„Daunoras atvažiavo!“ – prieš pora metų iš Žagarės vyšnių festivalio pranešė kolegė. Praėjusių metų pabaigoje „bosų bosu“ vadinamą Vaclovą Daunorą stvėrė Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, surengęs susitikimą su dainininku, o po mėnesio, gruodį, atidaręs jo tapybos darbų parodą. Netrukus po to Kompozitorių sąjungoje įvykusį vakarą-susitikimą nufilmavo ir parodė Lietuvos nacionalinė televizija (mediatekoje http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/48594). Nepraėjus nė metams, turime ir dviejų kompaktinių garso plokštelių komplektą.
Tarptautinio Tulūzos dainininkų konkurso Didžiojo prizo laureatas (1971 m.) Vaclovas Daunoras vis dažniau tėvynėn (Žagarė yra jo gimtasis miestas) grįžta iš JAV, kur įsikūrė prieš 20 metų. Ne kartą yra ten gastroliavęs sovietmečiu ir pakliuvęs, tarp kitko, į Vlado Jakubėno akiratį – nemaža jo recenzijų dalis charakterizuoja Jungtinėse Valstijose koncertavusius žymiausius mūsų muzikus (V. Daunoro pasirodymas lyginamas su Virgilijaus Noreikos ir Eduardo Kaniavos, bosas pavadinamas balsingiausiu iš jų). Į JAV išvykęs ilgesniam laikui, V. Daunoras dešimt sezonų dalyvavo Niujorko Metropoliteno operos spektakliuose, „vaikščiojo po tą didžiulę sceną“, anot Jūratės Katinaitės. „Metropoliteno teatre yra 4000 vietų salė. Koks tu bebūtum, žengi žingsnį ir papuoli į šviesos srautą, o šalia – milžiniška juodoji skylė. Tik žinai – ten yra žmonės. Jų nematai, bet žvilgsniai, energija, įtampa srūte srūva į tave, gali išmušti iš vėžių“, – 2012 m. („Vakarų ekspresui“) pasakojo solistas.
18-ąjį gimtadienį atšventęs tarptautinis Thomo Manno festivalis Lietuvos festivalių kontekste puikuojasi išskirtinumu. Jis vis dar bręsta tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai, plečiasi žanrų ir idėjų požiūriu, geba atsinaujinti ir maloniai stebinti. Jo bendraamžiai Lietuvoje jau seniai pamiršo jaunatviškas ambicijas ir depresyviai, seniokiškai vegetuoja, nuslysdami tai į rutinišką kartojimąsi, tai į popkultūros standartų mėgdžiojimą. Jei negalėtų pasiteisinti dėl ribotų biudžetų, kitų pasiteisinimų tiesiog nebesugalvotų. Žinoma, kai kurie jaunesni festivalių rengėjai sumano įdomesnių ir ambicingesnių nišinių dalykų, tačiau didieji nacionaliniai festivaliai išties nuvargo. Ambicijos nunyko. Viena vertus, Lietuvos kultūros finansavimas taip ir neišėjo iš krizės, nors žiniasklaidoje šia tema retai bediskutuojama (tai pabodo ir jos bosams, ir skaitytojams). Kita vertus, kultūrininkai yra smarkiai trekštelėti kai kurių politikų sumaniai užsukto „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ smagračio. Ir nors nuo tų įvykių (kad nepasakius, intrigų) praėjo jau penkeri metai, daugelis taip ir neužsigydė patirtų žaizdų, puikiai mena, kuo gali baigtis geri norai ir didingi sumanymai. Tad nuo rizikos ir įdomesnių užmojų sulaiko skaudi patirtis. Todėl gyvename inertišką ir provincialų kultūrinį gyvenimą, įtariai žvelgdami į naujų gairių, įvairių tarybų ir Europos Sąjungos iniciatyvų skelbimą.
Kauno kvartetas ir Vytautas Giedraitis (klarnetas). Festivalio organizatorių nuotr.Daumantas Kirilauskas. Festivalio organizatorių nuotr.Knygos „1913. Šimtmečio vasara“ pristatymas. Iš kairės: Jūratė Katinaitė, Kristina Sprindžiūnaitė, Nerijus Šepetys, Ruth Leiserowitz. Festivalio organizatorių nuotr. Knyga „1913. Šimtmečio vasara“. Festivalio organizatorių nuotr.
Arfa – išskirtinis instrumentas, o jo atlikėjų Lietuvoje nėra gausu. Prieš keletą dešimtmečių buvo galima paminėti vos vieną kitą lietuvių arfininkę. Šiuo metu ryškėja jaunų talentingų arfos profesionalių karta, tiesa, dažniau koncertuojanti užsienio nei Lietuvos scenose. Viena tokių kylančių arfos žvaigždžių – M.K. Čiurlionio menų mokyklos absolventė Agnė Keblytė. 2012 m. Izraelio tarptautiniame arfos konkurse pelniusi sidabro medalį, bakalauro diplomą apsigynusi Ženevos aukštojoje muzikos mokykloje, prof. Florence Sitruk klasėje, neseniai baigusi magistro studijas Briuselio karališkoje konservatorijoje, prof. Janos Bouskovos klasėje. Atlikėja ypač domisi šiuolaikinių kompozitorių kūriniais arfai ir džiaugiasi, kad jos mylimas instrumentas, regis, pagaliau išsivaduoja iš stereotipo, siejančio arfą tik su XVII a. egzotika, Marijos Antuanetės dvaro pramogomis ar romantinių kūrinių atspalviais. Išrankius Santandere (Ispanija) vykstančio XIV muzikos ir akademijos susitikimo melomanus bei kritikus sužavėjo Agnės Keblytės arfos garsai. Šiame festivalyje jos instrumentui tenka neįprastai svarbus vaidmuo: Agnė atlieka solo partijas net devyniuose iš 50 Susitikimo koncertų. Trumpą atokvėpio minutę atlikėją kalbina Jūratė Micevičiūtė.
Giuseppe’s Verdi „Trubadūras“, trijų dalių drama. Pasaulinė premjera – 1853 m. sausio 19 d. „Apollo“ teatre Romoje. Naujo pastatymo Latvijos nacionalinėje operoje premjera – 2014 m. gegužės 30 d. Taip prasideda spektaklio programėlė.
Operos premjera, kaip ir viskas šiais metais Rygoje, regima programos „Ryga – Europos kultūros sostinė“ šviesoje. Juo labiau kad neseniai, liepos 6 d., LRT transliavo šios programos koncertą „Gimę Rygoje“, surengtą priešais Latvijos nacionalinę operą. Ir, tiesą sakant, bene pusę koncerto sudarė operinė muzika, atliekama tarptautinių operos žvaigždžių (ryškesnių ar bent jau mums mažiau žinomų), savo kelią pradėjusių šiame teatre. Įdomi detalė: koncertą vedė aktorius Juris Žagaras (lietuvių ir latvių kalbų giminingumas bei „Google vertėjas“ leido suprasti, kad „Diena.lv“ interneto komentatoriams bene labiausiai ir užkliuvo koncerto vedėjas), o daugelis TV ekrane matytų operos solistų buvo „išprodiusuoti“ ir į tarptautinę sceną palydėti kaip tik šio aktoriaus brolio, operos režisieriaus ir ilgamečio LNO vadovo Andrejo Žagaro.
„Trubadūras“ Latvijos nacionalinėje operoje. A. Tone nuotr.Anna Nečajeva ir Laura Grecka operoje „Trubadūras“. A. Tone nuotr.Muratas Karahanas ir Anna Nečajeva operoje „Trubadūras“. A. Tone nuotr.Olesia Petrova operoje „Trubadūras“. A. Tone nuotr.Olesia Petrova ir Igoris Golovatenko operoje „Trubadūras“. A. Tone nuotr.
Lietuvos festivalių jūron šiemet vėl įsiliejo liepos 6–11 d. Neringoje vykusi „Nepaklusniųjų žemė“. Įsiliejo, bet nepaskendo, išliko savito veido ir originalios dvasios reiškiniu, gyvuojančiu jau dešimt metų. Būtent reiškiniu, nes nuo pat pradžių, 2005-aisiais pretendavo būti kur kas daugiau nei muzikos ir ekologijos festivaliu, kaip įvardyta šio renginio pavadinime. Kokia ji – „Nepaklusniųjų žemė X“? Pasidalysiu dar neataušusiomis karštos festivalio savaitės impresijomis.
Simboliška, jog šiemet sukurtoje festivalio vėliavoje šviečia užrašas „Nepaklusniųjų žemė“ ir tiek, nedetalizuojant, kas tai yra. Susidūrusieji su šia žeme ir jos gyventojais (vadinamais „Nepaklusniaisiais“) netrunka pajusti patekę į teritoriją, kur alsuoja nepaklusnumas rutinai, kur sustabarėti neleidžia improvizacija, kur viskas šiek tiek nenuspėjama ir panašu į nuolatinį kūrybinį vyksmą... Čia muzika siejama su gamtosauga, o nešvariai išgrota nata ar paplūdimyje rasta šiukšlė tampa akstinu valytis ir kurti grožį. Abejingi aplinkai ar prie taisyklių prisirišę ir vargiai netikėtumus pakeliantys asmenys čia sunkiai prigyja. Bet gyvybė „Nepaklusniųjų žemėje“ ir be jų knibždėte knibžda, ir kažkokia magiška trauka sujungia šios žemės gyventojus nematomais giminystės saitais.
Festivalio 10-mečio proga sukurta vėliava. S. Valiulytės nuotr.Festivalio atidarymo koncertas, skirtas Donelaičio metams ir Valstybės dienai. S. Valiulytės nuotr.Nepaklusnieji groja Chicką Corea Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje. S. Valiulytės nuotr.„Nepaklusniųjų žemės“ kūrybinių dirbtuvių parodos atidaryme groja Tomas Rubinas. S. Valiulytės nuotr.Ekologiniame plenere šiemet dominavo vabzdžiai. S. Valiulytės nuotr.Ekologinio plenero dalyviai piešė bendrą darbą Donelaičio „Metų“ tema. S. Valiulytės nuotr.Ekologinis pleneras šurmuliavo prie Neringos meno mokyklos Nidoje. S. Valiulytės nuotr.Nepaklusniųjų žemės X gyventojai atsisveikinimo akimirką. Nuotrauka iš festivalio archyvo
Liepos 15 d. 19 val. Lietuvos laiku interneto svetainėje www.classicalplanet.com/live bus galima pasiklausyti iš XIV Santandero susitikimo scenos (Ispanija) tiesiogiai transliuojamo žinomo Sergejaus Prokofjevo kūrinio „Petriukas ir vilkas“. Orkestrui diriguos festivalio meno direktorius Peteris Csaba, o jame gros ir du lietuvių atlikėjai – Paulius Gefenas (fleita) ir Austė Ovsiukaitė (altas). Taip Susitikimas pratęsia pernai pradėtą tradiciją surengti vieną koncertą būtent jauniausiems klausytojams. Pernykščiame Susitikime buvo atliktas Camille Saint-Saënso „Žvėrių karnavalas“.
Tą pačią dieną 21.30 Lietuvos laiku koncertinė S. Prokofjevo kūrinio versija bus atliekama antroje vakarinio koncerto dalyje (su tiesiogine transliacija anksčiau minėtoje interneto svetainėje). Abiejų koncertų įrašų klausytojai vėliau galės pasiklausyti svetainėjehttp://www.livestream.com/classicalplanet/folder.
Santandero Muzikos ir akademijos susitikimo meno direktorius, dirigentas ir smuikininkas Peteris Csaba. E. Torcida nuotr.Paulius Gefenas XIV susitikimo inauguracinio koncerto metu. E. Torcida nuotr.Austė Ovsiukaitė (viršuje) ir Ugnė Tiškutė inauguracinio koncerto metu; diriguoja Jesúsas Lópezas Cobosas. E. Torcida nuotr.
Įsibėgėjant vasarai ir vis dažniau suskambant įvairiems festivaliams, savo išskirtinumu dėmesį patraukia sakralinės muzikos festivalis „Ave Maria“, vykstantis Palangoje ir Šventojoje. Šiemet jis praskambės liepos 16 – rugpjūčio 15 dienomis. Apie jį ir kitus aktualius dalykus kalbamės su festivalio rengėjomis: programų vadove Asta Krikščiūnaite ir VšĮ „Cantus firmus“ direktore Gitana Krikščiūnaite.
Džiaugėsi Lietuva, kai sykį latvių pranešėjas per „Euroviziją“ lietuvius pavadino „braliukais“, dar ir balų skyrė! Visi pasijuto tokie mylimi, kad prisimena dar ir šiandien, juk ne taip dažnai sulaukiame kaimynų draugiškumo. Užtat esant progai dažnas lietuvis tokiomis pat jau truputį pabodusiomis frazėmis ir savo meilę kaimynams mėgsta išreikšti. Tik kad tų progų ne tiek jau daug. Nes Baltijos šalims per daugiau kaip dvidešimt nepriklausomybės metų ne tik nepavyko sukurti glaudesnio kultūrinio bendradarbiavimo, bet ir atsineštą iš anksčiau išlaikyti sekasi ne taip jau lengvai. Neretai užsimenama, kad Baltijos šalys, ypač estai, lyg ir atitolę, lyg ir nenori būti „broliais“, tačiau pamirštama, kad šalių kultūrinis bendradarbiavimas neatsiranda savaime, jis turi būti skatinamas ir puoselėjamas.
Ukrainos įvykių kontekste pradėta kalbėti apie bendro Baltijos šalių televizijos kanalo kūrimą. Tiesa, rusų kalba, ir iš esmės orientuoto į rusakalbę publiką. Siekis sukurti priešnuodį Rusijos transliuotojų skleidžiamai propagandai sveikintinas, bet ar tikrai bendradarbiavimas su kaimynais turėtų apsiriboti vien gynyba? Gal, prieš kuriant Baltijos šalių televizijos kanalą, reikėtų pagalvoti, ar nevertėtų pasirūpinti ir tais, kurie, nors ir žvelgia viena kryptimi (į priešingą Rytams pusę) – tiek mažai žino apie tai, kaip gyvena ir mąsto artimiausi kaimynai. O pradėti reikėtų nuo paprastesnių dalykų. Pavyzdžiui, Latvijoje vykstančią Baltijos šalių studentų dainų šventę reikėtų transliuoti ir Lietuvoje.
Visą liepą vykstančiame festivalyje Ispanijoje „Santander Encounter of Music and Academy“ pirmą kartą dalyvauja gausus Lietuvos jaunųjų klasikinės muzikos virtuozų būrys: net penki iš šešių dešimčių atlikėjų, atstovaujančių 25 šalims. Didesnis būrys tik renginio šeimininkų ispanų, kurių dalyvauja aštuoni, ir rusų bei vengrų, kurių pakviesta po šešis.
Prie vienos gražiausių pasaulio įlankų įsikūrusiame Ispanijos šiaurės mieste Santandere, kur XX a. pradžioje kas vasarą atvykdavo vėsos ištroškę karaliai ir jų šeimos, susitikimas rengiamas jau keturiolikti metai. Jis kasmet suburia klasikinės muzikos mėgėjus ir jos atlikėjus – jau pripažintus visame pasaulyje ir pradedančius. Kaip tik šis esamų ir būsimų genijų „mišinys“ suteikia renginiui originalumo: jauni talentai turi galimybę pasitobulinti meistriškumo klasėse, o vakarais – netgi groti koncerte drauge su savo instrumento virtuozais, prie kurių – kaip prie legendinės smuiko pedagogės Anos čumačenko – paprastai būna nutįsusios ilgos kandidatų eilės.
Jau beveik penkis dešimtmečius Vakarų publiką savo pasirodymais audrinanti argentiniečių kilmės pianistė Marta Argerich rudenį pirmą kartą koncertuos Lietuvoje. Viena žymiausių šių laikų fortepijono virtuozių spalio 11 d. Vilniaus kongresų rūmuose muzikuos su smuikininku Gidonu Kremeriu ir jo vadovaujamu kameriniu orkestru „Kremerata Baltica“. Programoje skambės Ludwigo van Beethoveno, Wolfgango Amadeus Mozarto ir Bélos Bartóko kūriniai.
M. Argerich prilyginama jau išėjusioms, bet neišdildomą pėdsaką fortepijono muzikos istorijoje palikusioms legendoms Arturo Benedetti Michelangeli bei Vladimirui Horowitzui, aristokratiškajam scenos patriarchui Maurizio Pollini. Jos jausmingumas, temperamentas, virtuoziškumas nepalieka abejingų.
