Ilgai ir laimingai

Keista naujus metus pradėti pasakojimu apie tai, kas vyko senų metų spalio 7 dieną, kai baiginėjosi laisvės intarpas tarp dviejų karantinų. Jau ilgam įklimpusi antrajame, susitaikiusi su nelaisve ir atsimėgavusi egoistiniais malonumais, mėginu prisiminti Vilmos Samulionytės knygos „60 monumentų“ (išleido „Nerutina“) pristatymą Vilniaus santuokų rūmuose. Mat tie „monumentai“ – tai civilinės metrikacijos salės, kurias menininkė fotografavo keletą metų. 

Tuomet planuodamos renginį svarstėme, ar kartais neteks kalbėtis lauke – toje aikštelėje, kur laiptais nusileidę vestuvininkai geria šampaną. Bet į vidų patekome – kaukėti, besistengiantys nesigrūsti, išgirsti, ką sako atstumą laikanti Santuokų rūmų vadovė. Paskui ją ėjome tuoktuvių ceremonialo dalyviams privalomu keliu. Erdvus vestibiulis, pamąstymo (pasigražinimo) kambariai, salės prieigos, kur poromis išsirikiavę besituokiantieji su palyda laukia, kol jiems atidarys duris į pagrindinę salę. Ten jau susituokę jie išeis pro šonines duris ir nesusidurs su naujai atėjusiais. Vestuvių konvejerio jausmą rūmų architektas Gediminas Baravykas stengėsi išsklaidyti suprojektuodamas iškilmingas erdves. Baltos gofruotos sienos nubanguoja link altorių primenančio stalo, virš kurio kybo milžiniškas tūrinio vitražo varveklis, o už jo – langas į buvusias liuteronų kapines. Nepasakyčiau, kad po ilgo laiko vėl patekus į tą salę suvirpėjo širdis (juk čia tuokiausi ir aš). Man tiesiog buvo smalsu galbūt naujomis akimis pažvelgti į tą interjerą, kur daug vitražų ir specialiai pagamintų kėdžių aukštomis atkaltėmis. 

Ant jų ir prisėdome šoninėje Vardynų salėje pakalbėti apie knygą. Prie stalo vienas po kito ėjo su ja susiję žmonės – pati Vilma Samulionytė, knygos dizaineris Gytis Skudžinskas ir trys tekstų autorės: Eglė Mikalajūnė, Marija Drėmaitė ir aš. Moderniosios architektūros tyrinėtoja Marija Drėmaitė papasakojo daugumai nežinomą pastato istoriją. Šie rūmai užpildė tuštumą, atsiradusią sovietams iš gyvenimo grūdant Bažnyčią. Šventasis tuoktuvių sakramentas, sutvirtinantis dviejų žmonių pasižadėjimą būti kartu, „kol mirtis mus išskirs“, buvo virtęs paprastu civilinės metrikacijos aktu. Jį registruodavo kontoroje, vadintoje ZAGS՚u (Записи актов гражданского состояния). Tiesą sakant, dažnai ir tebevadinamoje – Vilma vis sakydavo: „Einu fotografuoti zaksų“. Tiktai 7-ojo dešimtmečio pabaigoje susirūpinta, kad daugelis papildomai tuokiasi bažnyčioje, „nes visoje respublikoje trūksta gražių santuokų rūmų“, – sako Drėmaitė. Architektai ėmė ir tuos gražius rūmus sukūrė – banguojančius kaip jaunosios nuometas. 1974 m. pradėjusi veikti įstaiga tapo prototipu visai Sovietų Sąjungai. Kažką panašaus stengėsi pasistatyti ar įsirengti ir kiti Lietuvos miestai.

Vietinį prototipo kartojimą su variacijomis kaip tik ir galime pamatyti Samulionytės knygoje. Beveik visur yra į viršų kaip taurė platėjantis stalas, už jo – prašmatnios kėdės ir dideli langai, papuošti vitražais, tuoktuvių simbolius vaizduojantys gobelenai, vargonus primenantys mediniai pano, vėliavos ir herbas (pakeistas prieš trisdešimt metų). Daug dėmesio skiriama šviestuvų dizainui, bet nė vienas nė iš tolo neprilygsta vilnietiškajam, kuriam reikėjo specialiai gaminti stiklo „ledokšnius“. Tačiau, verčiant vieną lapą po kito, vis labiau akį traukia nukrypimai nuo normos, ypač į tą „zakso“ pusę, kai miesteliuose iš viso prototipo ansamblio lieka tik stalo altorius ir vazos su gėlėmis. Iškilmingumą stengiamasi išlaikyti, bet kontoros įspūdis stipresnis. Ir, priešingai, yra tokių interjerų, kur aiškiai stengtasi „perspjauti“ kitus prabanga ir spalvų ryškumu. 

Visa tai leidžia pamatyti tipologinės fotografijos metodas, kurį nuosekliai taiko Samulionytė. Jį išradę vokiečiai Berndas ir Hilla Becheriai XX a. 7-ajame dešimtmetyje pradėjo fotografuoti „negražius“ industrinius pastatus. Jų architektūrai statytojai, regis, neskiria daug dėmesio. Forma čia tobulai tarnauja funkcijai. Prie vandens bokštų, sandėlių, anglies bunkerių, dujų rezervuarų akis pripranta kaip prie kažko neišvengiamo. Tačiau kai vandens bokštas fotografuojamas kaip portretas, jis tampa išskirtinis, tarsi herojus. Kruopščiai parinktas žiūros taškas, kad nebūtų jokių optinių iškraipymų, ir lygus debesuotos dienos apšvietimas, kad detalių nepaslėptų šešėliai, kuria neutralią situaciją objektyviam stebėjimui. O sugretinus tokius „portretus“ ryškėja konstrukciniai panašumai bei skirtumai, netgi pastanga papuošti funkcinį pastatą. Svarbiausia, kad peržiūrėję potencialiai begalinę fotografijų seriją niekada daugiau nebeprabėgsime pro vandens bokštus nežiūrėdami. Jie bus pastebėti, tarsi nauji egzemplioriai guls į menamą katalogą. Tipologija padeda pažinti objektų rūšies morfologiją – šiek tiek kaip mokslas. Bet ji reikšminga ir estetikai, nes išryškina kasdienybės ritmus ir skatina atidžiau pažvelgti į nusibodusią aplinką, kurioje tiek daug nukrypimų nuo įsivaizduojamos normos.

Kitaip tariant, kol į kurią nors kultūros erdvę ar žmonių grupę nenukrypsta kolekcionuojanti fotografo akis, jų tarsi nėra mūsų pokalbiuose ir vaizduotėje. Samulionytės dėka santuokoms skirtos salės tapo dar vienu apmąstomu reiškiniu. Tiesa, ji pirmiau susidomėjo musulmonų vestuvėms išpuoštomis scenomis – košomis. Jų centre, pačioje garbingiausioje vietoje, stovi įmantri sofa, ant kurios prigulusiai nuotakai nešamos dovanos ir nuo kurios ją į šeimą pasiima vyras. Koša nuotakos kūną pateikia kaip erotinę odaliską, kaip daiktą ant prabangaus padėklo. Bet ant sofos gali sėdėti ir abu jaunieji, tarsi virš minios iškilę valdovai.

Lietuvoje veikiančių santuokų registravimo įstaigų salės polinkiu į pompastiką primena košas, tik mūsų puošnumas santūresnis. Visas šešiasdešimt salių menininkė fotografavo tuo pačiu būdu kaip ir košas. Statė fotoaparatą taip, kad kilimas (raudonas arba raštuotas, dažnai austas Lentvario fabrike) ar į perspektyvą tolstančios grindys vestų link salės gale stovinčio stalo – ant jo prie liudininkų pasirašoma santuokos sutartis. Kompozicijos panašumas skatina lyginti erdvės kuriamą arabiškos ir lietuviškos santuokos naratyvą. Musulmoniškoje santuokos ceremonijoje akcentuojama, kad moteris „atiduodama“ kito vyro valdžiai, o lietuviškas stalas skirtas lygiaverčių subjektų susitarimui nuo šiol viską dalintis. Įdomu, kad dažnai kartojasi specifinė stalo forma – laiptuotas pagrindo siluetas primena išsiskleidusį žiedą ar taurę. Simbolika aiški: gyvenimo pradžia, naujos gyvybės užmezgimas ir kartybė, kurią reikės išgerti kartu. Tačiau stalo vieta erdvėje ir visa jos struktūra akivaizdžiai pasiskolintos iš Katalikų bažnyčios.

Samulionytė seriją vadina „60 monumentų“, lyg santuokų salės būtų paminklai. Ir iš tiesų jų interjeruose užsiliko sovietinė mąstysena, kuriai tarnavusi monumentalioji dailė turėjo per „didingos“ erdvės dekorą skleisti tinkamą ideologiją. Net tada, kai pačios patalpos yra kuklios, jos demonstruoja pretenziją į iškilmingumą. Jas sieja akivaizdi ir dėl to žlugusi pastanga sukurti tikrą sacrum atmosferą. Bet tuo jos ir gražios – kaip keistas radinys. Stebėdama sales neemocingu, „mechaniniu“ žvilgsniu Samulionytė parodo ir pačią santuoką kaip sukonstruotą regimybę. Šios perpildytos tuščios scenos laukia personažų. Jie suvaidins tą patį nuobodų įžadų spektaklį. Ir viskas, už tos monumentalios maskuotės nieko tikro nėra. Būsimų dramų nuojautos nusėda šiuose interjeruose geologiniais sluoksniais. O stalai, sietynai, vitražai, kilimai, herbai ir vėliavos sutartinai tebekartoja užkeikimą: „Ir gyveno jie ilgai ir laimingai.“

Tačiau to nebepakanka. Knygai rašytame straipsnyje menotyrininkė Eglė Mikalajūnė cituoja XXI a. 2-ojo dešimtmečio pradžios vedybų planuotoją: „Iš esmės civilinė santuoka yra visiškai nepopuliari, kadangi, nebijokime pasakyti, Civilinės metrikacijos skyrių yra labai baisios patalpos. Niekas nenori ten tuoktis. Jeigu tik yra galimybė, tuokiamasi bažnyčioje arba gamtoje.“ Baisios patalpos? Šiemet dalyvavau vestuvėse, kurios vyko ne Santuokų rūmuose, o Vilniaus rotušėje. Tie patys metrikacijos biuro darbuotojai atkalbėjo savo formules, ir viskas – ypatinga centrinė miesto erdvė gilesnės patirties nesukūrė. Kai kam tai net buvo juokinga, žinant jaunavedžių pastangas perkelti ceremoniją į kitą vietą. O paskui, spalio 7-ąją, sėdint mažai naudojamoje Santuokų rūmų Vardynų salėje ir klausantis menotyrininkių, fotografės ir dizainerio, akimis šmirinėjant po vitražus ir baldų apmušalus, viskas ėmė atrodyti vėl kitaip. Dabar tiek dėmesio viešoms erdvėms neskiriama, kaip buvo tais laikais, kai suprojektuoti šie rūmai. Jie jau įdomūs kaip praėjusio laiko kapsulė, kuria dalijantis galima išgauti daugiau prasmės ir tikėjimo čia tariamų pasižadėjimų rimtumu.