7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Klausimai apie tai, kaip imti meną (ir pinigą)

Žiūrovo nuotaikos „Frieze“ meno mugėje Londone

Paulina Pukytė
Nr. 33 (1270), 2018-10-19
Dailė Pasaulyje
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.

Kas kelerius metus didvyriškai apsilankau (komercinėje) „Frieze“ meno mugėje, nors ten lankytis yra vargas: karšta, daug žmonių, meno mišrainė, o gal net ir faršas, o imti (pirkti) juk nieko nesiruošiu. Kaip čia viską apžiūrėti – metodiškai ir iš eilės ar padrikai ir atsitiktinai? Kaip nepamesti kelio dėl takelio ir neiti tris kartus pro ten pat, nespėjant pažiūrėti kitko? Yra čia turbūt ir šiuolaikinio meno, bet kaip į jį žiūrėti be kuratorinio konteksto?

 

Kyla ir daugiau klausimų. Vis dažniau klausi savęs: ar šitą verta fotografuoti, ar ne (telefono atmintis, galų gale, irgi ne begalinė)? Čia gerai ar blogai? Čia įdomu ar nelabai? Pavyzdžiui, bronzinė varlė iš geldelių – gerai ar blogai? Jei žinomo menininko – „gal ir visai nieko“, jei nežinomo – „čia dabar kas?“ O jei taikant Brüno sistemą, tai atvirkščiai – jei žinomo, „vassap“, jei nežinomo „ichš daunt fink so“. Be to, ar šitas menininkas tikrai nelabai žinomas, ar tik aš jo nežinau?

 

Akivaizdu, kad „Frieze“ mugei ištverti reikia susikurti kokią nors meno žiūrėjimo metodiką. Štai keletas mano nuo seno ten naudojamų metodų (savotiškas „spotingas“): pastebėti ką nors pasikartojant daugiau negu du kartus; pastebėti ką nors, kas mene sutampa su aplink esančiais žiūrovais; pastebėti kūrinius, kurie atrodo kaip kieno nors kito; pastebėti tai, kas buvo ir ankstesnių metų mugėse.

 

Šie metodai kyla iš pasąmoningo noro plačiame meno vandenyne už ko nors užsikabinti, pavyzdžiui, už komfortą teikiančio atpažinimo, bet ir vėl kyla klausimas: galbūt ieškoti jau kada nors matytų kūrinių arba atpažįstamų autorių nėra labai produktyvu, nes gal geriau „atrasti“ ką nors nauja?

 

Ar verta skaityti kūrinių autorių pavardes? Lankstantis prie etikečių parodos lankymo laikas padvigubėja, o ir jėgų išnaudoji dvigubai daugiau. Be to, dauguma pavardžių nieko nesako, todėl jas iškart užmiršti. Gal geriau pamatyti mažiau pavardžių, o daugiau kūrinių? Bet gal labiau reikia pamatyti žinomų menininkų kūrinius, negu nežinomų? Bet kaip žinoti, kurie kūriniai žinomų, jei jie padarė ką nors kitaip nei visada? Štai kažkoks pirato biustas su genitalijomis vienos akies vietoje. Čia dabar kas? A, taigi čia Paulas McCarthy. Hm, gal ir visai nieko.

 

Ankstesnių metų mugėse visuomet būdavo nemažai (tikrai daugiau negu du) kūrinių, vaizduojančių kaip nors sudarkytą, aptepliotą arba uždengtą moters veidą (žr. mano straipsnius „7md“ „Momentinis menas ir „Sūris bate“). Šiemet tokių nepastebėjau nė vieno. Pagaliau išėjo iš mados? Prieš penkerius metus „Frieze“ buvo Lenino ir Mao portretų. Ar ir šiemet parduodami lyderiai? Žinoma – Trumpas. Bet užtat sudarkytu veidu.

 

Na o kas šiemet kartojosi daugiau negu du kartus? Kailis kaip meninė priemonė ir sidabrišku metalu apkaustyta tapyba. Tačiau įdomu tai, kad šios priemonės atitinka kartu ir pirmojo, ir antrojo mano metodo reikalavimus – ne tik kartojasi, bet ir sutampa su aplink esančiais žiūrovais.

 

Pradėkime nuo kūrinių iš kailio arba su kailiu. Jų buvo net daugiau negu trys. Bet ar iš tikro, ar iš dirbtinio kailio – „štai klausimas, ir kas gi / Yra kilniau?..“ Atrodo, kad vieni iš to, o kiti iš ano, nors vienur parašyta iš kokio, o kitur neparašyta. Manau, toks meninis sprendimas visiškai suprantamas ne per seniausiai nuskambėjus skandalėliui, kad prie Didžiosios Britanijos turguose pardavinėjamų megztų kepurių pritaisyti dirbtinio (kaip rašoma etiketėje) kailio bumbulai iš tiesų buvo iš tikro kailio. Menininko Ryano Ganderio objektas nelabai aiškiu pavadinimu „Y gem (My neotonic contribution to Modersnism)“ iš dirbtinio, kaip rašoma etiketėje, kailio bumbulų. Bet ar tikrai? Ar tikrai dirbtinio? Ar galima tikėti tuo, kas rašoma meno kūrinio etiketėje? Ar galima tikėti menininku?

 

O kodėl staiga tiek daug sidabrišku metalu apkaustytos tapybos? Ar dėl to, kad pastaraisiais metais madingi sidabrinės spalvos drabužiai? Pro šalį netruko praeiti ir žmogus sidabrinės spalvos striuke. O kas iš lankytojų fasonų šiemet labiausiai krito į akį? Rožinė dama barokišku peruku ir laistytuvu vietoj rankinuko.

 

Kas nuvylė? Mano mėgstamo menininko Davido Shrigley „paroda parodoje“ (Stephen Friedman galerija). Pro ją iš pradžių kokius keturis kartus tiesiog praėjau, nesupratusi, kad čia jis, nes rodo ne piešinius ir objektus, o neoninius užrašus („languose“) ir animacinius filmus. Dėl neonų – na taip, jis ironizuoja, kad „kiekvienas konceptualus menininkas turi sukurti bent vieną neoninį užrašą“, bet animuoti jo piešiniai kažkaip paranda jėgą, o gal atvirkščiai – nuostabų bejėgiškumą.

 

Kas nors gero? Viena tiesiog šiaip graži Roni Horn lieto stiklo skulptūra „Be pavadinimo“ (Hauser & Wirth galerija), kuri atrodo pilna švelnaus vandens (tikrai nupirks), ir todėl būtent šio kūrinio etiketę kyla noras paskaityti, o ji ima ir apverčia tą malonų gražumą kažkieno papasakota istorija: „Kai nusileidau rūkalų, iš tiesų pamačiau „milijonų milijonus“ vabzdžių – neįtikėtinas vaizdas ir tikriausiai įmanomas tik Sachaline. Sienos ir lubos atrodė uždengtos laidotuvių krepu, judančiu tarsi nuo vėjo; iš atskirų to krepo taškų, kurie staiga imdavo padrikai lakstyti, galėjai nuspėti, iš ko susideda ši knibždanti ir banguojanti masė. Girdėjosi šiugždesys ir garsus šnabždėjimas, tarsi tarakonai ir vabalai kažkur skubėtų ir tartųsi tarpusavyje.“

 

Ir visai atsitiktinai antras geras dalykas taip pat pasirodė susijęs su vabzdžiais. Tai Honkongo menininko Wongo Ping tamsus kambarys „Pasakos“ („Fables“) (Edouard Malingue galerija). Jame skaitmeninės animacijos forma pasakojamos vaikiškai ciniškos ir juokingai šokiruojančios egzistencinės pasakos, „tiksliai atspindinčios kasdienę mūsų aplinką mikrolygmenyje ir kartu kalbančios apie socialinę ir politinę realybę“, ir rodomi objektai, vadinami „3D spaudos reljefine tapyba“ tokiais pavadinimais: „Pagrobtas viščiukas jaučiasi kaltas, kad negali giedoti prieš aušrą“, „Medis laisvalaikiu puse etato pozuoja aktams“, „Vėžlys, dėl savo išvaizdos dažnai vadinamas peniu, kenčia nuo stiprios depresijos ir geria nuodus, norėdamas nusižudyti“, „Tarakonas albinosas tampa kultūrizmo čempionato nugalėtoju šviesiausios spalvos (lightest colour) kategorijoje“.

 

Viena pasaka – apie medį insektofobą, kita – apie viščiuką socialinių tinklų maniaką, o trečia apie nėščią dramblę, ant kurios, važiuojančios traukiniu, užlipa tarakonas, ir ką dabar daryti – sakyti jai apie tai ar nesakyti – „štai klausimas, ir kas gi / Yra kilniau?..“ Rodos, nusprendžiama tyliai paprašyti tarakono išeiti, ką aš dar nuo vaikystės žinojau, kad tai vienintelis būdas atsikratyti tarakonų namuose.

 

Ar vabzdžiai pasikartojo daugiau nei du kartus? Taip! Tą pačią dieną apžiūrėta įspūdinga Pierre Huyghe, „vieno svarbiausių šių dienų menininkų, paroda „UUmvelt“ „Serpentine“ galerijoje nors ir nebuvo „Frieze“ dalis, neabejotinai sukoordinuota vykti tuo pačiu metu. Parodoje, kuri yra „žmonių, gyvūnų ir technologijos tarpusavio sąveikos tinklas“, rodoma „musių bendruomenė“ (pilna galerija prileista musių, žinoma, ne toks vaizdas kaip Sachaline, bet vis tiek nemalonu) ir P. H. videokūriniai, sudaryti iš „milijonų“ keistų chimeriškų vaizdų, užfiksuotų ir rekonstruotų kaip proto veikla įsivaizduojant tam tikrus dalykus, „nuolat besikeičiantys, priklausomai nuo išorinių sąlygų: šviesos, temperatūros, oro drėgnumo, vabzdžių judėjimo ir žiūrovų žvilgsnių“. Keliose vietose galerijos sienos nušlifuotos iki pat mūro, atidengiant visus buvusius tinko ir dažų sluoksnius, o šlifavimo dulkes, gulinčias ant grindų kartu su musių lavonėliais, žiūrovai ant padų nejučiomis išsineša su savimi.

 

Tą pačią dieną, irgi neabejotinai sukoordinuotai su „Frieze“ savaitgaliu, kai Londone susirenka (komercinio) meno pasaulis, Banksy, kai kurių taip pat vadinamas „vienu svarbiausių šių dienų menininkų“, nuotoliniu būdu viešai „sunaikino“ savo kūrinį, ką tik parduotą „Sotheby’s“ aukcione, neva priešindamasis meno komercijai, dėl ko jo kaina, ko gero, padvigubėjo, nes „sunaikintasis“ vis tiek liko ne tik matomas, bet ir ant sienos pakabinamas, ir „iškart tapo meno istorija“. Be konkrečių „kas paspaudė mygtuką, kas su kuo susitarė ir kaip karpymo mechanizmo baterijos nepaseno per 12 metų“, kyla ir bendresnių klausimų: ar šiuo Banksy nesusilygino su Damianu Hirstu, kuris, neva šaipydamasis iš meno suprekinimo, pats iš jo pasidarė gerą pinigą (tapo turtingiausiu pasaulio menininku)? Ir: kam reikia daryti grafičių, sukurtų konkrečiai vietai konkrečiame kontekste, nelegaliai, kritikuojant sistemą ir pan., kopijas už daug pinigų kabinimui gražiuose rėmuose ant sienos – ne tik jei esi prieš meno komerciją, bet jei apskritai esi nuoseklus savo kūryboje? Juk sukarpytoji kopija ne vienintelė ir didžiulis šio ir kitų jo kūrinių tiražas nėra gaminamas be jo žinios. O „Sotheby’s“ pardavinėja tik tai, ką Banksy yra padaręs (leidęs padaryti) ir pardavęs pats.

Kai kurie meno komentatoriai lygina šią akciją su dada, net su Michaelo Landy meniniu veiksmu sunaikinant viską, ką turėjo, tačiau manęs tokie palyginimai neįtikina (vien jau dėl to, kad Landy kūrinio neįmanoma pirkti ar parduoti), kaip neįtikina ir pats Banksy triuko autentiškumas ar revoliucingumas. Menininku tikėti negalima. Ne blogąja prasme.

P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.
P. Pukytės nuotr.