Kolekcionuojant įspūdžius

Tel Avivo „Indie“ fotografijos galerijoje birželio 28 d. atidaryta Lietuvos fotografijos paroda „Kolekcijos“. Parodos kuratoriai Gytis Skudžinskas ir Vilma Samulionytė atrinko parodai aštuonių Lietuvos menininkų kūrinius ir sumanė parodyti Lietuvos fotografijos spektrą, kitaip tariant, kuo didesnę šiuolaikinės fotografijos įvairovę. Pramoniniame rajone įsikūrusioje galerijoje rodomas Izraelio ir kitų šalių fotografijos menas, Lietuvos fotografija joje buvo pristatyta pirmą kartą. Visi aštuoni parodos autoriai – Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Aurelija Maknytė, Valdemaras Manomaitis, Vilma Samulionytė, Vytautas Stanionis ir Gintautas Trimakas – yra ryškūs savo kūrybinėmis biografijomis, nors dauguma jų nedirba vien fotografijos srityje, K. Grigaliūnas, D. Liškevičius ir A. Maknytė yra šiuolaikinio meno atstovai, o V. Manomaitis kuria daugiau muzikinius projektus.

Kolekcionavimo tema su pasirinktais kūriniais siejasi įvairiais aspektais, tiesiogiai, kaip daiktų kolekcijų rinkimas (pvz., V. Samulionytės, A. Maknytės, A. Lukio kūriniai) ir konceptualiai (K. Grigaliūno fotografijos, D. Liškevičiaus performansai ir kt.). Kuratorių tikslas buvo atskleisti ne vien pačios Lietuvos fotografijos įvairiapusiškumą, bet ir pristatyti jos lietuviškumą bei savitumą: tai ryšku atrinktuose fotografijų cikluose.

Kuratoriai parodai sąmoningai parinko du su Lietuvos istorija susijusius kūrinius. Vienas jų – Kęstučio Grigaliūno tęstinis projektas, skirtas Lietuvos archyvams ir su deportacija susijusių asmenų pristatymui. Šis ilgas ir kruopštus menininko darbas archyvuose, reikalaujantis laiko, atidos ir ištvermės, siejasi su meile Lietuvos istorijai ir skaudžia jos praeitimi. Grigaliūno kūrinys „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“ (2011) – tai paprasti kseroskopu atšviesti popieriaus lapeliai, paplitę po visą sieną, kuriuos jungia vienas – degančios žvakės motyvas. Deganti žvakė – tai ledkalnio viršūnė, liudijanti liūdną vieno žmogaus gyvenimo istoriją, tačiau jų masė – mūsų šalies istorijos tragedija, tūkstančiai į Sibirą deportuotų, žuvusių ir niekad iš ten nebesugrįžusių žmonių. Mirguliuojanti degančių žvakių siena sukuria gyvą istorijos atminties lauką.

Su pokario Lietuvos istorija susijęs ir dar vienas parodoje pristatomas ciklas. Tai sūnaus Vytauto V. Stanionio eksponuojamos „Nuotraukos dokumentams“ (1946) – pokariu Alytuje gyvenusio ir šio miesto laikraštyje dirbusio tėvo Vytauto Stanionio (1917–1966) fotografijos, kurtos naujiems pasams. Parodoje kiek išdidintuose portretinėse fotografijose užfiksuoti žmonės, kuriems po 1946 m. buvo kuriama nauja – tarybinio žmogaus – tapatybė. Dėl laiko ir medžiagų taupos, šios nuotraukos buvo daromos „namudiniu“ būdu, susodinant kartu po du asmenis. Į mus žvelgia bejausmiai karo sunkumus išgyvenusių žmonių veidai, tarsi atiduodantys savąjį aš naujajai santvarkai, reikalaujančiai iš jų kitų asmens savybių: kartu su veidais fiksuojamas ir išgyvenimų dramatizmas bei epochos sudėtingumas. Šis fotografijų ciklas, pirmą kartą eksponuotas 1987, o 2003 m. pasirodęs atskiru leidiniu, tapo fotografijos istorijos klasika ir pateko į Lietuvos fotografijos istoriją.

Kolekcionavimas neabejotinai siejamas su aistra. Tai nuolatinis vedlys, skatinantis nepamesti tikslo ir bet kokiomis sąlygomis geisti savojo objekto. Tokį tikslą išsikėlusi Vilma Samulionytė kolekcionuoja gatvėje pamestus ir paliktus drabužius. Šiose nuo 2013 m. „renkamos“ kolekcijos fotografijose užfiksuotos įvairiausių formų medžiaginės žmonių išnaros įgyja keisčiausias formas, o atskiri juos siejantys aplinkos elementai – grindinys, namo kampas, kolona, suoliukas ir pan. – tampa buvusio įvykio liudininkais. Tokia kolekcija yra atvira ir niekad nesibaigianti, kaip žmogus ir įvairūs su juo susiję gyvenimo įvykiai. Parodoje šis vaizdų kaleidoskopas pateikiamas per fotoekraną, kuris nuolat besisukdamas sukuria nesustabdomą gyvenimo įvairovę.

Fotografijomis galima kolekcionuoti ir skambučius, tai Valdemaro Manomaičio kūrinys „Fotogramos“ (2006) – fotografiniai telefonų šviesspindžiai. Pats telefono aparatas tampa fotografu, kai skambinant įsijungusi šviesa apšviečia fotografinį popierių ir sukuria kūrinį, paties aparato atspindį. Tamsesni ir blyškesni portretiniai telefono dalių juoduliai tampa atskirų jo elementų visuma, ekspozicijoje išrikiuoti į vieną eilę tarsi koduoja neįskaitomą brailio rašto pranešimą.

Kolekcionavimo aistra neatsiejama nuo meilės, atidaus žiūrėjimo į savo objektą. Tai akivaizdu Alvydo Lukio fotografijų cikle „Krikštai“ (1988 / 1998 / 2018), kurio tikslas išryškinti kiekvieno fotografuojamo daikto – krikšto – faktūras, įlinkius, laiko paliktas žymes. Senųjų Lietuvos krikštų fotografijos svarbios ne vien fotografuojamo objekto išskirtinumo prasme, bet ir technologiniu aspektu, menininko siekiu nespalvotai fotografijai suteikti spalvas. Jungdamas analoginę ir skaitmeninę fotografijas jis, kaip klasikos dailininkas, išgauna rudai monochrominius vaizdus, kaip pageltusias tapybos drobes.
Kiek kitokį žiūrėjimą galime fiksuoti Gintauto Trimako fotografijų cikle „Torsas – kūno dalis“ (1993).

Žvelgdami į šį moterų torsų ciklą galime kalbėti apie praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio madas, daugiausia apie palaidines ir sukneles, jų kirpimus ir medžiagas. Galime kalbėti ir apie kūnus (geriau apie juos dabar nekalbėkime), bet atidžiau žiūrėkime į rankas ir plaštakas, jų aksesuarus ir papuošalus, kurie teikia įvairios informacijos (nes veido nematome, tad puikiai veikia vaizduotė). Ir nors ekspozicijoje matome tik pusiau padalintus moterų torsus, kurių kitą pusę dengia kitas lakštas, taip yra dauginami kūnai ir jų dangalai, žvelgiant į šias fotografijas juntamas lengvas jų šlamėjimas, tarsi šilkų parduotuvėje banguojantys medžiagų ritiniai, kuriuos čiupinėjančios rankos projektuoja jų kirpimus ir ateitį.

Keli kūriniai susiję su performatyviąja fotografija, performanso žanru. Dainius Liškevičius fotografijų cikle „Pasaulio centrai: Enjoy yourself“ (nuo 1999 m.) daugybėje skirtingų miestų ir šalių yra fiksuojamas menininko stovėjimas ant galvos. Fotografijos kalba apie prieštaravimą normaliai pasaulio tvarkai, ant galvos stovėdamas žmogus pirmiausia išsiskiria iš minios – tokia jau menininko prigimtis. Kita vertus – jis tampa atsakingas už visą pasaulį ir tarsi Atlantas laiko žemės rutulį ant savo pečių. Kartu tai kelionių kolekcija, savotiška turizmo kritika, nors pats keliavimas yra vienas iš tipiškiausių žmonių kolekcionavimo formų – kolekcionuoti šalis, vaizdus, įspūdžius. Menininkas šiam ciklui suteikia kiek kitokią prasmę, svarbus ne fotografijų kiekis, bet vietos reikšmė: dažniausiai fotografuojamasi prie ypatingų vietų. Izraelyje ši kolekcija buvo papildyta dar vienu menininko performansu, atliktu Jeruzalėje prie Raudų sienos.     

Aurelijos Maknytės fotografijų ciklas „Keptos skaidrės“, kuriamas nuo 2012 m., įgauna vis kitas eksponavimo formas ir turinio prasmes. Jos kūrinį, kurį galima sieti su art destruction, performanso, ready-made praktikomis, galima įrašyti į fotografijos istoriją kaip tęstinį, vis naujas prasmes įgyjantį ir vėl jas ištrinantį. Savo laiką ir vietą praradusių skaidrių vaizdus jungia ugnis, paliekanti žymę kaip menininkės kolekcijos ženklą. Tampa nebesvarbu, kas vaizduojama, svarbiau, ką vaizdui davė ugnis ir kokie ugnies liežuvių pėdsakai suteikė jai naują vaizdinę kokybę. Keletas naujų kepintų skaidrių papildė Aurelijos kolekciją per parodos atidarymą, nors pats „kepinimas“ lydėjo visą kelionę: Izraelio vasaros saulė nuolat laižė jai atvertas kūno dalis, palikdama mums savo atminties žymes.

Dar vienas svarbus parodos elementas – parodos katalogas. Tai autorinis knygos dailininko Gyčio Skudžinsko kūrinys, puikiai atskleidžiantis parodos „Kolekcijos“ sumanymą (Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2018). Didelių aštuonių sulankstytų plakatų rinkinys su lydimuoju Virginijaus Kinčinaičio tekstu yra sujungtas jas laikančiomis gumelėmis ir taip, kad vartant jį iš pradžių galime pamatyti tik autorius, tiksliau, jų pavardes, kaip kolekcijos pažibas. Norint pamatyti kūrinius, reikia papildomos pastangos išimti iš knygos lapus ir juos išlankstyti, kad pamatytum visą kolekciją, o tada dar pagalvoti, kur juos padėti, turbūt geriausia – grąžinti atgal į knygą-albumą, kad vėl kada nors galima būtų pasimėgauti matytais ir primirštais, o kataloge nuolat teikiamais vaizdų malonumais.
    
Paroda veikia iki liepos 28 d.