7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Muzika

Jūratė Katinaitė

Skylė – tai erdvė

Grupės „Skylė“ rudens lygiadienio koncertai Vilniuje ir Kaune

Jau šešerius metus du kartus – rudenį ir pavasarį – „skylėnai“ sukviečia savo klausytojus į dienos ir nakties paliaubų šventę. Naujoji tradicija kol kas itin patvari. Viena vertus, ji konceptualiai atitinka grupės deklaruojamas idėjas, kita vertus, Roko Radzevičiaus vadovaujamos „Skylės“ ištikimieji klausytojai priprato prie jų kaip prie metų laikų ciklo, žino, kada vėl galės ateiti ir patirti klausymosi malonumą. Susirinkusius į „Skylės“ koncertą sąmoningai vadinu ne publika, o klausytojais. Nors muzikantai save linkę vadinti roko muzikos atlikėjais, jų koncertai sociokultūriniu požiūriu labiau primena klasikinės muzikos koncertus nei roko ar juolab popmuzikos įvykius, kuriuose publika įtraukiama į interaktyvų veiksmą, skatinama dainuoti, šokti, linguoti, kitaip tariant, ateina daugiau dalyvauti ir žiūrėti nei klausyti. Dar gauti euforišką adrenalino ir bendrystės dozę, kokią dovanoja, pavyzdžiui, futbolo rungtynės. Niekam ne naujiena, kad popkultūros scenoje muzika su visomis imanentinėmis jos savybėmis dažnai yra tik reginio fonas, akcentuojant iš esmės vienintelį jos elementą – ritmą, na, dar gerai įsidėmėtiną melodinį motyvą, po salę švysčiojant lazeriams, kurtinant super galingu įgarsinimu ir, jei tik techninės galimybės leidžia, sceną paverčiant antrine realybe a la Las Vegasas. Popmuzika nuo pat savo atsiskyrimo pradžios siekia malonumo ir atsipalaidavimo (žinau, kad roko baladžių ir ne tik jų gerbėjai man iškart paprieštaraus, ir bus teisūs, tačiau ne veltui roko muzika gimė kaip reakcija ne tik į socialinius-politinius iššūkius, bet ir į popmuziką).

Skaityti toliau >>
Nr. 36 (1097), 2014-10-16  | Muzika
Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ir grupė „Skylė“. M. Puidos nuotr.
Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ir grupė „Skylė“. M. Puidos nuotr.
Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ir grupė „Skylė“. M. Puidos nuotr.
Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ir grupė „Skylė“. M. Puidos nuotr.
Kamilė Rupeikaitė

Scenos džentelmenai

Baltijos gitarų 10-mečio koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Spalio 9 d. į Nacionalinę filharmoniją rinkosi šventiškai nusiteikę Baltijos gitarų kvarteto gerbėjai ir draugai – koncertu „Dešimt metų su Baltijos gitarų kvartetu“ ansamblis pažymėjo gražią sukaktį. Nuo pat susibūrimo klausytojų simpatijas pelnęs jaunatviškas ir energingas Baltijos gitarų kvartetas per dešimt gyvavimo metų subrendo, išsiskleidė įvairiausiom muzikinėm spalvom, susigrojo ir jau spėjo užsitarnauti vieno geriausių gitarų ansamblio vardą Baltijos jūros regione, aukščiausiu lygiu reprezentuoja Lietuvą daugelyje pasaulio šalių, dalyvauja prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose, yra grojęs Berlyno filharmonijos, Varšuvos karalių rūmų, Pekino Uždraustojo miesto ir kitose garsiose koncertų salėse.
 
Trys kvarteto nariai, muzikuojantys jame nuo pat ansamblio susikūrimo, – Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas ir Saulius S. Lipčius, – yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtiniai, o nuo 2008 m. ketvirtuoju kvarteto nariu tapo iš Belgijos atvykęs ir Vilniuje apsigyvenęs Liuveno muzikos instituto magistras Chrisas Ruebensas, pats kuriantis spalvingas kompozicijas, kurios jau įsitvirtino kvarteto repertuare. Ansamblio repertuaras labai įvairus – nuo renesanso, baroko iki šiuolaikinės ir roko muzikos kūrinių, pačių ansamblio muzikantų aranžuotų gitaroms; yra išleistos trys kompaktinės plokštelės. Muzikantai groja specialiai kvartetui pagamintomis žinomo ispanų meistro Manuelio Contreraso gitaromis. Visi nariai yra įvairiapusiai atlikėjai, puikūs solistai ir aktyvūs pedagogai.

Skaityti toliau >>
Nr. 36 (1097), 2014-10-14  | Muzika
Baltijos gitarų kvartetas ir Vilhelmas Čepinskis. S. Lipčiaus nuotr.
Baltijos gitarų kvartetas ir Vilhelmas Čepinskis. S. Lipčiaus nuotr.
Baltijos gitarų kvartetas ir Sandra Muningytė. S. Lipčiaus nuotr.
Baltijos gitarų kvartetas ir Sandra Muningytė. S. Lipčiaus nuotr.
Po Baltijos gitarų kvarteto koncerto. S. Lipčiaus nuotr.
Po Baltijos gitarų kvarteto koncerto. S. Lipčiaus nuotr.
Šviesė Čepliauskaitė

Nusipelnęs ne tik muzikai

 Juozo Domarko vadovavimo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui 50-mečio koncertas

 

Lietuvos nacionalinė filharmonija 74-ojo simfoninės muzikos vakarų sezono pradžios koncertą paskyrė maestro Juozo Domarko vadovavimo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui 50-mečiui. Vakaro pradžioje į sceną greta profesoriaus Juozo Domarko įžengusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo maestro ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.
 
Kažin, ar mylimiausias ir gabiausias Iljos Musino studentas 1964-aisiais pradėdamas vadovauti Filharmonijos simfoniniam orkestrui galėjo žinoti, kad teks ne tik diriguoti ir rengti programas, bet ir rūpintis kiekvienu orkestro muzikantu? Kad daugybę savo koncertinių išvykų į jo meną bei asmenybę vertinančias užsienio šalis teks derinti su pedagoginiu darbu? Kad teks iš naujo formuoti orkestrą, auginti naujus jo narius, teks pačiam rūpintis mušamųjų ir orkestrinio dirigavimo katedrų įkūrimu Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija)? Kad jauniesiems dirigentams teks padėti perprasti dirigavimo mokslo ir meno subtilybes ir globoti jau pradėjusius savarankišką veiklą? Kad taps ne tik daugelio Lietuvos kompozitorių kūrinių premjerų atlikėju, bet ir redaktoriumi? Ar tikėjosi jis tų iššūkių ir tokio nenuspėjamo dirigento, orkestro vadovo ir pedagogo gyvenimo, kurį Viktoras Gerulaitis jautriai aprašė knygoje „Orkestro byla“? Kažin... Maestro tiesiog ėjo pirmyn ir darė viską, kas nuo jo priklausė (ir netgi daugiau), siekdamas sukurti reprezentacinį Lietuvos simfoninį orkestrą, kuris pagrotų įvairiausio sudėtingumo muzikos kūrinius ir būtų vertas atstovauti Lietuvos kultūrai visame pasaulyje. Ir jam pavyko.

Skaityti toliau >>
Nr. 35 (1096), 2014-10-09  | Muzika
Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Juozas Domarkas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Juozas Domarkas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Vaida Urbietytė Urmonienė

„Musica humana“ sukaktis

Kalbiname ansamblio vadovą fleitininką Algirdą Vizgirdą

Kiekvieno kolektyvo gyvavimo laikotarpis nusako labai daug. Būna visko: ieškojimų, atradimų, idėjų, džiaugsmo ir nusivylimų. O jeigu jis gyvuoja jau keturiasdešimt metų? Tokią sukaktį šiais metais švenčia Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinis ansamblis „Musica humana“. Per ilgus metus muzikantai pristatė ne vieną šimtą koncertų, įgyvendino gausybę naujų idėjų ir pateikė ne vieną staigmeną, o jų patirtis ir repertuaro įvairovė užfiksuota daugybėje vinilo ir kompaktinių plokštelių. Nuo pat veiklos pradžios ansamblis kūrybiškai tobulėjo, artėjo prie stilistiškai motyvuoto baroko muzikos interpretavimo, į savo repertuarą pamažu įtraukdamas ir kitų epochų kompozitorių kūrinius, svarbią vietą suteikdamas lietuvių šiuolaikinei muzikai. Nuo pat kolektyvo susikūrimo vadovo vairą laiko Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vienas žymiausių mūsų šalies fleitininkų profesorius Algirdas Vizgirda, sutikęs plačiau papasakoti apie ilgo kūrybinio kelio subtilybes.
 

Skaityti toliau >>
Nr. 35 (1096), 2014-10-07  | Muzika
Algirdas Vizgirdas. I. Juodytės nuotr.
Algirdas Vizgirdas. I. Juodytės nuotr.
Živilė Ramoškaitė

Džiuginančios energijos sūkury

Lietuvos kamerinis orkestras su Sergejumi Krylovu ir Mūza Rubackyte pradėjo sezoną

Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) po sėkmingų koncertų užsienyje – apie juos žiniasklaida jau nesyk rašė – pradėjo naująjį sezoną. Orkestras atrodė akivaizdžiai pagyvėjęs, pasitempęs, spinduliuojantis energiją. LKO direktorius Egidijus Mikšys apie šį sezoną sakė: „Džiaugiamės galėdami pristatyti įdomias programas su ryškiais solistais ir dirigentais, plėtoti orkestro veiklą Lietuvoje ir užsienyje. Už tai orkestras dėkingas ir meno vadovui Sergejui Krylovui, ir orkestro veiklą jau kelerius metus ištikimai palaikančiam mecenatui Virginijui Striogai.“
   
Orkestro sezono pradžios koncerte rugsėjo 27 d. filharmonijoje dėl pasirinktų kūrinių ir jų interpretacijos vyravo šviesi optimistiška nuotaika. Greta Ludwigo van Beethoveno Romanso smuikui ir orkestrui F-dur, op. 50, ir retai skambančios šio kompozitoriaus Antrosios simfonijos D-dur, op. 36, buvo pristatytas visiškai nežinomas kūrinys – austrų pianisto ir kompozitoriaus Johanno Nepomuko Hummelio (1778–1837) Koncertas fortepijonui, smuikui ir orkestrui G-dur, op. 17. Abu vakaro solistai skaitytojams gerai pažįstami – tai smuikininkas bei dirigentas Sergejus Krylovas ir pianistė Mūza Rubackytė. Kartu pagroti scenoje iškilūs muzikai planavo jau kelerius metus. Hummelio koncertas, kurį jie pasirinko, pasak žaismingai kalbėjusio S. Krylovo, yra niekieno neatliekamas apie 99 metus! Jį tik pats S. Krylovas yra pagrojęs – prieš gerus porą dešimtmečių užsienyje su kitais atlikėjais.

Skaityti toliau >>
Nr. 34 (1095), 2014-10-03  | Muzika
Mūza Rubackytė, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. M. Vorobjovaitės nuotr.
Mūza Rubackytė, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. M. Vorobjovaitės nuotr.
Mūza Rubackytė. M. Vorobjovaitės nuotr.
Mūza Rubackytė. M. Vorobjovaitės nuotr.
Rasa Murauskaitė

Nuo klasikinės iki šiuolaikinės chorinės muzikos

IV tarptautinio Šv. Jokūbo festivalio įspūdžiai

Festivaliai šiuo metu yra populiarus, bet nepaprastai margas kultūrinio gyvenimo reiškinys. Jų koncertus gali jungti įvairiausi aspektai, patraukiantys atitinkamą žiūrovą. Ieškant bendro vardiklio rugsėjo 28 d. pasibaigusiam IV tarptautiniam Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivaliui, verta jį išreikšti ne tik žodžiais „choras“, „sakralinė muzika“ ar „bažnyčia“ – tai ir konkreti nuotaika, nuolatinis pakilumas ir džiaugsmingumas, šviesios emocijos, lydinčios iš koncerto į koncertą. Rodos, kad festivalyje buvo įgyvendintas įvairovės vienovėje principas. Viena vertus, pakankamai aiškūs koncepcijos rėmai neleidžia tikėtis juodos ir baltos kontrastų, juo labiau kad chorinė kūryba dėl pačios savo specifikos negali būti kardinaliai priešinga instrumentinei. Tačiau festivalio koncertuose pasirodę kolektyvai vis dėlto buvo labai įvairūs ir dėl pasirinkto repertuaro, ir dėl požiūrio į chorinę muziką, turinčią ir galinčią skambėti tokioje specifinėje scenoje.
 
Iš koncertuose girdėtų lietuvių kolektyvų šįkart didžiausią įspūdį paliko kauniečių vokalinis ansamblis „Acusto“ (meno vadovas ir dirigentas Kęstutis Jakeliūnas). Išklausius nepaprastai įvairią programą – nuo lietuvių iki užsienio kompozitorių, nuo Renesanso iki šių dienų muzikos – galėjo atrodyti, kad koncertas tarsi neturi bendros ašies, bet šįkart tokia kūrinių mišrainė iš vėžių neišmušė ir netgi labai gražiai sugulė į organišką visumą. Toks sprendimas savotiškai įdomus, nes kiekviena kompozicija tarsi vis iš naujo kelia susidomėjimą, atnešdama ką nors nauja ir netikėta, neleisdama atitraukti dėmesio nė akimirkai. Puikų toną vakarui davė pirmasis programos kūrinys – Vaclovo Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“. Kompozicija, turinti lietuviškos magijos, o paprastai tariant, maloni ausiai, buvo labai suvoktai, jautriai bei žavingai atlikta. Vokalinio ansamblio profesionalumas jautėsi viso koncerto metu, nors labai norėdamas visada rasi prie ko prikibti – labiausiai užkliuvo Ryčio Mažulio „Canon solus“ atlikimas. Tačiau ne visuomet šios smulkmenos svarbios, ypač kai bendra visuma nuoširdžiai pradžiugina.

Skaityti toliau >>
Nr. 34 (1095), 2014-10-02  | Muzika
Festivalio uždaryme choras „Vilnius“ ir ansamblis „Musica humana“. V. Dranginio nuotr.
Festivalio uždaryme choras „Vilnius“ ir ansamblis „Musica humana“. V. Dranginio nuotr.
Švedų choras „Vocal art Ensemble of Sweden“. V. Dranginio nuotr.
Švedų choras „Vocal art Ensemble of Sweden“. V. Dranginio nuotr.
Latvių choras „Daugava“. V. Dranginio nuotr.
Latvių choras „Daugava“. V. Dranginio nuotr.
Jūratė Katinaitė

Muzika versus politika

Violetos Urmanos ir Izraelio filharmonijos orkestro, diriguojamo Zubino Mehtos, koncertas

Rugsėjo 18-ąją LNOBT pradėjo naująjį sezoną Violetos Urmanos ir Izraelio filharmonijos orkestro, diriguojamo jo ilgamečio vadovo Zubino Mehtos, koncertu. Įvykis skirtas Lietuvos žydų aukų atminimui (1994 m. rugsėjo 23-ioji buvo paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, nes 1943 m. tą dieną likviduotas Vilniaus getas). Ši dedikacija lėmė politinį koncerto atspalvį, kuris savo ruožtu paveikė ir pačią programą, ir įvykio nušvietimą žiniasklaidoje, ir ažiotažinį publikos susidomėjimą. Kiek plačiau dienraščiuose pristatyta vieno įtakingiausių šių dienų muzikos pasaulio figūrų – Zubino Mehtos – veikla, nesusilaikant nuo viešbučio, kuriame garsusis dirigentas su žmona apsistojo, svetingumo aprašymo ir vakarienės meniu raporto visuomenei. Kitaip tariant, politiniai ir bulvariniai akcentai persipynė, meninius paliekant nuošaly. Viename socialiniame tinkle garsi ekonomikos profesorė piktinosi, kad po koncerto internete publikuotose išsipusčiusio elito nuotraukose poetas Tomas Venclova pavadintas „vakaro svečiu“, o kažin kokios firmos pardavimų vadovė įrašyta vardu ir pavarde. Panašių istorijų nutinka visuomet, kai kokiame nors meniniame renginyje persimaišo kultūros, politikos, verslo ir pramogų elitai. Užuot aiškinusis, kuris elitas elitiškesnis, geriau būtų sužinoti, kokį indėlį įneša prabangusis elitas į koncerto biudžetą. Jei jis išties išpirko bilietus po 1000 Lt, tai reikėtų džiaugtis, kad tie tūkstančiai atsidūrė teatre, o ne nusėdo, pavyzdžiui, kazino sąskaitose. Jei jau turime publikos, išperkančios prestižinius bilietus, galime turėti ir viltį, kad kada nors vis dėlto pajudės ir mecenatystės įstatymas. Viskas prasideda nuo mentaliteto pokyčių. Nesvarbu, kad pardavimų vadovė galbūt nuobodžiavo visą koncertą, išskyrus tą momentą, kai ją fotografavo, bet savo vaikus ji galbūt nuves į muzikos mokyklą, ne tik į „šampaninį“ chorą.

Skaityti toliau >>
Nr. 33 (1094), 2014-09-25  | Muzika
Izraelio filharmonijos orkestras. M. Aleksos nuotr.
Izraelio filharmonijos orkestras. M. Aleksos nuotr.
Violeta Urmana ir Izraelio filharmonijos orkestras, diriguojamas Zubino Mehtos. M. Aleksos nuotr.
Violeta Urmana ir Izraelio filharmonijos orkestras, diriguojamas Zubino Mehtos. M. Aleksos nuotr.
Zubinas Mehta. M. Aleksos nuotr.
Zubinas Mehta. M. Aleksos nuotr.
Rita Nomicaitė

Nedylantys garsai

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui. Atlieka Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa. SECD003. Išleido „Semplice“, prodiuserė Rūta Skudienė

„Gyvenu muzikos pagalba. Ji mane gelbėjo visą gyvenimą nuo juodų minčių ir nerimo, o taip pat išlaisvino daug pozityvios energijos tuos tamsumus nugalėti. Drįstu tvirtinti, jog muzika – mano egzistencijos esmė“, – elektroniniame laiške iš Talino šių eilučių autorei rašė šviesaus atminimo pianistė Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa (1943 03 03. Graužiniai, Molėtų valsč. – 2012 11 22. Talinas). 2011 m. M.K. Čiurlionio namuose buvome susitarusios pasikalbėti spaudai. Profesorė ryžosi atsakinėti raštu, nors tai pasirodė tikrai sunku jos galingai artistinei prigimčiai.
 
Rašydama lakoniškai, bet koncentruotai, dviem žodžiais tarsi garso ataka perteikdama stiprią emociją, A. Juozapėnaitė taip pat išreiškė pagarbą ir dėkingumą muzikologei Rūtai Skudienei, pavadindama ją „nuostabia entuziaste“. R. Skudienė Vilniuje suorganizavo ir išleido grandiozinius pianistės įrašus: Olivier Messiaeno ciklą „20 žvilgsnių į Kūdikėlį Jėzų“ (dviejų CD albumas; ciklą visame pasaulyje tėra įrašę vos keletas pianistų) ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių CD. Laikant rankose ką tik pasirodžiusį pastarojo antrą leidimą, turime progą jį pasitikti pianistės mintimis iš čia cituojamo susirašinėjimo. „Paskutinį kartą šiais (2011) metais Čiurlionį skambinau rugpjūtį Taline. Estijos radijas nusipirko koncertinei studijai naują fortepijoną. Buvo surengta įspūdinga reprezentacija, sukviesti žymiausi Estijos kultūros atstovai, taipogi surengtas koncertas, kurio metu pianistai „išbandė“ instrumentą.

Skaityti toliau >>
Nr. 32 (1093), 2014-09-19  | Muzika
Laimutė Ligeikaitė

Užeiti pas Čiurlionį

Pokalbis su pianistu Roku Zubovu

Artėjantis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienis (rugsėjo 22 d.) – gera proga vėl pakalbėti apie mūsų genijaus atminimo sklaidos darbus ir neišsemiamas jo kūrybos įamžinimo idėjas. Jas atnaujinti pasiryžęs žinomas pianistas, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, M.K. Čiurlionio proanūkis Rokas Zubovas, neseniai tapęs memorialinio kultūros centro – Čiurlionio namų Vilniuje (Savičiaus g. 11) – direktoriumi. Kalbamės su juo apie istoriją, problemas ir lūkesčius.
 
Čiurlionio namai Vilniuje – tai vos keli maži kambarėliai, o Čiurlionio reiškinys toks neapsakomai didžiulis ir begalinis. Ar pakankamai ši vieta išspinduliuoja Čiurlionio meno? Kiek spinduliavo čia savo laiku pats Čiurlionis?
Mažo tūrio asociacija man siejasi su suspausta, labai koncentruota erdve, kuri turi galingą potenciją sprogti. Čiurlionio menas, galima sakyti, yra tarsi branduolinė energija. Tarkime, jo paveikslai yra maži, o daugelis žmonių, sugrįžę prie jo paveikslų po 20, 30 metų, nustebę sako, kad jiems paveikslai įsiminė kaip labai dideli. Taigi mūsų sąmonėje Čiurlionio mintys iškyla į kur kas didesnes erdves. Galimybė iš mažos erdvės padaryti kažkokius didelius darbus gali būti šiems namams graži alegorija.
 
Vilnius yra tas miestas, į kurį 1907 m. Čiurlionis nusprendė persikelti gyventi iš Varšuvos. Yra išlikę jo laiškų, kuriuose pasakoja, kaip jam Vilnius atrodo šįkart, kaip jis gražėja, žmonės tampa atviresni, daugiau kultūros. Su Vilniumi Čiurlionis labiausiai ir susijęs – kaip dirbantis inteligentas, žadinantis lietuvišką savimonę, tautinį judėjimą. Tai ir pirmosios dailininkų parodos, ir organizuotas jaunųjų kompozitorių kūrybos konkursas, ir aiškus jo siekis pradėti lietuvišką kūrybinį sąjūdį.
 

Skaityti toliau >>
Nr. 32 (1093), 2014-09-16  | Muzika
Rokas Zubovas. J. Užkurnytės nuotr.
Rokas Zubovas. J. Užkurnytės nuotr.
Rasa Murauskaitė

Sustoti ir išgirsti

Prasidėjo IV tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės choro muzikos festivalis

 

Profesionaliosios muzikos lopšys – aukšti, į dangų žvelgiantys bažnyčios skliautai, po kuriais subrandinta ji pasklido po pasaulį. Dievui garbinti skirtus kūrinius ilgą laiką rašydavo žymiausi ir labiausiai pripažinti kompozitoriai, kurių muzikos klausantis neįmanoma nepastebėti to nuostabaus pakylėjimo aukščiau kasdienybės ir materialumo. Trumpam sugrįžti į šį nepaprastą dvasios muzikos pasaulį visą rugsėjį kviečia IV tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis, prasidėjęs jaukią praėjusio sekmadienio popietę Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje Vilniuje. Čia koncertinę programą pristatė vienas festivalio organizatorių valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas – Povilas Gylys).
 
Paradoksalu, kad visai šalia įvairiausiomis linksmybėmis šurmuliuojančio prospekto nemenkas būrys rimtosios muzikos gerbėjų susirinko prie Dievo altoriaus susikaupę paklausyti „balsų orkestro“ – sakralinės choro muzikos. Festivalio atidarymo koncertui pasirinkta viduramžių epochos giesmės-sekvencijos Mergelei Marijai „Stabat mater“ tema – skambėjo keturių kompozitorių opusai pagal šį religinį tekstą.
 

Skaityti toliau >>
Nr. 31 (1092), 2014-09-11  | Muzika
Šv. Jokūbo sakralinės choro muzikos festivalio atidarymas Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. V. Dranginio nuotr.
Šv. Jokūbo sakralinės choro muzikos festivalio atidarymas Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. V. Dranginio nuotr.
Chorui „Vilnius“ diriguoja Povilas Gylys. V. Dranginio nuotr.
Chorui „Vilnius“ diriguoja Povilas Gylys. V. Dranginio nuotr.
Choras „Vilnius“ ir Povilas Jacunskas.V. Dranginio nuotr.
Choras „Vilnius“ ir Povilas Jacunskas.V. Dranginio nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 187  >>> Archyvas