Muzika

Nors „Gaidos“ festivalis pirmiausia skirtas naujosios muzikos ir jos autorių reprezentacijai, kaskart čia randasi galimybė patyrinėti pagrindinių mūsų orkestrų galimybes atlikti šią muziką. Pritariant minčiai, kad nėra senosios ir šiuolaikinės muzikos kaip visiškai autonomiškų kategorijų, o yra tiesiog muzika, vis dėlto norisi pasakyti, jog anaiptol ne visų „Gaidoje“ dalyvaujančių orkestrų skambėjimas tai patvirtina. Na, bet Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, nuolatinis mūsų kompozitorių bičiulis, dažniausiai geba įtikinti šia mintimi, nes muzika – ir senoji, ir šiuolaikinė – yra jam tarsi namai, ir gal tais „namais“ kartais labiau ir linkę tapti šių dienų opusai.

 

Visiškai tad natūralu, kad spalio 30-osios „Gaidos“ vakaras, įvykęs Šv. Kotrynos bažnyčioje, ir buvo skirtas Šv. Kristoforo kamerinio orkestro interpretacinėms ištarmėms. O jų įvairovei puikią terpę sukūrė penkios labai skirtingos kompozicijos: Onutės Narbutaitės, Vytauto Laurušo, Ramūno Motiekaičio, Stafano Gervasoni ir Hannos Kulenty. Šių kūrinių visuminę kompoziciją sulydė ir dar keli šiam koncertui būdingi dalykai, vienas kurių – rimties dimensija, tegu ir atsiskleidusi keleriopai: intymiu kamerinės raiškos taurumu, divertismentišku ar siuitišku kameriškumu, garso transformacijomis ar kitų žanrų inspiruotais „skoliniais“. Ir dar pora išskirtinumų – Šv. Kotrynos akustika, paneigianti bet kokį tiesmukišką skambesio medžiagiškumą, ir bažnyčios išorės bei vidaus architektūra kaip puošnumo, skonio, sąmojo ir išmonių dermė. Ar galima muzikos sklidimui ir klausymui įsivaizduoti tobulesnę rimties erdvę, kurios elementams išryškinti dar panaudojama šviesa, nukreipta į altoriaus skulptūras – 5 kūriniai, 5 apšvietimo variantai (nebūtinai visi vykę): gelsvas, baltas, mėlynas, raudonas ir vėl baltas.

„Gaidos“ koncertas Nacionalinėje filharmonijoje (spalio 28 d.), kuriame griežė Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas jaunos dirigentės Adrijos Čepaitės iš Graco, prasklaidė kai kuriuos pašnibždom skleidžiamus mitus, pavyzdžiui, kad Lietuvos kamerinis orkestras neperpranta šiuolaikinės muzikos, kad Algirdas Martinaitis nieko rimta nekuria, siekia tik šokiruoti ir pan., taip pat apnuogino vieną problemą, kai rimti koncertų ar festivalių rengėjai pasiduoda gudriai suregztam vadybiniam „piarui“ ir nuolat užkimba ant reklaminių kabliukų. Turiu omenyje ne vieną atvejį, kai pompastiškai išreklamuoti atlikėjai nepateisina lūkesčių, o blogiausiu atveju netgi smarkiai nuvilia. Juk turime priemonių pasitikrinti, ar tie atlikėjai iš tiesų yra „kylančios pasaulinės žvaigždės“, „neeilinio talento“ ir „charizmatiški“? O gal padaryta reklama tiesiog paranku pasinaudoti? Apie tokius paradoksus teko pagalvoti ir šiame koncerte, išgirdus „prestižinės smuikininkės“ Aishos Syed, kilusios iš Dominikos Respublikos, atliekamą jai skirtą naują Algirdo Martinaičio kūrinį. Tai buvo paskutinis ir labiausiai intriguojantis koncerto akcentas, tad nuo jo ir pradėsiu.

 

Jau skaitant pranešimus spaudai – jų šiemet festivalio „Gaida“ organizatoriai parengė daugybę – labiausiai sudomino spalio 25 d. koncerto koncepcija – moterų kompozitorių (Hannos Kulenty, Sofijos Gubaidulinos, Ugnės Giedraitytės ir Rūtos Vitkauskaitės) kūrinius atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas – Rolandas Freisitzeris iš Austrijos) ir du jaunosios kartos lietuvių atlikėjai – klarnetininkas Vytautas Giedraitis ir akordeonininkas Martynas Levickis.

Tą vakarą Nacionalinės filharmonijos salė buvo sausakimša. Žinoma, didžioji publikos dalis buvo kultūra besidomintys šviesuoliai, kurių veidai tarsi déjà vu kartojasi kone kiekviename įdomesniame koncerte, nemokamai į festivalio koncertus bandantys patekti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai bei nepriklausomi šiuolaikinės muzikos entuziastai. Nors šmėstelėjo mintis, kad dalį publikos į koncertą priviliojo iš mieste renginį reklamuojančių afišų žvelgiantis Martyno Levickio veidas.

Koncertą pradėjo šiuo metu vienos svarbiausių Lenkijos kompozitorių Hannos Kulenty opusas „Part One“, pačios autorės teigimu, – jos Trečiosios simfonijos pirmoji dalis. Kompozicija tiko koncerto pradžiai. Nuolat judantis ir palengva besikeičiantis, tačiau per daug dramatiškumo neturintis muzikinis audinys palengva užliūliavo klausytojus, o profesionalaus dirigento valdomi atlikėjai turėjo galimybę muzikuoti nepatirdami didelio streso (tai šiuolaikinės simfoninės muzikos koncertuose nutinka retai). Tačiau pats kūrinys kažkokių ypatingų (nei teigiamų, nei neigiamų) emocijų nesukėlė.

Vilniuje pasibaigė dar vienas festivalis, pradžiuginęs klausytojus kokybiškai, profesionaliai ir įvairiai atliekama fortepijonine muzika. Profesorės Aleksandros Žvirblytės inicijuotą renginį, kuriame svarbų vaidmenį atliko ir jos mama, žinoma Lietuvos fortepijono profesorė Veronika Vitaitė, savo emocionaliais ir informatyviais komentarais palydėjusi penkis pagrindinius koncertus, planuojama tęsti. Pirmieji ir paskutiniai Čiurlionio muzikos festivalio garsai (spalio 14 ir 27 d.) skambėjo Valdovų rūmų Didžiojoje menėje, kurioje gausiai susirinkusią publiką aukštu profesiniu lygiu bei neeiliniais talentais jaudino puikiai žinomi pianistai – svečias iš Rusijos Jevgenijus Starodubcevas ir paskutinius sąskambius festivalyje paskambinęs mūsų labai mėgstamas tautietis Andrius Žlabys.

 

Spalio 18 d. Paryžiuje besidarbuojančio profesoriaus ir aktyvaus įvairių konkursų bei renginių organizatoriaus Igorio Lazko rečitalis ir jo duetas su Aleksandra Žvirblyte bei 23 d. jaunų gabių muzikų pasirodymas vyko Taikomosios dailės muziejuje, o daugelio profesionalų Lietuvoje aukštai vertinamas Geniušų dinastijos atstovas Lukas Geniušas, renginio skrajutėje pavadintas „pianizmo žvaigžde“, įdomią, išskirtinę programą pateikė „Piano.lt“ salėje. Festivalis neapsiribojo vien šiais koncertais. Prieš jo pradžią buvo suorganizuoti dar du renginiai: spalio 6 d. kultūros bare „Kablys“ vyko muzikos ir dailės performansas (tarsi priminimas, jog Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo ir muzikas, ir dailininkas) bei buvo pademonstruotas filmas „Laiškai Sofijai“, dalyvaujant šio genijaus vaidmens atlikėjui, Čiurlionio provaikaičiui pianistui profesoriui Rokui Zubovui. Spalio 8 d. jis Čiurlionio namuose Vilniuje labai įdomiai ir profesionaliai skaitė paskaitą ir nuotaikingai, brandžiai skambino. Vykstant festivaliui, po pianistų koncertų vyko susitikimai su jais arba meistriškumo pamokos.

Prieš mėnesį amžinybės kelionėn palydėjome chorinio meno Lietuvoje pokarinio laikotarpio puoselėtoją – dirigentą ir pedagogą Antaną Jozėną.

Eilinė paskaita profesoriaus ir tuometinio Choro dirigavimo katedros vedėjo Antano Jozėno auditorijoje. Įėjusius pasitinka ypatingas profesoriaus rūkomos pypkės kvapas, auštančios kavos puodelis, kiek pašaipi šypsenėlė ir žodžiai: „Na, na, rodyk, ką padarei.“ Nėra nerimo, įtampos, formalaus santykio. Kūrybiška atmosfera, ir, žinoma, reiklumas. Viskam: intonacijai, mosto funkcionalumui, kūrinio formos suvokimui, detalėms, vokalinei išraiškai, pagarba ir... meilė muzikai, santykis su pasauliniais šedevrais, asmenybėmis. Niekad negirdėjau „įsakymo“ mylėti muziką, bet visad jaučiau, ką jis apie tai mąsto ir verčia nejučiom tai daryti mus. Jokių nuolaidų ir priežasčių nedaryti. Niekada. Dažnas tai palaikydavo cinizmu ir nejautra – juk mes dažnai norime būti aplinkybių aukomis, ypač studentai.

Kamerinis jaunimo choras „Aidija“, įkurtas Vilniaus M.K. Čiurlionio menų mokykloje Romualdo Gražinio iniciatyva, švenčia 25-metį. Jau daug metų choras daug koncertuoja, skleisdamas žinią apie lietuvišką muziką, bendradarbiauja su Lietuvos kompozitoriais. Apie „Aidiją“ sukurti du dokumentiniai filmai, kolektyvas įrašė daugiau kaip dešimtį CD, 2001 m. „Ondine“ įrašų kompanija Suomijoje išleido choro įdainuotą Broniaus Kutavičiaus kompaktinę plokštelę „The Last Pagan Rites“ („Paskutinės pagonių apeigos“), kurią tarptautiniai ekspertai įvertino penkiomis žvaigždutėmis. Lapkričio 6 d. „Aidija“ kviečia kartu švęsti Nacionalinėje filharmonijoje, kur suskambės visa choro istorija. Ta proga „Aidijos“ meno vadovą ir dirigentą Romualdą Gražinį kalbina Ingrida Rudaitytė.

Spalio 19 d. Vilniaus filharmonijos Didžiojoje salėje vyko ciklo „Koncertai visai šeimai“ edukacinio pobūdžio renginys, kurio pagrindiniais akcentais tapo jaunosios smuikininkės Ugnės Liepos Žuklytės pasirodymas bei Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro atliktas ir muzikologo Viktoro Gerulaičio pristatytas Benjamino Britteno „Orkestro vadovas jaunimui“.

Jaunoji virtuozė Ugnė Liepa Žuklytė mokosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, mokytojos Rusnės Mataitytės klasėje. Nors Ugnei Liepai dar tik dvylika metų, ji jau yra pelniusi pirmąsias premijas Balio Dvariono, „Gradus ad Parnassum“, „Reneissance“, Jono Urbos ir Viktoro Radovičiaus jaunųjų muzikų konkursuose. Mažoji solistė yra griežusi su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu, Šv. Kristoforo orkestrais. Nuo 2012 m. Ugnė Liepa globojama Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“, o 2013 m. tapo Karalienės Mortos premijos laureate.

Visai šeimai skirtame sekmadienio koncerte Ugnė Liepa kartu su dirigento Dainiaus Pavilionio vedamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru pagriežė Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui e-moll, op. 64, bei Pablo Sarasate’s Introdukciją ir tarantelą.

Šiemet įvyko jau XXVII šiuolaikinio džiazo festivalis „Vilnius Jazz“. Jo programoje net tris kartus pamačius saksofonininko Liudo Mockūno pavardę darėsi įdomu, kuo šis menininkas nustebins ar nudžiugins šį kartą. Spalio 7-ąją „Vilnius Jazz“ pakvietė į įžanginį koncertą sostinės salėje „Piano.lt“. Simboliška, kad improvizacinės muzikos fiestą paskelbė vienas ryškiausių avangardo atstovų Lietuvoje Liudas Mockūnas. Tiesą sakant, tik šis projektas ir buvo jo autorinis koncertas, visuose kituose jis dalyvavo kaip kviestinis muzikas.

 

Liudas Mockūnas – labai įvairiabriaunis, daugiastilis ir įvairiaspalvis, aktyvus muzikas, todėl visai nenustembi ant stalo išvydęs nemažą krūvelę CD, vinilo plokštelių su vis kitų atlikėjų pavardėmis šalia jo. Pučiamųjų virtuozas pasirodė su savo studentu iš Vytauto Didžiojo universiteto, pianistu ir akordeonininku Arnu Mikalkėnu bei labai originaliu būgnininku iš Norvegijos Håkonu Berre. Radau parašyta, kad šis trio tęsia ankstesnio Liudo kolektyvo „Mockūno Nuclear“, jungiančio džiazą, laisvąsias improvizacijas, sunkiojo roko ir punk estetiką, idėjas. Na, aš to tikrai nepastebėjau, nes šiuo atveju pamačiau ir išgirdau naują, man sunkiai atpažįstamą L. Mockūną. Šiek tiek nublėso spontaniškumo aistra, daug dėmesio buvo kreipiama į kompozicijos architektūrinius statinius, muzikos skambėjimą ir bendrą trio skambesio rezultatą. Gali būti, kad šiek tiek naujų kūrybinių idėjų įnešė Arnas Mikalkėnas, nes prie kompozicijų autorių atsirado ir jo pavardė. Įdomus jis pasirodė ir kaip muzikantas – ramus, galvotas, grojantis tik tiek, kiek reikia. Be šios naujausios kompozicijos, sujungtos iš daugybės mažesnių, girdėjome dar du ankstesnius L. Mockūno opusus. Čia ir vėl išgirdau jau gerai pažįstamą braižą – laisvą ir spontanišką muzikantą. Neteigiu, kad taip geriau, Liudas įdomus visoks, bet palyginti visada norisi. Kiti du Liudo pasirodymai buvo, žinoma, kitokie. Jo koncertas su suomių saksofonininko Mikko Innaneno kolektyvu „Innkvisitio“ pademonstravo puikų L. Mockūno sugebėjimą paisyti kolektyvo šeimininko taisyklių, o kartu išlikti labai savitam ir unikaliam. Girdėdamas greta du saksofonus, galėjai puikiai atskirti abiejų muzikantų išskirtinius bruožus, nors jie iš tikrųjų labai stengėsi groti stilistiškai ir „koja kojon“. Mikko Innaneno kompozicijos buvo labai įdomios, profesionalios ir charakteringos. Trečią kartą Liudas Mockūnas įžengė į sceną vėlų šeštadienio vakarą drauge su gerai jam pažįstama, energinga Danijos grupe „New Jungle Orchestra“, su kuria bendradarbiauja jau dešimtį metų.

Gidoną Kremerį ir orkestrą „Kremerata Baltica“ Lietuvos koncertų publika jau pažįsta, o pianistę Marthą Argerich iki šiol pažinojo tik iš gausių įrašų, youtube ir radijo bei televizijos. Kad pagaliau sulaukėme unikaliosios menininkės Vilniuje, dėkoti reikia Gidonui Kremeriui, su kuriuo ji bendradarbiauja kelis dešimtmečius. Šių muzikų pirmasis bendras koncertas Lietuvoje – reikšmingas įvykis, išliksiantis mūsų muzikos kultūros istorijoje. Kai scenoje pasirodo tokios stiprios muzikos pasaulio asmenybės, per jas, tarsi kokį mediumą, prabyla muzika. Kokia ji gali būti galinga! Vienam sukelia kupiną apmąstymų nemigos naktį, kitam – norą kuo greičiau sėsti prie fortepijono, trečiam – imti į rankas smuiką... Jei egzistuotų toks žanras kaip vieno sakinio recenzija, apie spalio 11 d. Kongresų rūmuose įvykusį koncertą tiktų parašyti: genialiai interpretuota geniali muzika arba garsai iš dieviškojo muzikos olimpo.