Muzika

Paulina Liubarskytė

Mintys po XVI Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos atlikimo konkurso ir laureatų koncerto

„Propaguoti Lietuvos kompozitorių kamerinę muziką, puoselėti jos atlikimą, skatinti kamerinių ansamblių dalyvių profesinį tobulėjimą“ – toks, išties kilnus tikslas buvo skelbiamas afišoje, kviečiančioje apsilankyti XVI Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos atlikimo konkurse, vykusiame Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje lapkričio 26 dieną. Kamerinių ansamblių dalyvių profesinio tobulėjimo skatinimas yra itin aktualus jauniems, dar studijuojantiems atlikėjams – maksimalistams, dažniausiai teikiantiems pirmenybę išsvajotajai solinei karjerai. Nemažiau svarbi ir Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos sklaida, ypač šiais metais, kuomet konkursas buvo skirtas kompozitoriaus, profesoriaus Juliaus Juzeliūno (1916–2001) 100-osioms gimimo metinėms. Nors Juzeliūno vardas Lietuvoje dažniausiai siejamas su simfonine muzika, jo kameriniai kūriniai sudaro ne mažesnę jo kūrybinio palikimo dalį.

Šiais metais konkurse, kurį rengia Kamerinio ansamblio katedra, vadovaujama prof. Dalios Balsytės, dalyvavo dvylika ansamblių, susibūrusių iš LMTA bakalaurų ir magistrantų. Kiekvienas iš jų atliko pusvalandžio trukmės programą, kurioje buvo privalomas Lietuvos kompozitoriaus stambios formos kamerinis kūrinys arba kamerinių kūrinių programa, o tarp lietuviškų kompozicijų neretai įsiterpdavo ir užsienio kompozitorių šiuolaikiniai, romantiniai ar klasicistiniai kūriniai.

Paulina Nalivaikaitė

Trio „FortVio“ 10-mečio koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Per dešimtį metų įsitvirtinęs kaip vienas ryškiausių lietuvių kamerinės muzikos ansamblių ir brandžiai atstovaujantis fortepijoninio trio žanrui, „FortVio“ gruodžio 7-osios vakarą Nacionalinėje filharmonijoje surengė šventę klausytojams ir sau, paminėdamas gyvavimo dešimtmečio sukaktį. Koncertas tapo puikia proga pasigėrėti trio atlikėjų – Indrės Baikštytės (fortepijonas), Ingridos Rupaitės-Petrikienės (smuikas) ir Povilo Jacunsko (violončelė) – bendro darbo rezultatais, kuriuos, be kita ko, atspindi ir nemažai aukštų įvertinimų konkursuose, taip pat ir 2015 m. pelnyta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

„FortVio“ atlikėjai ansamblinio muzikavimo patirtimi dalinasi užsiimdami pedagogine veikla – visi trys dėsto LMTA Kamerinio ansamblio katedroje (I. Baikštytė – dar ir Koncertmeisterio), pianistė ir smuikininkė taip pat darbuojasi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje; be to, I. Rupaitė-Petrikienė ir P. Jacunskas dėsto kamerinį muzikavimą Mykolo Romerio universitete. Visi atlikėjai taip pat yra aktyvūs ir kitoje koncertinėje veikloje: I. Baikštytė nuolat koncertuoja su lietuvių ir užsienio instrumentininkais arba solo su orkestrais, o I. Rupaitė-Petrikienė ir P. Jacunskas yra ir styginių kvarteto „ArtVio“ – nariai.

Gabrielius Simas Sapiega

„Lietuvių muzikos modernistinės tapatybės žvalgymas“

Gruodžio 1 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslinė bendruomenė pasitiko naują leidinį – Gražinos Daunoravičienės knygą „Lietuvių muzikos modernistinės tapatybės žvalgymas“. Kaip tokių gigantiškų knygų pristatymuose pokštaujama, jei jus užpultų gatvėje, su tokiu talmudu garantuotai pritrėkštumėte ne vieną blogą padarą, o liaunos muzikologės, kaip sakė Rūta Gaidamavičiūtė, tikrai ilgai neišlaikytų jos rankose. Šios knygos svoris, žinoma, vertinamas ne tik lapų kiekiu (668 puslapiai!), bet ir savo reikšme Lietuvos muzikologijos kontekste. Knygą sudaro dvi didelės dalys, teorinė ir istorinė.

Knygos pristatymo vakarą koordinavo Jūratė Katinaitė, kalbėjo Jonas Bruveris – vienas iš knygos recenzentų. Subtilusis žodžio meistras nepagailėjo pagyrų autorei, nors ir pakritikavo dėl knygos apimties ar net pavadinimo pasirinkimo. Galiausiai, pabaigoje neutralizavęs kritinį žvilgsnį, vis dėlto išryškino didžiausias šios knygos teigiamybes. Kaip teigė J. Bruveris, visų knygoje iškeliamų, aprašomų bei nagrinėjamų idėjų ir savybių, nuomonių, faktų, tiesų, kaip ir išnagrinėtų komplikuotų partitūrų puslapių gausa yra tiesiog stulbinanti. Kiekvienas sakinys yra pilnas intelektualinio krūvio. Tačiau tą gausą ryžtingai tvarko pasigėrėtinas autorės sugebėjimas tai paversti sklandžiu moksliniu, skaitymo neapsunkinančiu tekstu. Knygos kalba yra itin vaizdinga, laki, bet terminologijos požiūriu – tiksli ir aiški. Daugeliu aspektų tai naujas žodis mūsų muzikologijoje. Veikalas prilygsta jame bei pasaulio muzikologų darbuose nurodomų, cituojamų šiandieninės Europos bei kai kurių kitų šalių muzikologijos, kultūrologijos ir pan. autoritetų veikalams. Tai vienas reikšmingiausių darbų per visą lietuvių muzikologijos istoriją.

Audronė Žiūraitytė

Simfoninių kūrinių koncertas Onutės Narbutaitės jubiliejui Nacionalinėje filharmonijoje

Kompozitorės Onutės Narbutaitės jubiliejui skirta renginių ir koncertų programa (vaikų chorinės, oratorinės, kamerinės, simfoninės muzikos koncertai, susitikimas M. Mažvydo bibliotekoje), atmintyje gyvas, nors jau nerodomas operos „Kornetas“ pastatymas (gal sugrįš kitą LNOBT sezoną?) atskleidė įvairiapuses kompozitorės galias.

M. Mažvydo bibliotekoje vykęs susitikimas paliudijo mažiau žinomus choreografinius, su Narbutaitės muzika susijusius impulsus. Kūrybos vakare taip pat dalyvavę muzikologai Vytautė Markeliūnienė ir Edmundas Gedgaudas, baleto šokėjas Kipras Chlebinskas gilinosi į palyginti neseniai suvešėjusias kompozitorės teatrinės muzikos paslaptis („Kornetas“ režisieriaus Gintaro Varno LNOBT pastatytas 2014 m., nors dar 1987 m., bendradarbiaudama su režisieriumi Rimu Driežiu, ji sukūrė muziką spektakliui „Paštas“ „Lėlės“ teatre). Operoje netikėtai iškilo choreografinės kompozitorės muzikos interpretacijos prielaidos. Įspūdingai „Kornete“ K. Chlebinsko atlikta „Vėliavos sapno“ scena įkvėpė jaunąjį menininką toliau bendradarbiauti su kompozitore, choreografiškai interpretuoti kitus jos kūrinius. LNOBT vykusiose choreografų „Kūrybinio impulso 4 ir 5“ (2015, 2016) programose buvo parodytos ir K. Chlebinsko kompozicijos. Tai ­– ekspresyvia teatrinių vizijų kaita pasižyminti „Metabolė“ pagal to paties pavadinimo Narbutaitės sukurtą opusą kameriniam orkestrui (1992) bei subtiliai muzikali kompozicija „Étoiles“ pagal šedevru ne kartą įvardintą kamerinį intertekstinį kompozitorės opusą „Winterserenade“ (1997). Narbutaitės muzikos interpretacijoms neabejingi ir kiti choreografai: Jurijus Smoriginas (įvairūs kūriniai), Andrius Katinas („Melodija“, „Bethleem“ iš ciklo „Trys Dievo Motinos simfonijos“), Rasa Alksnytė („Pas de deux“). Kūrybinis bendradarbiavimas statant operą „Kornetas“ prasitęsė kompozitorei rašant muziką G. Varno režisuotam spektakliui „Oidipo mitas“ (2016).

„7md“ redakcija

(1942–2016)

2016 m. lapkričio 29 d. po sunkios ligos mirė žymus kompozitorius, pianistas, pedagogas profesorius Julius Andrejevas.

Dėmesingas, nuoširdus, sąmojingas ir galantiškas, plataus išmanymo ir reto profesionalumo pedagogas, įdomus kompozitorius, puikus atlikėjas – tai tik maža dalis tų šiltų žodžių, kuriais buvę studentai ir kolegos apibūdina nepaprastai šviesią asmenybę Julių Andrejevą. Kilęs iš intelektualų menininkų šeimos (jo tėvas Rostislavas Andrejevas buvo žinomas tenoras, režisierius), Maestro spinduliavo inteligenciją, toleranciją, jaunatvišką tobulėjimo siekį. Vis rečiau pasirodydamas scenose, o dažniau Muzikos ir teatro akademijoje, Balio Dvariono muzikos mokykloje, didžiausią savo meilę ir rūpestį J. Andrejevas skyrė jaunųjų atlikėjų meistriškumui, studentams, savo ugdomiems kameriniams ansambliams, kuriuos išpuoselėjo iki puikių koncertuojančių kolektyvų, tarptautinių konkursų laureatų. Muzikai kurti likdavo mažiau energijos ir laiko. Ji nėra itin gausi, dominuoja kūriniai fortepijonui, pedagoginis repertuaras bei kamerinė muzika. J. Andrejevo kūriniai visuomet žavi emociniu raiškumu, minties gilumu, nuoseklia dramaturgija, muzikinės medžiagos vientisumu. Tiesa, nuo šiol jau kitokią prasmę įgaus ir vienos populiariausių J. Andrejevo kompozicijų – „Negrįžtančiam paukščiui“ fortepijonui ir styginiams, arba „Lemtis“ fortepijonui, sukurta tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso užsakymu, tapusi ne vieno atlikėjo repertuaro puošmena...

Algirdas Klova

Kompozitorių ir atlikėją Mieczysławą Litwińskį kalbina Algirdas Klova

Išvykau iš Lietuvos prieš septyniolika metų. Buvau parvažiavęs keletą kartų asmeniniais reikalais, taip pat dalyvavau keliuose tarptautiniuose festivaliuose Kaune, Vilniuje, kituose miestuose.

Mano kūryba liko tokia, kokia buvo Lietuvoje, jos esmė tikrai nepasikeitė. Niekada specialiai nesėdu prie instrumento ir neverčiu savęs rašyti muzikos. Kaupiu nuotykius, įspūdžius, emocijas ir vėliau išreiškiu tai kūriniuose. Iš dabarties semiuosi viską, ką galima paimti ir menine prasme perteikti. Muzikoje mane domina vertikalusis ir horizontalusis aspektai. Vertikalusis – muzikos tyrinėjimas istoriniu požiūriu. Horizontalusis – tyrinėjimas to, kas dabar vyksta įvairiose vietose visame pasaulyje. Šie aspektai dažnai jungiasi, kertasi. Ne visi suvokia, kad vienos kultūros muzika nėra tik vienas sluoksnis, kiekviena muzikinė tradicija turi savo ilgametę istoriją. Kiekvienos tautos muzika plėtojosi, keitėsi ir mane ypač domina, kaip tai vyko. Tam tikru metu kurios nors tautos muzika galėjo būti paveikta kitos kultūros elementų, pakeisti savo tėkmės kryptį, pasipildyti naujais šaltiniais. Net ir tradicinė muzika turi savo praeitį, dabartį, ateitį ir tos tradicijos kinta įvairiais aspektais.

Beata Baublinskienė

(1939–2016)

Šių metų lapkričio 27 dieną eidama 78-uosius metus mirė garsi Lietuvos operos dainininkė, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Ambrazaitytė (1939–2016).

„Jos kelias – nuo Sibiro tremtinės iki vienos ryškiausių Lietuvos operos žvaigždžių“, – apie Nijolę Ambrazaitytę rašė muzikologas Jonas Bruveris.

N. Ambrazaitytė gimė 1939 metų vasario 21 dieną Lazdijų rajone, Burakavo kaime. 1948–1957 metais gyveno tremtyje Igarkoje (Rusija).

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

XX tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ įspūdžiai

Žodį „šermukšnėjantis“ pasiskolinau iš kompozitorės Dalios Kairaitytės premjeros pavadinimo. Ir būtent šis žodis kaip niekas kitas tinka jau dvidešimtajam festivaliui „Iš arti“ (meno vadovė kompozitorė Zita Bružaitė) – valiūkiškam, nuotaikingam, spalvotam ir kupinam lūkesčių. Lapkričio 12–18 d. Kaune vykusiuose aštuoniuose „Iš arti“ koncertuose skambėjo šešių lietuvių kompozitorių kūrinių premjeros, buvo atidarytos dvi parodos, rodomos videoprojekcijos.

Festivalį pradėjo koncertas „Dvidešimtas startas“. Kauno valstybinėje filharmonijoje koncertavo Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas ir solistas – violončelininkas Mindaugas Bačkus), akordeonininkas Raimondas Sviackevičius, dirigavo Vytautas Lukočius. Tikriausiai kiekvienas turime mėgstamus kompozitorius, prisipažįstu, kad turiu ir aš. Tad programoje pamačiusi Arvydo Malcio kūrinį iš karto nusiteikiau maloniai. Juolab kad jį grojo akordeonininkas R. Sviackevičius, taikliai ir subtiliai interpretuojantis šiuolaikinę muziką. Kaip ir kiti A. Malcio kūriniai, Koncertas akordeonui ir orkestrui sužavėjo spalvingu ir kartu tiksliu orkestro skambesiu, grakščiu akordeono ir orkestro santykiu. Loretos Narvilaitės „Į krantą jūra krenta“ – vienas naujausių jos kūrinių. Nenutrūkstamas orkestro judėjimas leido panirti į švelnumo ir pozityvumo kupiną būseną. Koncerte girdėjome ir Raimundo Martinkėno kompoziciją „O kas gi tai yra“, kurią itin smagiai interpretavo dirigentas Vytautas Lukočius. Nustebino Jurgitos Mieželytės tiesiog minispektaklis „Kaip genys eglę kirto“, kurio „vaidmenis kūrė“ Klaipėdos kamerinio orkestro artistai. Bravo! Ypač Geniui! Johno Tavenerio „The Protecting Veil“ violončelės solo partiją atliko Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus. Tai bene populiariausias prieš kelerius metus mirusio Tavenerio, garsėjusio religinės tematikos kūriniais, darbas. Kūrinį papildė Vladimiro Šerstabojevo videoprojekcija. Buvo nuostabu klausytis užburiančios violončelės giesmės kartu stebint, kaip žvaigždės (gal bitės, gal jonvabaliai?) audžia ir pina šviesos kupiną skraistę.

Jūratė Katinaitė

Juliaus Juzeliūno operos „Žaidimas“ premjerai artėjant

2016-ieji Seimo valia paskelbti kompozitoriaus, visuomenės veikėjo, Sąjūdžio aktyvisto, profesoriaus Juliaus Juzeliūno metais jo gimimo 100-mečio proga. Jubiliejus – puiki proga išpurtyti dulkes iš jau tolstančio į praeitį kūrėjo palikimo vertinimų.

J. Juzeliūnas (1916–2001) nugyveno ilgą ir aktyvų gyvenimą. Nors minime jo 100-metį, tačiau tarp mūsų jo nėra tik 15 metų. Tai gana trumpas laikas – kultūrinės bendruomenės atminty dar stipriai išsilaikę tiek konsoliduoti vertinimų stereotipai, tiek asmeniniai patyrimai ir įspūdžiai. Kita vertus, 15 metų – jau šiokia tokia laiko perspektyva, iš kurios lengviau aprėpti kūrėjo kelio visumą. Metų pradžioje pasirodė ketvirtį amžiaus brandinta, monumentali šviesaus atminimo profesoriaus Algirdo Ambrazo (1932–2016) monografija, nušvietusi J. Juzeliūno gyvenimą ir kūrybą, paryškinusi menkiau žinotus dalykus, tuo pakoreguodama pokario dešimtmečių lietuvių muzikos istoriją ir griaudama kai kurias jos klišes. Būta šiemet ir kitokio pobūdžio renginių – konferencijų, koncertų, o vienas paskutinių metų akcentų – Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta originaliai sumanyta hibridinė meno ir mokslo paroda „Juzeliūno kabinetas“. „Reikėjo ką nors daryti, kad kompozitoriaus minėjimas nebūtų dar vienos valstybinės laidotuvės“, – atidarant parodą sakė jos kuratorius, kompozitorius, J. Juzeliūno mokinys Šarūnas Nakas.

Algirdas Klova

Po festivalio „Vilnius Mama Jazz 2016“

Festivalis „Vilnius Mama Jazz“ nuolat keičiasi, tobulėja. Šiemet festivalyje atsirado dar viena naujovė: lapkričio 17–19 d. veikė tarptautinė džiazo atlikėjų vitrina (showcase scena). Koncertai vyko muzikos klube „Tamsta“ ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė. Šiaip jau panašūs dalykai nuolat vyksta didžiausiuose pasaulio festivaliuose kaip galimybė atsiskleisti mažai žinomiems, jauniems muzikantams. Vilniuje išgirdome vienuolika projektų iš septynių šalių. Daugelis jų – jau patyrę, ne vienus metus kuriantys ir grojantys muziką. Iš viso buvo paduotos 75 paraiškos, po komisijos atrankos liko tik 12, vienai grupei sutrukdė liga. Jų klausėsi ne tik Vilniaus publika, bet ir užsienio festivalių organizatoriai, leidėjai, prodiuseriai. Prisipažinsiu, girdėjau ne visus šios vitrinos dalyvius, tačiau labiausiai man patiko Lietuvos atstovai – Vytauto Labučio „Silent Blast“. Vienintelė ansamblio mergina, vokalistė Kotryna Juodzevičiūtė yra žinoma ir džiazo, ir popmuzikos scenoje. Ji ypač išgarsėjo laimėjusi TV projektą „Lietuvos balsas“, tačiau džiaze ji ypatinga, išskirtinė. Ansamblio repertuaras pilnas kontrastų ir staigmenų: džiazas, folkloras, fankas, ritmenbliuzas ir savo kūrybos muzika. Išskirčiau labai gražius pianisto Domo Žeromskio solo epizodus, išradingą Jono Filmanavičiaus ritmą, V. Labučio ir Kotrynos duetinius pasikalbėjimus. Po koncerto pasigirdo palyginimai su „Vilnius Jazz“ kvartetu ir Neda, neva V. Labutis sukūrė naują šio garsaus kolektyvo versiją. Gal ir taip, bet tai, ką girdėjau, buvo puiku. Labai norėčiau, kad juos pastebėtų žinomiausi pasaulio festivaliai.