Kas ką vejasi?

Agnės Narušytės sudaryta knyga „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (išleido „Kitos knygos“, 2022, tekstų autorės Agnė Narušytė, Ieva Burbaitė, Audronė Žukauskaitė, Laima Kreivytė, Karolina Rimkutė, Aira Niauronytė) kritikos sulaukė iš esmės dėl dviejų dalykų ir abiem atvejais ją nesunku nugesinti.

Pirmo pobūdžio priekaištai nuraibuliavo knygai vos pasirodžius ir skubriai peržvelgus turinį. Nepasitenkinimas plyksteli neradus savęs arba „nepastebėtos“ ryškios menininkės. Kaipgi taip? Kito pobūdžio kritika tradicinė – kam suvaryti menininkes į getą? Abi opozicijos, esu visiškai tikra, kilo knygos nė neskaičius. Tai mūsų kultūros bendruomenės, įskaitant mane, didžiausia bėda – viską žinome iš anksto. O šis atvejis yra kaip tik tas, kai kiekvienas puslapis keis nuomonę: knyga argumentuota, įtraukianti, ramiu, dalykišku pasakojimu perkeičianti vaizdą ir ypač išankstinį, tokį nusibodusį mostelėjimą ranka: „ai, moterys“.

Vardų ir autorių pasigedusioms ir pasigedusiems taptų nepalyginamai lengviau perskaičius įžangą: joje labai aiškiai išdėstomi pasirinkimai bei siekiai ir tokio pjūvio (ne segregacijos) atskleidžiami peizažai. Štai ir aš porą vardų keisčiau, du būtiniausiai pridėčiau, bet man nekyla klausimų „kodėl, vai kodėl, negi negalėjo“, nes dirbdama kultūros leidinio redakcijoje gerai žinau, kad autorių negali paversti savo lėlių teatru, jie turi savo favoritus, įdirbį, domėjimosi sritis – dėl vieno piršto nepajudintų, apie kitą rašytų iki ryto. Be to, gerų menininkių yra gerokai daugiau nei tilptų į vieną leidinį. Ir apskritai, reikėtų kelti visai kitokį klausimą – kaip sudarytojai ir leidyklai pavyko rasti tiek daug ir tokių įsigilinusių menotyrininkių (kai nykstančios srities kasdienis rėmimas liko tik graudžiu punktu, o liberali rinka šią profesiją pavertė pajuokos objektu) ir dėl ko jos taip entuziastingai eikvojo savo laiką ir kūrybines jėgas už tokį nemotyvuojantį atlygį (konkretaus projekto atlygio sumų nežinau, bet žinau standartą). Nebent dėl to, kad šis darbas yra asmeniškai ir politiškai aktualus pačioms tekstų autorėms, kaip garsioje Tinos Chanter citatoje.

Dabar apie tai, kodėl leidinys, skirtas moterims kūrėjoms, nėra segregacija. Jei mes kasmet ar kas dvejus–penkerius metus nuolat leistume tokį moterų menininkių metraštį, matyt, kartu su Daliumi Jonkumi („Literatūra ir menas“, nr. 21, 2022-12-02, https://literaturairmenas.lt/s-keltininkai/dalius-jonkus-ar-reikia-menininkes-uzdaryti-i-geta) klausčiau, kam būti atskirai, jei jau galime būti kartu. Tačiau šis žingsnis per slenkstį / laiptą turėjo būti žengtas, nes realiai žiojėjo skylė. Segreguojantys (vyrus) leidiniai, parodos ir premijos per dešimtmečius (šimtmečius) sukūrė jos užpildymo poreikį ir tai vadinama pozityviąja diskriminacija. Beje, knygos įvade atsakoma į daugelį Jonkaus klausimų: ne, moterų kūrėjų dailė nėra jungiama kokio nors moteriško aspekto, neturi subendrinančių bruožų ir nėra feministinė srovė (kai kurios autorės – taip). Tiesiog patogumo dėlei – hitų rinkinys, kad nebereikėtų nuolat skaityti menotyrininkių Agnės Narušytės, Ievos Burbaitės, Laimos Kreivytės, Karolinos Rimkutės, na, ir mano bei daugelio kolegių straipsnius apie puikias menininkes. Straipsnių daug, bet ateina laikas apibendrinti.

Straipsniai – tai vėjas, pakeliantis skvernus, o knygos – tai plytos, laikančios kanono struktūrą. Ir menininkių, kurios yra stiprios bendrame kontekste su vyrais, sąvado ir deramo pristatymo trūko. Nuoseklesnė istorija apie tai, kaip kūrėjoms teko laviruoti ir brautis siekiant teisės kurti, pristatyti savo kūrybą ir būti įvertintoms, dar nebuvo parašyta. O ji nepaprastai įdomi. Man, menotyrininkei, turėti tokią knygą ir šiaip yra patogu bei labai naudinga taupant naršymo laiką, nors gal esama ir nemažai jau žinomų dalykų. Vis dėlto skaitydama randu daug naujų faktų, autorių, ištisų panoramų. Kiekviena atskira istorija parodo ir kontekstą (mokytojai, galimybės, reakcijos, istorinės aplinkybės), nors ir stengiamasi pirmiausia atskleisti konkrečią menininkę dominančias temas ir kūrybinius vingius.

Knygoje apie kūrėjas, beje, atsiskleidžia ir tai, kaip ta tikroji segregacija pamažu buvo ardoma, – tai irgi įvardyta įvade. Mes toje istorijos atkarpoje, kai pusiausvyra pagerėjo, esame gal tik porą dešimtmečių, į ją Jonkus apeliuoja ir stebisi. Filosofės Audronės Žukauskaitės atskiras pasakojimas apie santykio su moters samprata kaitą, pagrindines jos tyrinėtojas ir skirtingų feminizmų dilemas padeda susivokti, kad tema labai sudėtinga ir neapsiriboja klausimu, kur ko (vyrų ar moterų) daugiau, kad svarbu „išsaugoti savo pozityvumą ir kūrybiškumą, o ne reaguoti į pavojų ir taip tęsti priešiškumo ir marginalizavimo veiklą“ (Tinos Chanter žodžiais kalbant).

Todėl nereikėtų įstrigti lyčių kovos stadijoje ir vyrams, nes knygos vaidmuo yra visai kitas, ir nereikia bijoti, kad dėmesio kūrėjoms puotoje, kai Venecijos bienalė atsigręžia į moteris, kai mūsų menininkės pelno laurus, tiksliau, „Liūtą“, jie, buvę privilegijuotieji, bus pamiršti. Nebus. Tiksliau, tai priklauso nuo jų pačių. Vis dar mėginantys eksploatuoti genijaus mitą ar kokį kitą išsigalvotą pranašumą vargu ar kurią nors (dabar vyraujančią) menotyrininkę besudomins, tačiau įdomių, visų lyčių ir orientacijų autorių Lietuvoje netrūksta, ir tai nepaprastai džiugina.

Bet kad nenutiktų, kaip dažnai pasitaiko – kai aptariama suknelė ir svarstoma, kaip ji čia pateko, – galiausiai atsigręžkime į knygą, žioruojančią Laimos Kreivytės aprangoje mėgstama įspėjamąją oranžine spalva. Po įkontekstinančių dviejų įžangų leidinys suskirstytas į tris dalis pagal laikotarpius, kurie nėra chronologiškai monolitiški, tačiau pasiduodantys bendrinimui kaip šiokia tokia probleminė visuma. Ieva Burbaitė, pristatydama pirmą skyrių „Lietuvos menininkės XX a. amžiaus pirmoje pusėje“, irgi pabrėžia, kad tai bus individualių istorijų rinkinys. Moterys nesubendrintos, viskas gerai. Burbaitė labai dalykiškai dėsto moterų studijų galimybes XX a., nurodo studijavusiųjų skaičius, būrimosi į moterų dailės draugiją istoriją ir pagrindines herojes. Skaičiau susidomėjusi, nes visi faktai leidžia pačiai geriau įsivaizduoti labai sudėtingo, žmonijos tragedijomis pažymėto XX amžiaus kūrėjų perspektyvas, aistras bei siekius.

Pirmame skyriuje, be jau senai įsimylėtų Marijanos Veriovkinos, Olgos Schwedes-Dubeneckienės-Kalpokienės, Narušytės teksto buvau supažindinta su Palangos fotografe Paulina Mondrigaite (1865–1924), palangiškių ir poilsiautojų bei grafo Tiškevičiaus mėgstama autore, kurios laikysena visuomenėje skamba kaip paruoštas scenarijus apie emancipaciją ar tiesiog ramų savo kelio pasirinkimą, nepaisant kitų nuomonės. Ne mažiau kinematografiška Sofijos Romerienės (1885–1971) istorija, vedusi į harmoningą gyvenimą Tytuvėnų dvare, bloškusi į tremtį ir skraidinusi po tolimas šalis iki Kanados (papasakojo Burbaitė). Šalia viešumoje jau plačiau pristatytų, gerai žinomų dailininkių, kaip Barbora Didžiokienė, Veronika Šleivytė, Marcė Katiliūtė, Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė, Marija Račkauskaitė-Cvirkienė, išsamiau susipažįstame ir su kūrėjomis, apie kurias žinių stigo: tai skulptorė Elena Každailevičiūtė, Rachelė Suckever, Sofija Urbonaviūtė-Subačiuvienė, Konstancija Petrikaitė-Tulienė, Černė Percikovičiūtė ir kt.

Antrą dalį „Menininkės okupuotoje Lietuvoje ir išeivijoje“ pristatančiame tekste Narušytė labai glaudžiai mėgina išdėstyti sudėtingo okupacinio laiko specifiką, terminus, situacijas; pateikiamos nuorodos į šaltinius ir tyrimus. Nors teoriškai sovietmečiu dailininkės gyveno lyčių lygybę propaguojančioje šalyje, išlaisvėjimas šiuo klausimu žengtelėjo keliais žingsniais atgalios: „visus svarbiausius postus užėmė vyrai“, tačiau „instituto vadovybės reikalavo nuolat ne tik informuoti apie bendrą studentų bei darbuotojų skaičių, bet ir pažymėti jų lytį“. Sovietmetis ir šiuo pjūviu atrodo tragikomiškai, o Narušytės pasakojimas (gerai patyrinėjus ir anuometę spaudą) labai aiškiai atsako į paradoksalius klausimus, tarkim, kaip esant tokiai lygybei galėjo būti tiek sąlygų. Viskas dėstoma faktais.

Narušytės pasakojimas antroje ir trečioje („Menininkės nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje“) dalyse primena trilerį, šachmatų žaidimą ir yra vienas įdomiausių dėl surinktų faktų bei dėl to, kad pateikiama ir ano laiko kritika. Antroje dalyje aprašomos autorės ir vėl nepaprastai įdomios, įpusėjusi knygą toliau negaliu atsitraukti: čia ir nuostabioji Juzefa Čeičytė, ir drąsi bei nepriklausoma Elena Urbaitytė-Urbaitis, ir fantastiška vizionierė Aleksandra Kašuba! Širdis dainuoja! Skaitydamas supranti, kad per tokį pasakojimo pjūvį gauni kur kas daugiau nei menininkių istorijas, per jas skleidžiasi bendri pasauliai: skaitydamas apie Birutę Žilytę apsilankai kavinėje „Nykštukas“, nusikeli į pasakų puslapius. Menotyrininkė ir menininkė Laima Kreivytė šios knygos pasakojime yra svarbi ne tik kaip viena jos autorių, puikiai aprašiusi nemažai nuostabių kūrėjų, turinti atpažįstamą svaigų rašymo stilių ir užkrečiamą energiją, bet ir kaip (į)kūrėja, veikusi su grupe „Cooltūristės“ bei atskirai, o labiausiai, ko gero, kaip menininkių kūrybos vertės ir jėgos atskleidimo darbuose nusipelniusi (post)kuratorė. Lūžio žmogus.

Paprastai knygose būna viena kulminacija. Tačiau lyčių persiskirstymo lūžis dailės srityje (nuo mokymo įstaigų iki atstovavimo aukščiausiu lygiu) iki moterų vyravimo (tai bent skamba!), Narušytės aprašomas trečioje dalyje, deja, atrodo kiek karstelėjęs. Paskaičius, kaip nepriklausomybės pradžioje vis dar buvo lengva susidaryti įspūdį, kad „tik menininkai yra šiuolaikinio meno avangardas“ (beje, šiuo metu adekvačius klausimus kėlė ir neprilygstamai taikliai reiškėsi menotyrininkė Erika Grigoravičienė), o po 2000-ųjų, kai kultūros rėmimas reikšmingai sumenko, Atviros Lietuvos fondas pasitraukė (sritis tapo neprestižinė ir menkai apmokama iki šiol), į sritį „vyrai veržiasi mažiau“... Skaitome ir negalime nesutikti: kultūros leidiniams, muziejų padaliniams, Vilniaus dailės akademijos katedroms ir net rektoratui, profesinėms sąjungoms vadovauja moterys. Saldesnė dalis yra ta, kad didžiuosius tarptautinius prizus irgi pelno menininkės ir į istoriją jos žvelgia atidžiau.

Vis dėlto kai knygoje viena po kitos sudedamos vienos įdomiausių Lietuvos autorių, tai skaitymo kelionė virsta daugybine ekstaze. Šiuo požiūriu leidinį tikrai verta asocijuoti su moteriška fiziologija. Iš viso pristatomos 59 menininkės, ir maždaug tiek pat kartų pajutau džiaugsmą, pasididžiavimą, mažiausiai – susidomėjimą. Tiek pat kartų tampa aišku, kad visi laimėtų, jei lenktynės virstų šokiu.