„Musica humana“ sukaktis

Kiekvieno kolektyvo gyvavimo laikotarpis nusako labai daug. Būna visko: ieškojimų, atradimų, idėjų, džiaugsmo ir nusivylimų. O jeigu jis gyvuoja jau keturiasdešimt metų? Tokią sukaktį šiais metais švenčia Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinis ansamblis „Musica humana“. Per ilgus metus muzikantai pristatė ne vieną šimtą koncertų, įgyvendino gausybę naujų idėjų ir pateikė ne vieną staigmeną, o jų patirtis ir repertuaro įvairovė užfiksuota daugybėje vinilo ir kompaktinių plokštelių. Nuo pat veiklos pradžios ansamblis kūrybiškai tobulėjo, artėjo prie stilistiškai motyvuoto baroko muzikos interpretavimo, į savo repertuarą pamažu įtraukdamas ir kitų epochų kompozitorių kūrinius, svarbią vietą suteikdamas lietuvių šiuolaikinei muzikai. Nuo pat kolektyvo susikūrimo vadovo vairą laiko Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vienas žymiausių mūsų šalies fleitininkų profesorius Algirdas Vizgirda, sutikęs plačiau papasakoti apie ilgo kūrybinio kelio subtilybes.

 

Mūsų kūrybinis kelias prasidėjo 1974-aisiais pirmuoju koncertu Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Tuo metu aš grojau simfoniniame orkestre kartu su dar vienu būsimosios „Musicos humanos“ atlikėju, obojininku Juozu Rimu. Mes dažnai kalbėdavomės ir svarstėme, kad būtų įdomu suburti kažką naujo, negirdėto. Baroko muzikos tuo metu beveik „nebuvo“, niekas nemokė, kaip tiksliai ją reikia atlikti. Be abejo, muzikantai grojo Bachą, bet nežinojo, kaip reikia tai daryti. Europoje tuo metu kaip tik vyko baroko muzikos atgimimas ir mes pradėjome domėtis atlikimo specifika. 1979-aisiais išvažiavau studijuoti į Paryžių, norėjau daugiau sužinoti apie baroko muzikos interpretavimo tendencijas. Tuomet buvo praėję ketveri metai po mūsų kolektyvo susibūrimo, o jį sudarė keturi atlikėjai: obojininkas Juozas Rimas, violončelininkas Jurgis Banevičius, klavesinininkas Julius Andrejevas ir aš. Mes vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjome ieškoti baroko muzikos atlikimo subtilybių, bandėme suformuoti raiškią, gyvybingą ir kupiną vidinės ekspresijos atlikimo manierą, galvojome, kaip padaryti, kad muzika skambėtų natūraliai. Dabar galiu drąsiai teigti, kad man labai padėjo studijos Paryžiaus konservatorijoje.

 

Nemanau, nes tokiu būdu repertuaras tampa gerokai turtingesnis, ypač emocine prasme. Grojame baroką, imamės klasicizmo, romantizmo, taip pat šiuolaikinės muzikos, o tai ir suteikia kolektyvui įvairiapusiškumo. Aišku, tuomet susiduriame su visiškai kitokiomis atlikimo manieromis ir technika.

Gana daug kūrinių yra parašyta būtent mums, ne vieną kompozitorių inspiravo mūsų kolektyvas, kūriniai gimė bendraujant ir bendradarbiaujant su Osvaldu Balakausku, Broniumi Kutavičiumi, Algirdu Martinaičiu ir kitais kompozitoriais – jie parašė tikrus šedevrus. Taigi stengiamės, kad mūsų repertuaras būtų kuo įvairesnis ir patrauklesnis klausytojams.

 

Romantinės muzikos atliekame nemažai. Kai ansamblį sudarė tik keturi žmonės, nelabai buvo galimybių jos groti dėl sudėties. Kai mūsų kolektyve atsirado styginių, į repertuarą galėjome įtraukti ir romantinę muziką. Mes atliekame ir arijas iš romantizmo epochos operų, ir įvairią to meto instrumentinę muziką – pastaruosius penkerius metus romantinės muzikos grojame tikrai daug. Publikai taip pat patinka klasicizmas. Mes renkamės Wolfgango Amadeus Mozarto ir Josepho Haydno opusus, Ludwigo van Beethoveno muzikos grojame mažai – ją daugiausiai atlieka simfoniniai orkestrai. Ne vienus metus rengiame programą „Musica humana juventus“, joje dalyvauja studentai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – ne tik orkestre, bet ir kaip solistai. Esame atlikę keturias programas, susijusias su W.A. Mozartu. Projektas labai įdomus, jį tęsime ir toliau. Sakyčiau, nesvarbu, kokia muzika atliekama, svarbu, kaip tai daroma. Muzika turi tekėti. Kai nėra judesio, tėkmės – klausytis bet kokios muzikos tiesiog neįdomu.

 

Visi turi ritmo pojūtį, bet kiekvienas skirtingą. Jeigu vadovautumėmės tik metronomo ritmu, įsivyrautų chaosas, o norint jo išvengti būtina muzikuoti. Kad sukurtume muzikavimo principą, svarbus judesys. Tik pajutę muzikinę frazę grosime vieningai. Nepamirškite, kad simfoniniame orkestre yra dar daugiau muzikantų, jiems taip pat reikia išgauti muzikos vieningumą. Juos irgi vienija tik vienodas muzikos tekėjimas bei mąstymas. Čia svarbūs tam tikri muzikos įvaizdžiai. Muzikos menas dar ir tuo žavus, kad neįmanoma to paties atkartoti antrą kartą. Buvimas scenoje visada sukelia įtampą, todėl šis menas studijuojamas ilgai, praktiškai visą gyvenimą.

 

Filharmonijoje yra „Musica humana“ vadybininkė, kuri man padeda susidoroti su techniniais dalykais. Sunkiausias mano uždavinys – sukurti ir sudėlioti programas. O tai nėra paprasta. Tačiau niekada apie jas negalvoju, jos pačios tarsi ateina pas mane. Aš kiekvieną rytą darau mankštą. Ir vieną kartą nutiko taip, kad būtent mankštindamasis sudėliojau visą festivalio programą. Kartais naktį netyčia užklumpa mintys, jas užfiksuoju. Moku laukti. Tikiu, kad galiausiai vis tiek atsiras naujų minčių. Svarbiausia – sukurti gerą patrauklią programą. Po to, be abejo, ją reikia surepetuoti, įgyvendinti. Stengiuosi, kad programa būtų kontrastinga, greta instrumentinės muzikos įsilietų vokalas. Ir pavyksta. Mums nemažai padeda ir kiti filharmonijos darbuotojai, nes mes esame jos kolektyvas.

 

Kalbant apie rengiamus festivalius, reikia paminėti, kad šiais metais įvyko jau šešioliktasis tarptautinis vasaros kamerinės muzikos festivalis „Kuršių nerija“, kuriame mums talkino puikūs solistai. Kadangi grojame labai daug Bacho muzikos, prieš kelerius metus netikėtai kilo mintis surengti Bacho festivalį. Kitų metų pradžioje vyks jau penktasis. Pirmajame festivalyje skambėjo tik šio kompozitoriaus muzika, vėliau prijungiau ir amžininkus Antonio Vivaldi bei Georgą Friedrichą Händelį, o šiemet planuojame sujungti Bacho muziką su šiuolaikine.

 

Tai nėra paprasta, bet pastaruoju metu aš pats koncertuoju kur kas mažiau, daugiau laiko skiriu savo studentams, noriu, kad jie teisingai išmoktų valdyti instrumentą. Fleita yra pats sudėtingiausias iš visų pučiamųjų, viršutinė lūpa nekontaktuoja su instrumentu, jį įvaldyti labai sunku. Daug dėmesio ir laiko skiriu kolektyvui, repeticijoms ir koncertams. Dirbdamas su „Musica humana“ ir su studentais laikausi vienodų principų: stengiuosi išbaigti kiekvieną frazę, man visos natos yra svarbios. Mano nuomone, muzikiniame mene yra trys pagrindiniai dalykai: intuicija, jausmas ir vaizduotė, be kurių muzikos nebūtų.

 

Visi kolektyvo nariai yra profesionalūs muzikantai, apie kiekvieną galima pasakyti daug gerų žodžių. Keturiasdešimt metų yra tikrai ilgas laikotarpis, per kurį daug visko įvyko. Iš pradinio kolektyvo likau aš vienas. Šiuo metu mūsų gretas papildė tikrai daug puikių atlikėjų. Tarp jų klavesinininkas Balys Vaitkus ir violončelininkas Raimundas Jasiukaitis. Atliekant baroko muziką šie instrumentai yra labai svarbūs, nes jie sudaro basso continuo grupę. Turime puikias smuikininkes Iloną Girdžiūnaitę ir Ramunę Grakauskaitę, jos griežia ir Nacionaliniame simfoniniame orkestre. Obojininko Roberto Beinario talentą pastebėjau dar kai jis buvo studentas, o aš tuo metu buvau Pučiamųjų instrumentų katedros vedėjas. Jis tapo aukščiausios klasės muzikantu. Aišku, labai dažnai kviečiame įvairius solistus, kurie nėra ansamblio nariai.

 

Dėliodamas šio koncerto programą pagalvojau, kad būtų smagu per muziką tarsi sugrįžti atgal. Visas ansamblis atliks tik vieną kūrinį, o kitus gros keturi penki žmonės. Parengėme Vaidos Striaupaitės-Beinarienės kūrinio premjerą, taip pat skambės kadaise mūsų atlikti A. Martinaičio, J.S. Bacho, O. Balakausko, B. Kutavičiaus, A. Vivaldi, Vytauto Barkausko kūriniai. Ši programa mums leis grįžti į pirmąjį ansamblio veiklos dešimtmetį. Bus geras koncertas.

 

Kalbino Vaida Urbietytė-Urmonienė