7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Džiuginančios energijos sūkury

Lietuvos kamerinis orkestras su Sergejumi Krylovu ir Mūza Rubackyte pradėjo sezoną

Živilė Ramoškaitė
Nr. 34 (1095), 2014-10-03
Muzika
Mūza Rubackytė, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. M. Vorobjovaitės nuotr.
Mūza Rubackytė, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. M. Vorobjovaitės nuotr.
Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) po sėkmingų koncertų užsienyje – apie juos žiniasklaida jau nesyk rašė – pradėjo naująjį sezoną. Orkestras atrodė akivaizdžiai pagyvėjęs, pasitempęs, spinduliuojantis energiją. LKO direktorius Egidijus Mikšys apie šį sezoną sakė: „Džiaugiamės galėdami pristatyti įdomias programas su ryškiais solistais ir dirigentais, plėtoti orkestro veiklą Lietuvoje ir užsienyje. Už tai orkestras dėkingas ir meno vadovui Sergejui Krylovui, ir orkestro veiklą jau kelerius metus ištikimai palaikančiam mecenatui Virginijui Striogai.“
   
Orkestro sezono pradžios koncerte rugsėjo 27 d. filharmonijoje dėl pasirinktų kūrinių ir jų interpretacijos vyravo šviesi optimistiška nuotaika. Greta Ludwigo van Beethoveno Romanso smuikui ir orkestrui F-dur, op. 50, ir retai skambančios šio kompozitoriaus Antrosios simfonijos D-dur, op. 36, buvo pristatytas visiškai nežinomas kūrinys – austrų pianisto ir kompozitoriaus Johanno Nepomuko Hummelio (1778–1837) Koncertas fortepijonui, smuikui ir orkestrui G-dur, op. 17. Abu vakaro solistai skaitytojams gerai pažįstami – tai smuikininkas bei dirigentas Sergejus Krylovas ir pianistė Mūza Rubackytė. Kartu pagroti scenoje iškilūs muzikai planavo jau kelerius metus. Hummelio koncertas, kurį jie pasirinko, pasak žaismingai kalbėjusio S. Krylovo, yra niekieno neatliekamas apie 99 metus! Jį tik pats S. Krylovas yra pagrojęs – prieš gerus porą dešimtmečių užsienyje su kitais atlikėjais.
   
Linksmas, virtuoziškas Hummelio opusas koncerte atsidūrė tarp dviejų jo amžininko ir bičiulio L. van Beethoveno veikalų, turėjusių publikai akivaizdžiai patvirtinti, kuris iš autorių yra nemirtingas genijus. Panašiai būna senuosiuose Europos muziejuose, kai netoli nuo Tiziano pakabinamas koks silpnesnis jo laikų autorius. Melodingasis Beethoveno Romansas skleidė grožį ir harmoniją, prilygstančią tobulybei. S. Krylovo smuikas skambėjo nuostabiai, kartu su muzikos pavidalais keisdamas spalvas ir dinaminius niuansus. Kontrastingą neramaus minorinio f-moll epizodo melodiją jis išryškino meistriškai  panaudojęs ypatingą vibrato ir stryko sąlytį su stygomis. Orkestras buvo labai lankstus solisto partneris.
 
Kitas Beethoveno veikalas, atliktas antroje koncerto dalyje, – minėta Antroji simfonija. Šis sudėtingo gyvenimo laikotarpio veikalas, kai skausmingai išgyventa meilė be atsako, silpo klausa, atrodytų, turėjo būti niūrus ir netgi tragiškas. Tačiau įvyko atvirkščiai. Pasirinkęs šviesią D-dur tonaciją, kompozitorius sukūrė nepaprasto ryžto, energijos ir giedros kupiną veikalą, nustebinusį net ir jo amžininkus. Pirmojoje simfonijoje dar galima justi gana ryškią Josepho Haydno įtaką, o Antroji skleidžiasi kaip savitas bethoveniškai plėtojamas veikalas. Nuo šios simfonijos kompozitorius keičia kūrinio architektūrą: vietoj trečiosios dalies haidniško Menueto jis kuria veržlų Scherzo, o lėtoji įžanga prieš pirmąją dalį įgyja dramatiškų bruožų. Keturių dalių ciklas žavi turiningumu, išmone, išraiškinga lyrika, humoru. Vokiečių muzikologas Harry Goldschmidtas įrodinėjo, kad ši simfonija pasakoja Wolfgango Amadeus Mozarto „Užburtosios fleitos“ herojų likimo vingius. Pasak jo, pirmosios dvi dalys skirtos didžiosios poros Tamino ir Paminos meilės išbandymams, o dvi kitos – mažosios poros, komiškų veikėjų Papageno ir Papagenos nuotykiams. Klausantis simfonijos muzikos, galima įsivaizduoti vokiečių muzikologo nurodytus orientyrus, bet taip pat sėkmingai galima jų ir nepaisyti. Simfonijos muzika ir be pasiūlyto siužeto yra labai turtinga ir uždeganti.  Jėgos, ryžto, o greta – nepaprastai sukauptos Beethoveno lyrikos ir šmaikštaus humoro, trykštančio iš Scherzo ir finalo pagrindinių temų, visiškai pakanka, kad įdėmiai sektum itin pagavius muzikos vaizdus. Orkestras – stygininkai ir visi pūtikai bei timpanistas – grojo labai gerai, klausydamiesi vieni kitų, tiksliai perimdami temas ir motyvus, sekdami skoningus ir neperdėtus S. Krylovo mostus. Bravo orkestrui.
   
Apie Hummelį profesionalai šį tą žino, bet tikriausiai mažai kas yra įdėmiau klausęsis jo muzikos. Prieš kelis dešimtmečius teko lankytis simpatiškame mažyčiame Hummelio muziejuje, įsikūrusiame jo gimtajame name Bratislavoje. Muziejų apžiūrėjau, ten buvo gražių senų instrumentų, tačiau Hummelio muzika manęs tąsyk visai nesudomino. Dėmesys tuo metu buvo sutelktas į tos epochos didžiųjų, Mozarto, Haydno ir Beethoveno kūrybą. Turbūt panašiai buvo ir su kitais kolegomis, juolab kad studijuojant Hummelio vardas suskambėdavo tik minėtų kompozitorių kontekste, tarp kitų to laikotarpio madingų virtuozų. Turbūt neužtektų gyvenimo, jei imtum gilintis į visų užmirštų, neretai „antrarūšių“ autorių kūrybą. Vis dėlto dabar, progai pasitaikius, buvo įdomu ir netgi naudinga pasiklausyti Hummelio muzikos ir pasidomėti jo asmenybe. Jo biografiją publika pasiskaitė programėlėje, o skaitytojams siūlau susirasti internete, tad stabtelėsiu prie kelių dalykų, susijusių su Beethovenu, kurio amžininkas jis buvo.
   
Kai septyniolikmetis Beethovenas pirmąsyk atvyko į Vieną 1787 m., muzikos kūrėjų pirmose gretose buvo Mozartas ir Haydnas. Nežinoma, ar tąsyk Beethovenui pavyko paskambinti didesnei aristokratų auditorijai, spėjama, kad ne. Tačiau jis nebūtų galėjęs konkuruoti su vieniečiams gerai pažįstamu ir garbinamu fortepijono virtuozu Hummeliu. 1792 m. Beethovenas vėl atvyko į Vieną. Tapęs Haydno ir Johanno Georgo Albrechtsbergerio mokiniu, jis susipažino su Hummeliu. Muzikų draugystė, trukusi iki pat Beethoveno mirties, tai nutrūkdavo, tai vėl atsinaujindavo. Mat Beethovenas aštriai kritikuodavo ne tik kitus muzikantus, bet ir patį Hummelį. Po poros metų Beethovenas taip pat jau buvo žinomas Vienoje kaip puikus pianistas, žavėjęs ne tiek virtuoziškumu, kiek išraiškos jėga. Pianistų gerbėjai suskilo į dvi stovyklas. Hummelio garbintojai kaltino Beethoveną, kad jis terorizuoja fortepijoną, naudoja per daug pedalo, taip sukeldamas netvarkingo triukšmo efektą, kuris nustelbia melodinio piešinio tikslumą ir išraišką. Taip pat jie tvirtino, kad jo kūriniai fortepijonui nemelodingi, nenatūralūs, dirbtini. Beethoveno gerbėjai kritikavo Hummelį tvirtindami, kad jo skambinimui stinga jėgos ir fantazijos, kad jo grojimas monotoniškas kaip užsukto, o kompozicijos – ne daugiau kaip Haydno ir Mozarto motyvų perdirbiniai...
 
Šiaip ar taip, gerai žinoma, kad Hummelis Austrijoje, o paskui ir Vokietijoje, ypač Veimare, kurį jis pavertė reikšmingu Europos muzikos centru, buvo įtakinga muzikos asmenybė, daug nuveikusi įvairiose muzikinės kultūros srityse, ne vien kaip virtuozas ar kompozitorius. Šiais laikais, kai koncertų ir muzikos įrašų pramonė nuolat ieško naujovių, stengiamasi atrasti kuo daugiau vadinamųjų užmirštų kompozitorių. Kartais šiuos atradimus lydi sėkmė: J.S. Bachas taip pat buvo užmirštas, kol jį atrado Felixas Mendelssohnas. Bet nebūtinai tik sėkmė...
   
Taigi, Hummelio Koncerto atlikimas tapo galimybe scenoje susitikti S. Krylovui ir M. Rubackytei, kurie iki šiol drauge nėra muzikavę. Kita vertus, linksma, žaisminga, virtuoziškumo reikalaujanti muzika leido atlikėjams smagiai pažaisti, o mes dalyvavome šiame žaviame žaidime. Pastebėjau, kad atlikėjų požiūris į Hummelio muziką kiek išsiskyrė: M. Rubackytė pirmenybę teikė virtuoziniam pradui, gausias gamas, arpeggio ji skambino kaip etiudus, neieškodama šioje muzikoje kokio nors užslėpto emocinio virpėjimo. S. Krylovas, pasitelkęs lankstų frazavimą, kiekvienai temai stengėsi suteikti jausmingo saloniškumo. Kai kurios kūrinio temos, nepaisant gausių puošmenų, man pasirodė primityvokos, kaip kokie nieko neišreiškiantys gruboki ornamentai, kitos – prajuokino ir pralinksmino... Koncerte juntama, kad autorius fortepijoną pažįsta geriau ir jam skiria daugiau dėmesio, o smuiko partija – nuosaikesnė, vietomis tarsi tik pritarianti fortepijonui.
  
Apibendrindama pirmąsyk atlikto Hummelio dvigubo Koncerto įspūdžius turiu pabrėžti, kad kiekviena gyva pažintis su negirdėta muzika daugiau ar mažiau mus praturtina. Tai pasitvirtino ir išklausius raiškiai atliktą Hummelio kūrinį. Beje, gausiai filharmonijos auditorijai jis labai patiko, teko netgi pakartoti finalinio Rondo fragmentą.

 

Mūza Rubackytė, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. M. Vorobjovaitės nuotr.
Mūza Rubackytė, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. M. Vorobjovaitės nuotr.
Mūza Rubackytė. M. Vorobjovaitės nuotr.
Mūza Rubackytė. M. Vorobjovaitės nuotr.