Kadaise rašiau apie legendinės kritikės knygą „Su savo tiesa: Gražina Kliaugienė (1944–1995)“, sudarytą Danutės Zovienės. Todėl į tekstą apie knygą „Raminta Jurėnaitė. Daugiakalbiai peizažai (1971–2021)“ (sudarytoja prof. dr. Raminta Jurėnaitė ir Ieva Koncytė, Vilniaus dailės akademijos leidykla) žiūriu kaip į antrą seriją pasakojimų apie legendines menotyrininkes. Tačiau neapsigaukite, iš tiesų nesiimsiu tyrinėti šių išskirtinių asmenybių biografijų, o žvelgsiu (į Gražinos Kliaugienės jau žvelgiau) tik į gyvenimo ir kūrybos atspindžius – knygas. Visų pirma, Raminta Jurėnaitė savo knygą ir pradeda nuo autobiografijos, pavadintos pratarme. Be abejo, tai nėra autobiografinis romanas (kuris neabejotinai būtų nepaprastai įdomus), tačiau šiame skyriuje autorė nesistengia ir nusausinti savo kūrybinio gyvenimo faktų iki beasmenio teksto. Jame nenutylėti kolegos, gyvenimo partneriai, nes ryšiai su jais kūrė kitus profesinius ryšius įvairiose šalyse, susitikimai su kuratoriais virto parodomis, apsilankymai Vokietijoje – tekstais, kai kada, ypač iš karto po nepriklausomybės atgavimo, užsienyje rengiant parodas, teko glaustis kolegų namuose, tad viskas tapo kūrybos dalimi.
Kaip skaitytoja ar kolegė, buvau maloniai nustebinta, kad ir žvelgiant į įvairius įvykius autobiografijoje, net jei tai neišvengiamai daroma iš asmeninės perspektyvos, stengiamasi išlaikyti balansą tarp ramaus subjektyvaus vertinimo ir faktų. Ši knygos dalis neturi siekio būti emocionaliu teiginiu, o greičiau pretenduoja į akademinį menotyros tekstą, kur kruopščiai užfiksuota įvairių procesuose dalyvavusių, padėjusių karjeroje, sutiktų kolegų ir bendradarbių pavardės, įvykių aplinkybės, o autorės įvykių traktuotė nėra aktyviai peršama, tačiau neslepiamos ir svarbios atrodančios asmeninės patirtys.
Taigi, rašydama apie Jurėnaitės „Daugiakalbius peizažus“, noriu pabrėžti du tarpusavyje susijusius knygos privalumus. Pirmasis slypi autorės biografijoje: ši kuratorė, meno kritikė, profesorė savo karjerą pradėjo ir disertaciją apgynė dar sovietmečiu, ir nenuilstamai dirbo ilgus metus iki dabar. Net mes, vadinamoji lūžio karta, turime tam tikrą pranašumą, vertindami ano laiko reiškinius, kaip ir dabarties Rusijos režimo realijas, nes gyvenome sovietmečiu, pamename tą gniuždančią atmosferą, propagandą, žinių ir laisvos kūrybos siekį. Knygos autorė šį žinių siekį pavertė savo gyvenimo ir kūrybos varikliu. Surinkti tekstai apima didžiulį mūsų modernaus ir šiuolaikinio meno laikotarpį: tiek radikalius po nepriklausomybės atgavimo vykusius pokyčius, tiek dabarties sėkmes ir grėsmes.
Pirmasis publikuojamas meno kritikos tekstas –1978 metų, todėl knygoje matome ir 9-ojo dešimtmečio sovietmečio dailės procesus, parodos sampratos kaitą, randame pirmosios Soroso šiuolaikinio meno fondo parodos „Tarp skulptūros ir objekto lietuviškai“ tekstą (1993, 109 psl.) ar aprašytus pirmuosius po nepriklausomybės atgavimo mūsų šalies menininkų žingsnius užsienyje. Tokie 2003 metų tekstai kaip „Sostinės dienoms – skulptūros Neryje“ (207 psl.) primena puikius vėliau vykdytus meno projektus, ir taip pamažu vartant ar skaitant pradeda ryškėti jausmas, kaip ši knyga dirba savo darbą. Plati dviejų dalių (sovietmečio ir nepriklausomybės) panorama iki pat dabarties parodų, kūrinių ir kūrėjų yra lyg nemažas mūsų meno reiškinių archyvas, kurį nebūtina visą atidžiai ištirti, bet itin pravartu turėti lentynoje bet kuriam, norinčiam geriau suvokti mūsų kultūrą, o ypač tiems, kurie dėl kokių nors priežasčių šiuose procesuose nedalyvavo. Taigi, pirmasis knygos privalumas, kaip minėjau, susijęs su ilga Jurėnaitės kūrybine biografija, suteikia autorei galimybę atspindėti ilgalaikę mūsų kultūros peizažo kaitą, kai pasakojimas teka lyg rami, stipri, savimi pasitikinti upė, jau nebijanti klysti, užšalti kažkuriam laikotarpiui ir vėl atšilus pasipildanti kasdienių meno reiškinių intakais.
Tad jei kam nors gali pasirodyti, kad ši knyga yra vien anksčiau publikuotų straipsnių rinkinys, tai skubu paneigti. Visų pirma prie straipsnių priskirta ir nemažai knygų įvadų ar parodų anotacijų. Net pačioje knygos struktūroje aiškiai matyti griežtai akademinis žvilgsnis į medžiagą ir ji sudaryta iš keleto skyrių – jau minėtos autobiografijos, pavadintos pratarme, trijų dalių straipsnių rinkinio („Uždarame meno lauke 1978–1989“, „Didelių pokyčių metas“ ir „Be sienų 2000–2021“), taip pat atskirais skyriais pateikiamos svarbiausios gyvenimo ir kūrybos datos, kuruotos parodos, bibliografija, priedai ir asmenvardžių rodyklė.
Šioje vietoje noriu pabrėžti ir antrąjį, taip pat su akademiniu kruopštumu susijusį knygos privalumą – kuruotų parodų skyrių, kuriame sudėtos ne tik parodos ar parodėlės, bet surinkta daug vaizdinės informacijos: beveik prie kiekvieno kuruoto projekto yra plakatų ar katalogų, bukletėlių, atvirukų bei ekspozicijos vaizdų. Šis skyrius, kaip ir straipsniai, pilni smagių netikėtumų, pavyzdžiui, priminimas, kad 22-ojoje San Paulo bienalėje 1994 m. dalyvavo du mūsų menininkai, Šarūnas Sauka ir Gediminas Urbonas, o 1998 m. kompanija, dalyvavusi parodoje „Kūnas ir Rytai. Nuo 1960 iki mūsų dienų“ Modernaus meno galerijoje Liublianoje, Slovėnijoje, – „Post Ars“ (A. Andriuškevičius, R. Antinis, Č. Lukenskas) ir Eglė Rakauskaitė.
Taigi knyga iš tiesų yra labai svarbi mūsų kultūrai, ypač turint omenyje, kad pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio menas ir reiškiniai dar menkai tyrinėti, todėl šis knygos pavidalo archyvas yra rimta paspirtis tyrėjams. Taip pat nors vienu sakiniu reikėtų pagirti knygos dailininkės Aušros Lisauskienės darbą – stilingas, dailus, patogus skaityti, nors sunkiasvoris kūrinys. O nuo savęs pridėsiu – retkarčiais ir aš pasvarstau savo meno kritikos tekstus kada nors paversti knyga, tačiau niekada neįsivaizdavau, kad tai galima parengti su tokiu kruopštumu, lyg rengtum akademinę monografiją, net jei tai apie save pačią. Gal todėl net nepaprastai ryški Jurėnaitės asmenybė šioje knygoje nueina į antrą planą ir lieka tik nepaprastai įdomūs daugiakalbiai meno peizažai.
