7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Skylė – tai erdvė

Grupės „Skylė“ rudens lygiadienio koncertai Vilniuje ir Kaune

Jūratė Katinaitė
Nr. 36 (1097), 2014-10-17
Muzika
Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ir grupė „Skylė“. M. Puidos nuotr.
Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ir grupė „Skylė“. M. Puidos nuotr.
Jau šešerius metus du kartus – rudenį ir pavasarį – „skylėnai“ sukviečia savo klausytojus į dienos ir nakties paliaubų šventę. Naujoji tradicija kol kas itin patvari. Viena vertus, ji konceptualiai atitinka grupės deklaruojamas idėjas, kita vertus, Roko Radzevičiaus vadovaujamos „Skylės“ ištikimieji klausytojai priprato prie jų kaip prie metų laikų ciklo, žino, kada vėl galės ateiti ir patirti klausymosi malonumą. Susirinkusius į „Skylės“ koncertą sąmoningai vadinu ne publika, o klausytojais. Nors muzikantai save linkę vadinti roko muzikos atlikėjais, jų koncertai sociokultūriniu požiūriu labiau primena klasikinės muzikos koncertus nei roko ar juolab popmuzikos įvykius, kuriuose publika įtraukiama į interaktyvų veiksmą, skatinama dainuoti, šokti, linguoti, kitaip tariant, ateina daugiau dalyvauti ir žiūrėti nei klausyti. Dar gauti euforišką adrenalino ir bendrystės dozę, kokią dovanoja, pavyzdžiui, futbolo rungtynės. Niekam ne naujiena, kad popkultūros scenoje muzika su visomis imanentinėmis jos savybėmis dažnai yra tik reginio fonas, akcentuojant iš esmės vienintelį jos elementą – ritmą, na, dar gerai įsidėmėtiną melodinį motyvą, po salę švysčiojant lazeriams, kurtinant super galingu įgarsinimu ir, jei tik techninės galimybės leidžia, sceną paverčiant antrine realybe a la Las Vegasas.
 
Popmuzika nuo pat savo atsiskyrimo pradžios siekia malonumo ir atsipalaidavimo (žinau, kad roko baladžių ir ne tik jų gerbėjai man iškart paprieštaraus, ir bus teisūs, tačiau ne veltui roko muzika gimė kaip reakcija ne tik į socialinius-politinius iššūkius, bet ir į popmuziką). Argi ne pirmasis buvo „valsų karalius“ Johannas Straussas savo greitomis polkomis, valsais ir galopais papirkęs užliūliuotą senutės Habsburgų imperijos Vieną, kamuojamą nuobodulio? Šekit! Šokit ir negalvokit! Nesikankinkite klausydamiesi „ilgų kaip gyvačių“ Gustavo Mahlerio simfonijų! Štai nuo tų laikų muzika, kurios reikia klausytis, atsidūrė opozicijoje. Žinoma, čia aprašyta istorinė schema gerokai supaprastinta ir paviršutiniška, tačiau jos pakanka pripažinti, kad takoskyra tarp klasikinės (suprask, rimtosios) ir populiariosios muzikos gerokai apibyrėjo, atsirado daugybė naujų polių, kurie savaip poliarizuoja muzikos pasaulį. Nesiveliant į svarstymus, ką derėtų išmesti iš rimtosios muzikos erdvių (oi, kiek būtų kandidatų), ramia sąžine į ją įkurdinčiau „Skylės“ kūrybą. Ne tik todėl, kad ji skirta klausymui ir refleksijai, bet, svarbiausia, dėl to, kad ji, kaip ir bet kuris kitas menas, kelia būties ir etikos klausimus, ieško prasmės, kuria grožį, o ne grožisi savimi, kitaip tariant, nėra savitikslė ir (nors tai nėra būtina sąlyga meno kūriniui apibrėžti) padeda žmogui gyventi.
 
Kad ir stinga statistinių duomenų palyginimui, bet, kiek atmintis siekia, „Skylė“ yra viena iš ilgaamžiškiausių grupių Lietuvoje, muzikuoja jau beveik ketvirtį amžiaus. Tuo paradoksaliau, kad ji kuria, komercinių radijo stočių žargonu, „neformatą“ ir jau seniai, kaip sako Rokas Radzevičius, atsisakė groti „prie alaus“. Tačiau nei pats Rokas, nei jo žmona, grupės vokalistė Aistė Smilgevičiūtė-Radzevičienė, nėra laisvalaikio muzikantai. „Skylė“ yra ne tik jų saviraiškos vieta, bet ir pragyvenimo šaltinis. Vadinasi, galima Lietuvoje išgyventi, dargi auginti tris vaikus iš muzikos. Kad ir kaip patetiškai skambėtų, Roko frazė „mes niekada nesiliovėme tikėti muzika ir Lietuva“ nesukelia šypsenos. Ji įtikina. Maža to – įkvepia! Ar tik ne ši tikėjimo jėga „Skylės“ koncertuose išlaiko nesikuždančią ir nesiblaškančią, o įdėmiai klausančią publiką ištisas dvi valandas?
 
Toji dvasia, Sąjūdžio metais įsibuvusi kiekviename ir jau senokai kapituliavusi prieš bandymus įsisavinti europietiškas vertybes, ne tik išliko Roko ir Aistės kūryboje, bet ir darniai įsikūrė kaip viena iš... europietiškų vertybių! Kitaip tariant, tai, ką dažnai laikome romantiškai senstelėjusiais ir pažangą stabdančiais tautiškumo pančiais, šių menininkų savimonėje tampa stipriu modernėjimo varikliu. Jų gebėjimas remtis į šaknis, nors ir skamba kaip iš literatūros pradžiamokslio, yra gyvybingas ir inspiruojantis.
 
„Skylės“ dainos yra beveik išvien lietuviškais (yra ir žemaitiškų) tekstais ir remiasi kiek platesne nei tautiška savimone – baltiška pasaulėvoka, archajiškais, pagoniškais, panteistiniais įvaizdžiais, mitologiniais personažais. Ir tai išskiria juos iš kitų postfolkloro stilių vienaip ar kitaip plėtojančių muzikantų, besiremiančių liaudies muzika. Ir Aistė, ir Rokas („Skylės“ dainų muzikos ir tekstų autoriai; tekstus taip pat jiems kuria Rimvydas Stankevičius) įgijo humanitarinį išsilavinimą (Aistė studijavo klasikinę filologiją – graikų ir lotynų kalbas, Rokas – istoriją, dalyvavo archeologinėse ekspedicijose), galbūt todėl jų kūryba labiau remiasi intelektine patirtimi, kultūrine antropologija ir filosofija nei gamtos pažinimo ir sodietiško gyvenimo įspūdžiais. Todėl „Skylės“ apdainuojami objektai – Šventaragis, skaisčiašalmis karys, jūržolės, vėlės, „dievų pažemintas, rate įkalintas laikas“, Adonis, Eliziejaus laukai... Vis dėlto „Skylės“ muziką priskirti postfolklorui, nors ši sąvoka beveik guminė (ja galima apibūdinti bet kokią liaudies muzika besiremiančią kūrybą), derėtų tik su išlyga, nes joje vargiai rasime tiesmukų sąsajų su muzikiniu folkloru. Nei Rokas, nei Aistė savo dainose necituoja (su keliomis išimtimis) liaudies melodijų, tik pasitelkia intonacinių aliuzijų; o retkarčiais panaudojamas kanklių ar dambrelio skambesys svarbesnis veikiau tembriškai nei semantiškai. Tad jei vis dėlto tektų apibrėžti „Skylės“ muzikinį stilių, jo amplitudė svyruotų nuo bardų baladiškumo iki pankroko, ethnic fusion ir new age. Ir dar kažkas, kas daro jų muziką atpažįstamą.
 
Pirmiausia tai Aistės balsas – malonaus, šilto tembro ir sykiu stiprus, skambus bei gana plataus diapazono. Savo vokalinę ištarmę dainininkė kartkartėmis sumaniai ir skoningai inkrustuoja gerkliniu, „lūžtančiu“ registru, primenančiu archajišką keltų dainavimą, tačiau būdingą ir senajam lietuvių folklorui. Šią pamėgtą Aistės manierą mename iš ją išgarsinusio Lino Rimšos „Strazdo“, su kuriuo ji pasirodė 1999-ųjų „Eurovizijoje“. Sceniniame artistės įvaizdyje pabrėžiami mitinės moters, deivės, mylimosios bruožai, nemanipuliuojama seksualumu. „Skylės“ koncertuose Aistei tenka didžiausias krūvis, o jos žavesys, įtaigumas ir nuoširdumas daugiausia lemia klausytojų dėmesį ir prieraišumą.
 
Iš pirmo žvilgsnio gana vientisas Aistės ir Roko dainų stilius įdėmiau pažvelgus turi ryškių skirtumų. Roko kompozicijose aiškesnė struktūra, dažnesnė tradicinė dainos (priedainis, uždainis) forma, laisvesnės plėtotės kūriniuose išryškinama kulminacija. Aistės dainos labiau improvizacinio pobūdžio, ištisinės plėtotės, o vokalas traktuojamas instrumentiškai, ieškoma daugiau tembrinių balso atspalvių.
 
Konceptualiai apmąstyta „Skylės“ koncertų struktūra. Antai rudens lygiadienio programa prasidėjo vasariškomis dainomis („Šventaragis“, „Gailile raso“, „Šaukiu liūtį“), po to – keletas naujausių dainų, tarp kurių – žemaičių tarme Aistės sukomponuota „Upelė“, įpinant meilės lyrikos („Švelnumas“, „Eisva mudu abudu“ (tekstas iš L. Rėzos rinkinio), kosmologijos („Dvyniai“, „Vėžys“), mitologijos („60 akmenų“), pereinama prie rudens ir Vėlinių tematikos („Ruduo“, „Mėnesiena“, „Pilkapiai“). Finale klausytojai pradžiuginami grupės hitais „Baltas brolis“, „Jūržolių šokis“ ir „Meilės duetas“ iš Roko Radzevičiaus roko operos „Jūratė ir Kastytis“.
 
Be nuolatinių „Skylės“ muzikantų rudens lygiadienio koncerte atlikėjų būrį papildė styginių kvartetas ir specialiai susibūręs choras „Gentis“, pasiryžęs toliau rengti programas su šia grupe.
Savo išskirtiniu intelektualiniu ir nacionaliniu koloritu „Skylė“ labai patraukli politikų renginiams, ypač po 2010 m. albumo „Broliai“, skirto pokario laisvės kovų dalyviams atminti. Tačiau juos trikdo... „Skylės“ pavadinimas! 1991 m. susibūrusi andergraundinė grupė iš tikrųjų savo kelią pradėjo „skylėse“ – pusrūsiuose, iš kurių juos, pasak Roko, anksčiau ar vėliau išmesdavo. Pavadinimas pritiko rokeriškos dvasios jaunuoliams, ieškantiems alernatyvaus kelio. Ilgainiui „Skylė“ brendo, į ją atėjo Aistė... Užuot išsižadėję pavadinimo, „skylėnai“ ragina žvelgti plačiau: pasak Aistės, „Skylė“ tapo atvirai mąstančių žmonių ratu, buvo surengta nekomercinių festivalių, meno parodų...“. Pagaliau skylė – tai erdvė! Tarp išsikvėpusių minčių ir pažiūrų. Kiekvienas, pabuvęs „Skylės“ koncertuose, įkvepia jos lyg deguonies.

 

Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ir grupė „Skylė“. M. Puidos nuotr.
Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ir grupė „Skylė“. M. Puidos nuotr.
Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ir grupė „Skylė“. M. Puidos nuotr.
Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ir grupė „Skylė“. M. Puidos nuotr.