„Keliuonė“ – apie Šiaulius komikso formatu

Rudens pabaigoje skaitytojus pagaliau pasiekė Šiaulių dailės galerijos ir leidyklos „Aukso žuvys“ išleistas komiksas „Keliuonė“. Dvejus metus trukusio kūrybinio proceso autoriais tapo rašytojas Rimantas Kmita ir iliustratorius, architektas Povilas Vincentas Jankūnas, kuriems teko nelengva užduotis – papasakoti apie Šiaulius komikso formatu.

 

Pasirodžius leidiniui, klausiame autorių: kam privaloma perskaityti komiksą? Ar komiksas – tik vaikams? Kokie atradimai ir sutapimai nustebino autorius? Kaip skaityti sukurtą mitą, kad nepasiklystum? Kiek jame istorinio rimtumo? Kūrėjai atsako parastai: jų tikslas sudominti, o mūsų – skaityti bei nenustoti klausti ir ieškoti atsakymų.

 

Miestas turi savo mitą ir Tu esi jo dalis!

 

Akivaizdu, kad reikėtų pradėti nuo to, kam ir apie ką yra komiksas „Keliuonė“.

 

RIMANTAS: Akivaizdu, kad komiksas yra apie Šiaulius, jų istoriją, mieste gyvenusias asmenybes ir kad jis skirtas visų pirma paaugliams. Nebūtinai akivaizdu, kad knyga ne tik pasakoja apie Šiaulius, bet ir moko (tikiuosi) į savo aplinką pažvelgti kūrybiškiau, už kasdien praeinamų gatvių, pastatų, paminklų pamatyti nekasdienes istorijas, kurios mus taip žavi, kai žvalgomės po svetimus miestus. Bet istorijos yra visur.

 

POVILAS: Trumpai tariant, tai komiksas šiauliečiams apie Šiaulius. Bet tariant ilgėliau – tai knyga visiems, kurie turi bent kruopelę smalsumo ir domisi istorija, fantastika, mitologija bei miestais. Visiems, kurie kažkada buvo jauni ir įsimylėję. Visiems, kurie nori atrasti kažką naujo ir nematyto savame kieme. Visiems, kurie yra jauni širdy ir nebijo į rankas paimti knygos, pasakojančios Šiaulių istoriją pasitelkiant tūkstantį ir vieną paveikslėlį.

 

Vis dar gajus mitas, kad komiksai skirti tik vaikams, jaunimui, nors Lietuvoje pasirodo vis daugiau šio žanro leidinių, kurie kaip tik pasakoja apie nelengvas temas (kad ir visiems gerai žinomas „Sibiro haiku“). Kokia jūsų nuomonė apie komikso žanro galimybes ir iššūkius?

 

POVILAS: Komiksų kultūros sklaida Lietuvoje yra gana plati ir kebli tema. Ši meno forma (kaip ir visa puokštė kitų mūsų gyvenimo aspektų) buvo paveikta ir sutrypta sovietmečio. Tais metais Lietuva atsiliko nuo pasaulinių tendencijų ir naują laisvę pasitiko neturėdama savo „komiksų kultūros“. Vietinė produkcija buvo gana skurdi ir fokusuota į karikatūras. Bendras žanro suvokimas ir įvertinimas suaugusiųjų amžiaus auditorijoje rėmėsi į stigmą, kad tai tik vaikams skirta medija. Per nepriklausomybės metus komiksai po truputį skynėsi ir vis dar skinasi kelią į platesnę auditoriją. Komiksų perėjimas nuo žurnalinės į knyginę formą, sekant vakarietišku pavyzdžiu, bei pasakojimai apie unikalias mūsų šalies patirtis ir išgyvenimus tikrai toli pastūmėjo mus lietuviškos komiksų kultūros kūrimo kelyje. Vis dėlto jaučiu, kad reikės dar nemažai laiko bei gerų kūrinių, kad šis žanras sulauktų stipresnio ir solidesnio visuomenės įvertinimo.

 

Dažnai tenka pabrėžti būtent pačios komikso sąvokos problematiką. Žodis, išvestas iš žodžio „komiškas“, akivaizdžiai nuo pat pradžių bus sutiktas nelabai rimtai. Su tuo Vakaruose jau seniai kovojama, bandant įvesti tokius naujus terminus, kaip graphic novel, kurie Lietuvoje vis neprigyja dėl vertimo keblumų. Japonijoje komiksai turi manga pavadinimą, Prancūzijoje tai bandes dessinées. Manau, kad net ir toks paprastas dalykas, kaip žanro įvardijimas, rodo jo vietą vietinėje kultūroje.

 

Nepaisant visų keblumų, su kuriais Lietuvoje susiduria komiksai, asmeniškai tikiu šiuo žanru ir jo galimybėmis įdomiai bei netradiciškai pasakoti apie tai, kas mums svarbu. Galime rašyti ir skaityti romanus bet kokiomis temomis, todėl nematau, kodėl negalėtume piešti ir skaityti komiksų.

 

RIMANTAS: Man patinka komiksas – tai toks kinas ant popieriaus. Nežinau, ar čia reikia kaltinti sovietmetį, kad tuo metu turėjom tik paršiuko Čiuko nuotykius ir neturim tokios komiksų kultūros kaip Belgijoje ar Pancūzijoje. Gal geriau nieko nekaltinti, o dirbti, tai kas patinka, ir perspektyvos bus šviesios. 

 

Kurdami komiksą ne vieną valandą praleidote naršydami įvairiuose istoriniuose šaltiniuose. Kokiais didžiausiais atradimais norite pasidalinti?

 

RIMANTAS: Mažoji dalis tų atradimų rado vietos pasakojime. Didžioji dalis arba liko neįtraukta, arba įtraukta, tik neišplėtota. Šįkart gal daugiau galvojau apie geležinkelio svarbą Šiaulių miestui. Be geležinkelio miestas, neturintis upės, nebūtų išaugęs. Be to, pirmoji Šiaulių panoraminė nuotrauka daryta pirmo traukinio atvykimo proga. Iš tiesų, kuriant šį pasakojimą reikėjo sujungti skirtingas asmenybes, laikus, skirtingas vietas. Taigi didžiausia paieška ir buvo, kaip vienas reiškinys jungiasi su kitu. Tai taip geležinkelis jungiasi su fotografija, fotografija – su vaistinėm, nes ten fotografai pirkdavo reikalingas chemines medžiagas, ir t.t. Gal vienas iš vaizduotę atšviežinusių momentų buvo „Aušros“ muziejaus padarytas Šiaulių maketas, kuriame gerai matyti trijų šventovių buvimas greta miesto centre vienu metu – bažnyčios, cerkvės ir sinagogos. Ir kai dabar pagalvoji, iškelti cerkvę iš miesto centro tarpukariu reikėjo drąsos, nes nebuvo to laikotarpio, kai dėl tokių sprendimų niekas nesigręžiotų į didįjį kaimyną, kad tik šis nesupyktų ir ko nepadarytų (palyginkim su šiandieniu trypčiojimu dėl raudonosios armijos karių kapų perkėlimo).

 

POVILAS: Kadangi Šiaulių miestas iki kūrybinio proceso pradžios man buvo nepažinta žemė, viskas, prie ko tik prisiliečiau, buvo nauja ir įdomu. Išskiriant konkrečiau, galbūt ryškiausiai įsirėžė keistai lemtingas atsitiktinumas. Ieškodamas vaizdinės medžiagos žiūrėjau nuostabios laidos „Stop juosta“ serijas, skirtas Šiaulių tarpukario modernizmo architektūrai atskleisti. Šių laidų pasakojimai dažnai išsiplečia ir į platesnius vietos kultūrinius horizontus. Šiaulių atveju tai buvo interviu su laikmečio liudininku menotyrininku Vyteniu Rimkumi, kuris užsiminė apie savo tėčio Jaroslavo Rimkaus sukurtą pirmąjį Lietuvišką komiksą „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose“. Pats leidinys man buvo didžiulė sensacija, bet faktai, kad jis sukurtas būtent šiauliečio, pasivadinusio J. Šiliečio slapyvardžiu, ir išleistas 1922 m. (lygiai prieš šimtą metų nuo komikso „Keliuonė“ kūrybos pradžios), man pasirodė šis tas daugiau negu atsitiktinumas. Labai linkėčiau, kad šį išskirtinį, įvairiomis politinėmis intrigomis apipintą, bet kartu vis dar itin lengvai skaitomą kūrinį iš naujo atrastų ir šių dienų auditorija.

 

Komikse veikia ne viena moteriška figūra, būtent per jų darbus skleidžiasi gražus pasakojimas apie Šiaulius, kaip rūpinimosi vienas kitu miestą. Ar galėtumėte papasakoti, kaip tos moterys čia atsirado, kurių istorijos jums patiems yra įdomiausios?

 

RIMANTAS: Kai vaikščiojom po Šiaulius su Povilu ir kalbėjomės apie ryškiausias figūras, kažkas (Kristina Šapytė iš TIC’o?) sako: „Nu vieni vyrai toj Šiaulių istorijoj.“ Bet istorijoj niekada nebūna „vieni vyrai“, mes tik kalbam apie juos daugiau. O kai man pradėjo ryškėti rūpesčio dėl vienas kito tema, tai moterų istorijos čia labai tiko, jų širdyse rūpinimosi paprastais, mažais (kurie iš tiesų yra patys didžiausi) dalykais daug daugiau negu vyrų karuose, politikose, ambicijose ir šlovės siekiuose. Iš komikse pavaizduotų moterų norėčiau grįžti prie Onos Lukauskaitės-Poškienės: ir jos šeimos istorija, ir gyvenimo kontekstai – nacių okupacija, holokaustas, komunistai, tremtis į Sibirą. Ir visada tarsi iš advokato tėvo perimtas noras grumtis už tiesą negalvojant, ar tau tai naudinga. Tiesa retai kada būna naudinga. 

 

POVILAS: Manau, kad Šiaulių moterys iš niekur neatsirado – jos visuomet čia buvo. Rimantui kurpiant istoriją puikiai susipynė Aleksandros Zubovienės, Stanislavos Venclauskienės ir Onos Lukauskaitės-Poškienės (Hanios) gyvenimo gijos. Aš šias įstabias moteris pažinau būtent iš autoriaus rašytos istorijos. Perėmęs knygos kūrimo vairą ir pagal tekstą piešdamas komiksą jas pažinau dar kitaip. Negalėčiau išskirti vienos, nes knygoje jos veikia lyg Šventoji trejybė, kiekviena papildydama gyvenimo ir miesto lygtį sava prigimtimi.

 

Pirma susitinkame su Aleksandra, kurios funduojamoje mokykloje mokosi pagrindiniai komikso veikėjai. Vėliau susipažįstame su nepalaužiama ir niekuomet nenurimstančia Hanios dvasia. Galų gale savo drąsą ir motinišką pradą pademonstruoja gausybę vaikų po savo sparnu priglaudusi ir užauginusi Stanislava. Tie, kas skaitys, sužinos, kur net ir šiandien galima išgirsti šių įstabių moterų širdžių plakimo aidą...

 

„Keliuonė“ įdomi tuo, kad pagrindiniai herojai atsiduria mitiniame laike, kuris yra priešingas istoriniam pasakojimui – atsiranda interpretacijų, nuokrypių. Ar skaitytojas turėtų rimtai priimti jūsų kuriamą mitą?

 

RIMANTAS: Aš mėgstu sudėlioti istoriją iš faktų. Ir labiau esu linkęs ne tuos faktus pritempti prie siužeto, bet iš skirtingų faktų ryšių, paralelių, panašumų, kurių tikrovėje gal ir neegzistavo, sukurti netikėtą pasakojimą. Kad skaitytojas naujomis akimis pažiūrėtų į žinomas vietas, pastatus, žmones. Panašiai kūriau ne tik komiksą, bet ir ekskursijos „Didieji Šiauliai“ scenarijų. Abiem atvejais mane pasiekė Šiaulių istoriją puikiai išmanančių žmonių verdiktas, kad viskas taip ir buvo. O mes juk žinome, kad rašytojai imdamiesi istorinių temų istorikams niekada neįtinka. Aš verčiuosi per galvą, kad efektas būtų ne dėl faktų iškraipymų, pagražinimų, o dėl jų sugretinimo. Tada skaitytojas ar klausytojas galbūt užsimanys pats įsitikinti, ar tikrai taip galėjo būti, ir eis ieškoti daugiau informacijos, skaityti knygų.  

 

POVILAS: Viskas yra realu, jeigu tik tuo tikime. Man šis Šiaulių mitas yra daugiau negu realus, nes kurdamas juo gyvenau ir jį išgyvenau. Manau, kad kiekvienas skaitytojas, versdamas puslapį po puslapio, neišvengiamai taip pat išgyvens šį mitą, o tuomet tik nuo jo arba jos priklausys, ar mitas tikras, ar ne, nes juk mitas gyvena mumyse ir tik nuo mūsų priklauso jo gyvastis.

Tikra tiesa, kad mitinė erdvė gali būti laki, klampi ir sunkiai suvokiama, bet šiuo atveju tikrai nėra ko bijoti. Juk keliaujate ne vieni, o ir mįslingą „žemėlapį“ Laumė jums dar susimilo palikti...

 

„Keliuonė“ tapo pirmuoju (tikėkimės, ne paskutiniu!) leidiniu, kuris komikso formatu pasakoja Šiaulių istoriją, o 1922 m. šiaulietis J. Šilietis išleido pirmąjį komiksą Lietuvoje. Gan simboliška, kad po šimto metų vėl grįžome prie komikso Šiauliuose?

 

RIMANTAS: Sutapimas, bet gražus. Aš tokių ir ieškau savo istorijoms. Kai tokie netikėti sutapimai ištinka, tai norisi, kad jie taptų dėsningumais ir Šiauliai turėtų daugiau pasakojimų apie miestą, taip pat ir komiksų.

 

POVILAS: Arba tai nuostabus ir neįtikėtinas atsitiktinumas, arba taip turėjo nutikti ir nutiko. Nedrįstu teigti, kad būtent viena arba kita. Džiaugiuosi šiuo puikiu sutapimu bei tuo, kad net ir praūžus tokiam šilto ir šalto kupinam šimtmečiui komiksai vis dar leidžiami ir skaitomi Lietuvoje, ir būtent Šiauliuose.

 

Istorija tikrai kartojasi, sukasi ratu. Ko palinkėtumėte šio leidinio skaitytojams?

 

RIMANTAS: Aš norėčiau, kad žmonės atrastų istorijas tame kaime, mieste, vienkiemyje, kuriame gyvena, jas pažintų, pasakotų, jomis dalintųsi. Gyvenimas taptų tik įdomesnis.

 

POVILAS: Pirmiausia linkėčiau atrasti. Šiauliečiams – per kūrinį pažvelgti į savo miestą naujomis akimis, pastebėti tai, pro ką pripratusi akis dažniausiai praslysta, o svečiams ir kitų polių gyventojams – susipažinti ir užsidegti noru įminti Šiaulius gyvai, trepsint savomis kojomis.

 

Patyrus šį atradimo džiaugsmą, visiems skaitovams dar palinkėčiau įsikvėpti ir toliau kurti šį miestą, jo istorijas, gyvenant čia kasdien ar tik vieną vienintelę dieną keliaujant jo gatvėmis.

 

Galų gale būtų tikrai nuostabu, jei dar po šimto metų kokie nors ateities žmonės, atsispyrę nuo mūsų mito, pratęstų šią tam tikra prasme jau besiformuojančią Šiaulių komiksų tradiciją.

 

– – –

Komiksas „Keliuonė“ išleistas vykdant Šiaulių dailės galerijos projektą „Šiaulių miesto mitas: grafinio leidinio leidyba ir sklaida“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

 

Komikso „Keliuonė“ sutiktuvės Šiaulių knygų mugėje: