7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sustoti ir išgirsti

Prasidėjo IV tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės choro muzikos festivalis

 

Rasa Murauskaitė
Nr. 31 (1092), 2014-09-12
Muzika
Šv. Jokūbo sakralinės choro muzikos festivalio atidarymas Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. V. Dranginio nuotr.
Šv. Jokūbo sakralinės choro muzikos festivalio atidarymas Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. V. Dranginio nuotr.
Profesionaliosios muzikos lopšys – aukšti, į dangų žvelgiantys bažnyčios skliautai, po kuriais subrandinta ji pasklido po pasaulį. Dievui garbinti skirtus kūrinius ilgą laiką rašydavo žymiausi ir labiausiai pripažinti kompozitoriai, kurių muzikos klausantis neįmanoma nepastebėti to nuostabaus pakylėjimo aukščiau kasdienybės ir materialumo. Trumpam sugrįžti į šį nepaprastą dvasios muzikos pasaulį visą rugsėjį kviečia IV tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis, prasidėjęs jaukią praėjusio sekmadienio popietę Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje Vilniuje. Čia koncertinę programą pristatė vienas festivalio organizatorių valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas – Povilas Gylys).
 
Paradoksalu, kad visai šalia įvairiausiomis linksmybėmis šurmuliuojančio prospekto nemenkas būrys rimtosios muzikos gerbėjų susirinko prie Dievo altoriaus susikaupę paklausyti „balsų orkestro“ – sakralinės choro muzikos. Festivalio atidarymo koncertui pasirinkta viduramžių epochos giesmės-sekvencijos Mergelei Marijai „Stabat mater“ tema – skambėjo keturių kompozitorių opusai pagal šį religinį tekstą.
 
„Stabat mater“ – tai katalikiškam pasauliui gerai pažįstama kančios tema. Religinėje koncepcijoje ji turi nepaprastą reikšmę: atspindi ypatingą dvasinį Dievo Motinos ir į nukryžiuotą Kristų žvelgiančių žmonių ryšį. Kartu tai – Marijos šventumo įprasminimas ir įrodymas. Tad nenuostabu, jog nuo XVI a. „Stabat mater“ tekstu kūrė kone visi įtakingiausi kompozitoriai, ši tema įkvėpė gausybę didingų nepaprasto grožio ir meninės vertės kūrinių.
 
Italija, Nyderlandai, Norvegija ir Lietuva – tokia buvo Šv. Jokūbo festivalio atidarymo koncerto geografija. Choras „Vilnius“ atliko renesanso kompozitorių Giovanni Pierluigi da Palestrina, Orlando di Lasso bei šiuolaikinės profesionaliosios muzikos kūrėjų Knuto Nystedto ir Giedriaus Svilainio „Stabat mater“. Tai buvo simboliška dėl neretai brėžiamų paralelių tarp senosios ir šiuolaikinės muzikos idėjų. Klausantis nebuvo sunku pastebėti, jog nepaisant akivaizdžiai ausimi girdimų muzikinės kalbos, kompozitorių pasaulėžiūros skirtumų, tarp visų koncerte skambėjusių kompozicijų buvo daug bendrumo.
 
Nepaprastai puikiai skambėjo G.P. da Palestrinos motetas dvigubam chorui, dvelkęs absoliučiai tobula harmonija, ramybe ir, žinoma, genijaus talentu. Šio kompozitoriaus „Stabat mater“ – tarsi kardinali priešstata nūdienos skubos ir greito vartojimo pasauliui. Tai – šviesos muzika, kuri Dievą garbina su džiaugsmu, o ne baime. Tiems, kurie su Renesanso epochos muzika nebuvo geriau pažįstami, G.P. da Palestrinos kūrinys – pati iliustratyviausia pažintis su senąja vokaline polifonija, kadangi čia atsispindi visa, kas gražiausia sukurta Atgimimo epochos muzikoje, tai, ką Bažnyčia laikė muzika, kuri turi skambėti bažnyčioje. Chorui pavyko stilingai atskleisti šį renesanso vokalinės polifonijos opusą, išsaugant jo prigimtinę ramybę, sukauptumo kupiną atmosferą, organiškumą, neprikišant epochos muzikai nebūdingų ryškių dinaminių niuansų. Galbūt tik keliose vietose pritrūko vieningo kvėpavimo, ritmo precizikos, pianissimo epizoduose – tikslesnio aukštų balsų unisono ir subtilesnių įstojimų. Tačiau šios smulkmenos nepadarė didesnės įtakos sėkmingai ir išraiškingai kūrinio interpretacijai.
 
Antrasis – G. Svilainio „Stabat mater“ aštuonbalsiam chorui ir vargonams – neabejotinas kontrastas prieš jį skambėjusiam kūriniui. Tačiau bent jau vienas dalykas – nepaprastas sukauptumas, ramybė – visus kūrinius tarsi jungė nematomais, bet jaučiamais ir girdimais saitais. Kompozitorius, ieškodamas kuo papildyti chorą, pasirinko bažnyčios didybę atspindintį instrumentą – vargonus, jų partiją atliko Aleksandras Vizbaras. Minimalistinė, bet išraiškinga vargonų linija labai subtiliai ir sėkmingai užpildė kūrinio faktūrą, daugelyje vietų priminė senovinį burdoną, būdingą patiems seniausiems krikščionių bažnyčios giedojimams. Šis įvaizdis skatino vargoninę liniją suvokti lyg pagrindą, kuriuo grįstas visas kūrinys, ir kėlė minčių apie simbolinę instrumento partijos prasmę.
 
Kitaip nei G.P. da Palestrinos kūrinys, kuriame „Stabat mater“ įprasminta su šviesa, viltimi, net džiaugsmingumo nuotaikomis, G. Svilainio kūrinio muzikinė kalba daugiau pasakojo apie kančią. Galingas vargonų tembras, neretai tamsios harmonijos, supintos iš mirguliuojančių balsų pynių, lėmė visai kitokį suvokimą. Kūrinys atliktas gana įtaigiai, nors kiek stokota niuansų, galinčių maksimaliai atskleisti visą įdomios G. Svilainio kompozicijos grožį. Keliuose epizoduose tarp choro ir vargonų jautėsi nedidelė painiava, kurią lėmė sudėtingesnė ritmika, balsai ir instrumentas lyg ir stokojo organikos.
 
Klausant ir mąstant apie viduramžių, Renesanso muziką, neretai iškyla klausimas, kaip, priklausydami nuo itin griežtų stilistinių rėmų, galybės įvairiausių taisyklių, kompozitoriai gebėjo sukurti tokius gražius, nuoširdumu, išmone pulsuojančius ir nepaprastai skirtingus kūrinius. Apie tai skatino pamąstyti ir O. di Lasso „Stabat mater“ – motetas dvigubam chorui. Palyginti su G.P. da Palestrina, tai visiškai kitokios muzikinės išraiškos ir nuotaikos kūrinys, nors ir to paties žanro. Chorinėje faktūroje labai gražiai atskleisti vyrų balsai, išraiškingos jų linijos suteikia ypatingą koloritą šiai kompozicijai. Vis dėlto atlikimo prasme, natūraliai lyginant šį opusą su kitu anksčiau skambėjusiu tos pat epochos „Stabat mater“, šis sudainuotas ne tiek įtaigiai. Rodėsi, kad viskas atlikta tvarkingai, preciziškai, tačiau tokia energija, kokia tvyrojo atliekant G.P. da Palestriną, nebuvo sukurta – galbūt tai ir pačios kompozicijos skleidžiamos žinios klausimas.
 
K. Nystedtas – norvegų orkestrinės ir chorinės muzikos kompozitorius – kitąmet švęs šimtmetį. Simboliška, kad jo sakralinei kūrybai didelę įtaką padarė būtent G.P. da Palestrinos partitūros, tad šių dviejų kompozitorių kūriniai gražiai įrėmino koncertą, apibrėždami keturis šimtmečius „Stabat mater“ kelionės profesionaliosios muzikos keliais. Norvegų autorius mišraus choro faktūros nuspalvinimui pasirinko violončelę. Koncerte ja griežė aktyviai Lietuvos muzikiniame gyvenime dalyvaujantis violončelininkas Povilas Jacunskas. Jo trumpi solo interliudai rėmino kompozicijos struktūrą, kuri buvo sudaryta iš gana skirtingomis nuotaikomis ir muzikine kalba pasižyminčių epizodų. Kūrinyje pynėsi šviesos ir tamsos nuotaikos, įprasminančios pačios „Stabat mater“ koncepcijos nevienareikšmiškumą. Nudžiugino ir P. Jacunsko, ir choro „Vilnius“ atlikimas – spalvingas, išraiškingas, suvoktas.
 
Labai džiugu, kad pasisemti dvasinės kultūros sekmadienio popietę susirinko pilna bažnyčia. IV tarptautinis Šv. Jokūbo festivalis, kurį globoja Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė bei Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, ką tik prasidėjo ir pirmuoju prasmingu koncertu atvėrė duris į mėnesį truksiančią pažintį su sakraline choro muzika, kurios verta nepraleisti.

 

Šv. Jokūbo sakralinės choro muzikos festivalio atidarymas Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. V. Dranginio nuotr.
Šv. Jokūbo sakralinės choro muzikos festivalio atidarymas Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. V. Dranginio nuotr.
Chorui „Vilnius“ diriguoja Povilas Gylys. V. Dranginio nuotr.
Chorui „Vilnius“ diriguoja Povilas Gylys. V. Dranginio nuotr.
Choras „Vilnius“ ir Povilas Jacunskas.V. Dranginio nuotr.
Choras „Vilnius“ ir Povilas Jacunskas.V. Dranginio nuotr.