentų programa buvo skirta išimtinai Lotynų Amerikai. Programos dalyviai, be įprastų pagyrų organizatoriams, savo kūriniuose kėlė ir probleminius regionui klausimus, tokius kaip migrantų darbo jėga ar LGBTA.

Kitas naujas segmentas – „JAE Now“, kuriame pristatytos nepriklausomos platformos, kuruojamos šalies menininkų. Šie kolektyvai ir bendruomeninės grupės, esančios už viešųjų įstaigų ir komercinių galerijų ribų, yra esminė atsvara viešajam bei komerciniam sektoriui ir svarbus vietinio šiuolaikinio meno ekosistemos dalyvis.

Būta ir kelių nusivylimų. Praėjusiais metais bankrutavo pagrindinis mugės rėmėjas „Abraaj Group“. Šiais metais taip pat nebuvo įteiktas prestižinis „Abraaj prizas“, kuriuo jau 10 metų buvo skatinami talentingi menininkai iš Persijos įlankos, Pietų Azijos ir Šiaurės Afrikos. Be to, mugės organizacinę komandą paliko ir jos direktorė Myrna Ayad.

Kaip visada atsitinka didelėse mugėse, nėra lengva išskirti tik kelias įdomiausias metų ekspozicijas. Tačiau kalbama, kad į jų sąrašą turėtų patekti „Ayyam Gallery“ stendas, skirtas novatoriškam abstrakcijos meistrui ir palestiniečių aktyvistui Samia Halaby. Adis Abeboje įsikūrusi galerija „Addis Fine Art“ eksponavo įspūdingus figūrinius Etiopijos modernisto Tadesse Mesfino darbus. Japonų galerija „OTA Fine Arts“ pristatė daugiausia japonų menininkus, tokius kaip Yayoi Kusama ir Rina Banerje. Irano menininkas Reza Arameshas pristatytas „Leila Heller“ galerijos stende. Kurdamas savo triptiką „Akcija 111. Vasario 21 d. 2009, Bagdadas“, jis kalinius iš naujienų nuotraukų perkėlė į didingą ir prabangų Luvro erdvių foną. Taip jis atskleidžia didelių konfliktų ir pasaulinių krizių ironiją ir tragizmą.

Ketvirtą kartą „Art Dubai“ mugėje dalyvaujanti „The Rooster Gallery“ pristatė trijų Lietuvos menininkų – Auksės Miliukaitės, Tomo Daukšos ir Andriaus Zakarausko parodą. Anot galerijos vadovės Jurgitos Juospaitytės, „mūsų ekspozicija „Mind the colour“ sulaukė itin daug dėmesio. Tomo Daukšos instaliacija „No limit“ pateko į vietinės ir tarptautinės spaudos puslapius (Corriere Della Sera, Al Bayan). Surengtas forumas, kuriame savo projektus pristatė Gediminas ir Nomeda Urbonai. Specialioje kuratorių programoje dalyvavo per 50 garsiausių šiuolaikinio meno sklaidos institucijų kuratorių.“

Mugės kuratoriai teigia, kad vis dėlto svarbiausia, ar „Art Dubai“ gebės parduoti kūrinius. Nerimą kelia, anot vietinių galerijų, krintanti miesto ekonomika, nors „Google“ naujienų paieška ir valstybės kontroliuojama spauda jums pasakys, kad viskas yra puiku ir kad viešbučiai visada yra visiškai rezervuoti, net jei iš tikrųjų juose keistai tuštoka. Kita vertus, 2018 m. lapkritį Dubajus paskelbė apie didžiausią darbo vietų sumažėjimą nuo pasaulinės finansų krizės pradžios prieš dešimtmetį. Be to, Kataro blokada, JAE dalyvavimas kare Jemene ir besitraukianti mažmeninė rinka lėmė sumažėjusį ekonominį pasitikėjimą. Kaip teigia kai kurie parodos dalyviai, brangius darbus nėra lengva parduoti. Nes tik tada, kai žmonės yra patenkinti politine ir ekonomine situacija, jie svarsto apie meno pirkimą.

Tačiau kainoms susvyravus nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių tūkstančių dolerių, daug kūrinių tapo prieinami ne tik turtingiausiems kolekcininkams. Taip ūgtelėjo jaunų vietinių kolekcininkų sluoksnis.