7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nusipelnęs ne tik muzikai

 Juozo Domarko vadovavimo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui 50-mečio koncertas

 

Šviesė Čepliauskaitė
Nr. 35 (1096), 2014-10-10
Muzika
Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinė filharmonija 74-ojo simfoninės muzikos vakarų sezono pradžios koncertą paskyrė maestro Juozo Domarko vadovavimo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui 50-mečiui. Vakaro pradžioje į sceną greta profesoriaus Juozo Domarko įžengusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo maestro ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.
 
Kažin, ar mylimiausias ir gabiausias Iljos Musino studentas 1964-aisiais pradėdamas vadovauti Filharmonijos simfoniniam orkestrui galėjo žinoti, kad teks ne tik diriguoti ir rengti programas, bet ir rūpintis kiekvienu orkestro muzikantu? Kad daugybę savo koncertinių išvykų į jo meną bei asmenybę vertinančias užsienio šalis teks derinti su pedagoginiu darbu? Kad teks iš naujo formuoti orkestrą, auginti naujus jo narius, teks pačiam rūpintis mušamųjų ir orkestrinio dirigavimo katedrų įkūrimu Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija)? Kad jauniesiems dirigentams teks padėti perprasti dirigavimo mokslo ir meno subtilybes ir globoti jau pradėjusius savarankišką veiklą? Kad taps ne tik daugelio Lietuvos kompozitorių kūrinių premjerų atlikėju, bet ir redaktoriumi? Ar tikėjosi jis tų iššūkių ir tokio nenuspėjamo dirigento, orkestro vadovo ir pedagogo gyvenimo, kurį Viktoras Gerulaitis jautriai aprašė knygoje „Orkestro byla“? Kažin... Maestro tiesiog ėjo pirmyn ir darė viską, kas nuo jo priklausė (ir netgi daugiau), siekdamas sukurti reprezentacinį Lietuvos simfoninį orkestrą, kuris pagrotų įvairiausio sudėtingumo muzikos kūrinius ir būtų vertas atstovauti Lietuvos kultūrai visame pasaulyje. Ir jam pavyko.
 
Sezoną Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras pradėjo įspūdinga „domarkiško“ užmojo programa: Ludwigo van Beethoveno Penktuoju koncertu fortepijonui ir orkestrui Es-dur, op. 73, ir Igorio Stravinskio „Šventuoju pavasariu“ (muzika baletui). Šio jubiliejinio koncerto viešnia – pianistė Mūza Rubackytė. Šveicarijoje ir Prancūzijoje gyvenanti ir dažnai Lietuvą aplankanti pianistė mūsų muzikinį gyvenimą praturtina ne tik savo koncertais bei meistriškumo kursais, bet ir pačios organizuojamu Vilniaus fortepijono muzikos festivaliu. Su J. Domarku pirmąkart koncertavusi dvylikos, M. Rubackytė maestro jubiliejui parinko, pasak jos pačios, „imperatorišką programą“.
 
L. van Beethoveno Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 5 Es-dur („Imperatoriškasis“), op. 73, buvo kuriamas 1809 m., kai dėl Napoleono armijos puolimo dauguma vieniečių, tarp jų ir Beethovenas, turėjo gan ilgam laikui palikti miestą. Tuo metu Beethoveno Trečioji simfonija jau buvo skirta nebe Napoleonui, bet „Didžio žmogaus atminimui“, tad nors Penktasis koncertas parašytas ta pačia tonacija ir artimas jai heroine dvasia, pats Beethovenas „Imperatoriškuoju“ jo tikrai nepavadino. „Koncertų imperatoriaus“ titulą jis pelnė dėl savo didingumo ir sudėtingumo. Tai buvo paskutinis šio žanro Beethoveno kūrinys, jis puikiai parodo kompozitoriaus meistriškumą, originalumą ir netgi savotišką despotizmą atlikėjo atžvilgiu. Turiu omeny ne fizinę jėgą ir virtuoziškumą, kurie būtini šiam kūriniui atlikti, bet tą faktą, kad grodamas šį koncertą solistas neturi kadencijų – bent jau tose vietose, kur iki tol visi atlikėjai jas grodavo. Čia Beethovenas eilinį kartą aiškiai užtvirtino savo, kaip kūrėjo, viršenybę prieš atlikėją, pasaldindamas šią improvizacijos suvaržymo piliulę dviem nekeičiamomis kadencijomis pirmos dalies ekspozicijos ir reprizos pradžioje. Taigi, nespėjęs scenoje apšilti atlikėjas iškart turi pažerti publikai energingo arpeggio, perbristi moduliacijų seką ir atvesti iki pergalingos temos. Mūzai Rubackytei tai puikiai pavyko. Orkestro tutti, tvirtai valdomas J. Domarko, pradėjo iškilmingą maršą. Koncertas suskambo tikrai imperatoriškai. Vieną ilgiausių klasikiniuose koncertuose pirmųjų dalių pianistė skambino energingai, iš jos sklindančia valia kompensuodama fizinės jėgos trūkumą, traktuodama Beethoveną labiau romantiška maniera. Ypač žaviai skambėjo lyrinės temos, atrodė, kad šiltus krištolinius garsus beveik galima apčiuopti. Antrajai daliai M. Rubackytė suteikė Fryderyko Chopino noktiurnų intymumo, jai ypač jautriai akompanavo J. Domarkas, kurio kiekvieną rankos virptelėjimą subtiliai atliepdavo orkestras. Šio įspūdingo koncerto finalas reikalauja itin didelės pianisto ištvermės ir koncentracijos. M. Rubackytė taip pasinėrė į muziką, jog jai ne visada pavykdavo išsiveržti iš orkestro skambesio srauto, tačiau kūrinį užbaigė veržliai, ryškiai ir pakylėtai.
 
2013 m. minint „Šventojo pavasario“ premjeros šimtmetį pasaulio spauda priminė skandalingas baleto pirmojo atlikimo aplinkybes Paryžiaus „Théâtre des Champs-Élysées“,kai dirigentas ir orkestrantai buvo apmėtyti daržovėmis, Igoris Stravinskis pabėgo į užkulisius, o Vaslavas Nižinskis šokėjams, per salėje kilusį triukšmą negirdintiems muzikos, turėjo skaičiuoti takto dalis; kai Camille’is Saint-Saënsas, išgirdęs pirmuosius neįprastai aukštame registre grojančio fagoto garsus, sušuko: „Jei tai yra muzika, tai aš – babuinas!“; kai Giacomo Puccini parašė: „Tai bepročio kūrinys... visiška kakofonija.“ Tik kiek vėliau Leonardas Bernsteinas „Šventąjį pavasarį“ jau įvardijo svarbiausiu XX a. kūriniu. Britanijos laikraščiai pateikė ir kiek netikėtų faktų. Filharmonijos programėlėje perskaičiau, jog kūrinio pradžiai reikalingą archajišką melodiją Stravinskis rado Antano Juškos „Svodbinėse rėdose“ (nr. 393). O amerikietis Jamesas A. Grymesas, nagrinėdamas pirmąjį fagoto solo, parašo netgi dainos pavadinimą: „Tu manu seserėlė“ (iš 1900 m. Krokuvoje išleistų Antono Juszkiewicziaus „Melodje ludowe litewskie“). Britas George’as Benjaminas prideda, kad dauguma kūrinio melodijų pasiskolintos iš lietuvių liaudies dainų rinkinio. Vis dėlto labiausiai nustebino kompozitorius Robertas Craftas, „The Times“ literatūriniame priede parašęs: „Atrodo, kad apreiškimo jausmą Stravinskis patyrė 1909 m. gruodį, kai Alexandre’as Benois ir Nikolajus Rerichas įtikino kompozitorių Mikalojaus Čiurlionio paveikslų vertingumu. Jiems raginant Stravinskis Sankt Peterburge aplankė lietuvių dailininko temperų parodą. (...) Užburtas paveikslų Stravinskis nusipirko vieną iš jų – „Piramidžių sonatą“ (1908). (...) Neabejotina, kad Čiurlionio darbai padarė įtaką „Šventajam pavasariui“, ir tikrai neatsitiktinai pirmieji baleto taktai beveik nata naton atitinka populiarią lietuvių liaudies dainą.“
 
Pats Stravinskis „Žemės garbinimo šokio“ partitūros puslapio viršuje užrašė: „Ritmas yra viskas. Kai yra ritmas, yra ir muzika.“ Šiandien tokia ritmo svarba mūsų nebešokiruoja, nes kelių kartų kompozitoriai užaugo ir suformavo savo stilių atsispirdami nuo šio Stravinskio kūrinio. Norint užfiksuoti neįprastą ir sudėtingą ritmo pulsaciją ir persipinančias melodijas – lietuvių liaudies dainų intonacijas, reikėjo atrasti naujų užrašymo būdų, suprantamų atlikėjams. Jiems Stravinskis pateikė įvairiausių užduočių. Be minėto neįprasto fagoto registro (koncerte puikiai grojo Julius Klimavičius), paminėsiu netipinius solinius instrumentus (bosinis klarnetas, altinė fleita, piccolo trimitas), itin sudėtingas medinių ir varinių pučiamųjų partijas, atvirkštinį tradiciškam orkestro skambesį, kai pirmenybė teikiama ne šiltiems styginių tonams, bet įvairaus ryškumo tembro pučiamiesiems, o viską vainikuoja dominuojanti perkusija. Ir visą šį milžiniškos sudėties orkestro ir skirtingiausios muzikinės medžiagos kūrinį reikia sujungti į vientisą visumą! Štai čia ir atsiskleidė orkestro ir dirigento meistriškumas.
Dirigento figūra patraukia dėmesį ne iš karto – tiek įvairiausių tembrų ir sąskambių, kad tik apsipratęs su jais prisimeni, kad originaliai „Šventasis pavasaris“ buvo rašytas kaip baletas. Ir pradedi galvoti – argi trūksta to šokio ir vaizdo? Netrūksta. Žaidimas ritmais, tembrais, sąskambiais, melodijų nuotrupomis, jų permetimas atskiriems instrumentams ar ištisoms grupėms taip patraukia klausą, kad garsai pinasi į spalvingą muzikinį audinį, kurio centre išnyra dirigento figūra. J. Domarko rankos atstojo dešimtis šokėjų – jos įspėjo ir kirto, kreipė ir vedė, pleveno it šilko šalis ir judėjo gracingai tarsi balerina ant puantų; jos subtiliai palydėdavo solistą ir valingai vadovavo grupėms ar visai orkestro galybei, formuodamos ir kurdamos įspūdingą garsų fiestą. Ir orkestras skambėjo kaip vienas instrumentas, ir kiekvienas instrumentas atrado savo vietą šioje grandiozinėje visumoje.
 
Scenoje nuskambėjus paskutiniams Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ akordams ir oficialiems sveikinimams, apsuptas paties suformuoto, užauginto ir išugdyto orkestro artistų, pasveikintas kitų vyriausiųjų Lietuvos instancijų vadovų maestro trumpai, kaip ir dera žemaičiui, apibūdino pastarojo savo gyvenimo penkiasdešimtmečio veiklą: „Tarnaujam Lietuvai!“

 

Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Juozas Domarkas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Juozas Domarkas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.