Džiazo mama nestovi vietoje

Festivalis „Vilnius Mama Jazz“ nuolat keičiasi, tobulėja. Šiemet festivalyje atsirado dar viena naujovė: lapkričio 17–19 d. veikė tarptautinė džiazo atlikėjų vitrina (showcase scena). Koncertai vyko muzikos klube „Tamsta“ ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė. Šiaip jau panašūs dalykai nuolat vyksta didžiausiuose pasaulio festivaliuose kaip galimybė atsiskleisti mažai žinomiems, jauniems muzikantams. Vilniuje išgirdome vienuolika projektų iš septynių šalių. Daugelis jų – jau patyrę, ne vienus metus kuriantys ir grojantys muziką. Iš viso buvo paduotos 75 paraiškos, po komisijos atrankos liko tik 12, vienai grupei sutrukdė liga. Jų klausėsi ne tik Vilniaus publika, bet ir užsienio festivalių organizatoriai, leidėjai, prodiuseriai. Prisipažinsiu, girdėjau ne visus šios vitrinos dalyvius, tačiau labiausiai man patiko Lietuvos atstovai – Vytauto Labučio „Silent Blast“. Vienintelė ansamblio mergina, vokalistė Kotryna Juodzevičiūtė yra žinoma ir džiazo, ir popmuzikos scenoje. Ji ypač išgarsėjo laimėjusi TV projektą „Lietuvos balsas“, tačiau džiaze ji ypatinga, išskirtinė. Ansamblio repertuaras pilnas kontrastų ir staigmenų: džiazas, folkloras, fankas, ritmenbliuzas ir savo kūrybos muzika. Išskirčiau labai gražius pianisto Domo Žeromskio solo epizodus, išradingą Jono Filmanavičiaus ritmą, V. Labučio ir Kotrynos duetinius pasikalbėjimus. Po koncerto pasigirdo palyginimai su „Vilnius Jazz“ kvartetu ir Neda, neva V. Labutis sukūrė naują šio garsaus kolektyvo versiją. Gal ir taip, bet tai, ką girdėjau, buvo puiku. Labai norėčiau, kad juos pastebėtų žinomiausi pasaulio festivaliai.

Dar viena staigmena – pats festivalio atidarymas ir jo vieta. Tai vis gražinami ir restauruojami Umiastovskių rūmai. Malonu atrasti dar vieną man naują, gražią koncertų salę. Festivalį pradėjo ambicingas trimitininkas ir kompozitorius Jacques’as Kuba Séguinas. Nors yra gimęs ir gyvena Kanadoje, jis yra lenkų kilmės ir dažnai koncertuoja Lenkijoje. 2005-aisiais Kuba Séguinas baigė studijas Monrealyje ir greitai rado bendrą kalbą su vietiniais muzikantais, dalyvavo įrašų sesijose, o su vienu garsiausių Kanados kolektyvu „Cirque du Soleil“ išvyko groti ir bastytis po pasaulį, nes, kaip pats pasakoja, norėjo šiek tiek užsidirbti. Kaip kompozitorius ir grupių lyderis, Kuba Séguinas jau yra išleidęs penkis albumus. Vilniuje šis muzikas pristatė savo naują darbą „Litania Projekt“. Tai kultūringai, profesionaliai sudėta programa, žinomi muzikantai, gražus trimito tembras, tik jų grojimui šiek tiek pristigo emocijų, drąsos, jėgos ir kryptingos muzikos tėkmės. Programoje susiliejo neoklasikinės muzikos atspindžiai, svajingas skambesys, kažkiek primenantis šiaurietišką džiazą. Jei gerai supratau, grupė buvo specialiai surinkta šiai kelionei ir sudaryta iš gerų Kanados muzikantų. Bosistas Frédéricas Alarie yra grojęs įvairią muziką daugelyje pasaulio scenų, mušamaisiais grojantis Jimas Doxas – vienas labiausiai pageidaujamų Kanados džiazo būgnininkų, pianistas Jonathanas Mayeris su Jacques’u muzikuoja jau 11 metų.

Antrąją festivalio dieną, po Artūro Anusausko studento Richardo Banio, kuris debiutuodamas festivalio scenoje gražiai pagrojo savo kompozicijas, karaliavo didžiosios Dee Dee Bridgewater dukra, dainininkė China Moses. Jos akompanuojančioje komandoje grojo lietuvis būgnininkas Marijus Aleksa. Šis vakaras sutraukė didžiulį būrį klausytojų.

Antrajame vakare Nacionalinio dramos teatro scenoje išgirdome du nepaprastai stiprius džiazo kolektyvus, tiesiog pakerėjusius visus klausytojus. Tai trijų muzikantų grupė „Phronesis“, kurios pavadinimas – senųjų filosofų vartotas graikiškas žodis, reiškiantis išmintį. Tai viena įdomiausių šių dienų Europos džiazo grupių, kurią BBC vadina „kolektyvu, galinčiu pakeisti jūsų gyvenimą“. Nežinau, ar kam nors ji gyvenimą pakeitė, bet naujų jo spalvų, matyt, daugelis atrado. Nors „Phronesis“ pristatoma kaip grupė iš D. Britanijos, ją 2005-aisiais subūrė danų kontrabosininkas Jasperas Høiby kartu su britų pianistu Ivo Neame ir iš Norvegijos kilusiu būgnininku Antonu Egeriu, taigi skandinaviškų šaknų apstu. Grupės muzikoje gausu ostinatinių muzikinės architektūros figūrų, ritmu paremtos muzikos ekspresijos, nuostabių kontraboso solo, įdomios fortepijono harmonijos ir tikrai talentingai suręstų kompozicijų. Ši muzika surakina, tiesiog paralyžiuoja klausytoją. Girdėjome kompozicijas iš šių metų pavasarį išleisto šeštojo grupės albumo „Parallax“, įrašyto legendinėje „Abbey Road“ studijoje Londone.

Antrosios dalies koncerto aš laukiau labiausiai. Grupė, kuri po 46 bendro darbo metų pirmą kartą pasirodė Lietuvoje, gyva džiazo legenda – „Oregon“. Daugybė garsių džiazo muzikantų dar nebuvo gimę, kai šis kolektyvas jau skaičiavo savo darbo dešimtmečius. Apie šią grupę pradėta kalbėti dar XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje kaip apie vieną originaliausių improvizacinės muzikos kolektyvų. Vilniaus scenoje muzikavo du jos įkūrėjai – dar 1968-aisiais susipažinę gitaristas Ralphas Towneris ir obojumi, anglų ragu bei saksofonu, bosiniu klarnetu ir fleitomis grojantis Paulas McCandlessas, kurie yra įrašyti visuose „Oregon“ albumuose. Kiekvienas grupės narys ir už jos ribų yra ryški žvaigždė. Gitaros virtuozas, kompozitorius ir pianistas R. Towneris pelnytai vadinamas muzikos novatoriumi, daug grupės repertuaro yra jo kūriniai. Vilniuje girdėjome net tuos, kurie bus naujausiame „Oregon“ albume. Sako, kad erdvėlaivio „Apollo 15“ astronautai dviejų Townerio kompozicijų vardais – „Icarus“ ir „Ghost Beads“ – pavadino Mėnulio kraterius. Kitas iš įkūrėjų – P. McCandlessas – yra ne tik talentingas kompozitorius ir instrumentininkas, bet ir eksperimentuotojas, kilęs iš muzikantų šeimos. Buvo malonu matyti, kaip ramiai ir protingai jie su Towneriu konstruoja grupės pasirodymo tėkmę. Suprantama, per tiek bendro darbo metų ten jau viskas puikiai žinoma, bet sumanumas ir patirtis visuomet daro savo. Nepaprastai gražūs ir tikroviški, tiesiog tobuli buvo šių muzikantų solo. Prieš 19 metų prie „Oregon“ prisijungęs būgnininkas, perkusininkas, kompozitorius Markas Walkeris puikiai demonstravo daugybės muzikos stilių žinojimą ir jų panaudojimą grupės kompozicijose. Nors italas, boso virtuozas Paolino Dalla Porta prie grupės prisijungė tik pernai, jis atrodė kaip tikras senbuvis, puikiai pažįstantis kolektyvo muziką ir nardantis lyg žuvis po grupės kūrybos gelmes. Jis laikomas vienu įdomiausių Europos džiazo bosistų. Šios grupės koncertas man buvo ne tik pats ryškiausias festivalyje, bet ir tapo vienu didžiausių muzikinių įvykių Lietuvoje per dešimtmečius.

Paskutinę festivalio dieną labai nudžiugino LMTA bigbendo, vadovaujamo Tomo Dičiūno, pasirodymas su solistu Liutauru Janušaičiu. Šis orkestras, žinomiausių bigbendų partitūrų studijavimas – tai puiki stilistinė ir technikos mokykla būsimiems džiazo virtuozams. Labai gražiai suskambo protingai sudėliota programa, sublizgėjo solisto technika ir išmonė. Didžiojoje salėje mūsų laukė du labai skirtingi pasirodymai. Skyrėsi jie ir stilistiškai, ir idėjomis, ir galbūt net meniniu lygiu.

Prancūzų muzikantas Christophe’as Chassolis, pasitelkęs elektroniką, fortepijoną, kitus klavišinius instrumentus bei mušamuosius, sugeba nuausti gana sudėtingą muzikos, natūralių garsų, kalbų, balsų ir vaizdų audinį. Aš jį labiau akcentuočiau kaip kompozitorių, aranžuotoją, prodiuserį negu atlikėją, pianistą, nes tai, kas vyko scenoje, tikrai nėra tiek įdomu, kiek tai, kas jau sukurta iš anksto, suplanuota, įrašyta, suderinta su vaizdu ekrane. Stilistiškai ši muzika balansuoja tarp gatvės kūrėjų produkto (kuris, beje, labai eksploatuojamas programoje), įvairiausios popkultūros ir šiek tiek populiaraus džiazo. Pati idėja supinti natūralius (paukštelių, vėjo, jūros ošimo ir kitus) garsus su muzika, perteikiant juos instrumentais, yra labai gražus bandymas sujungti gamtos ir žmogaus kuriamą muziką. Be to, čia skamba ir turgaus prekeivių šūksniai, vaikų klegėjimas, lošimo kauliukų taukšėjimas, Afrikos muzikantų ir dainininkų balsai, kuriuos čia pat matai ekrane. Labai įspūdingai sukonstruotas eisenos epizodas, nors šiaip jau videoprojekcija galėtų būti ir tobulesnė. Nenuostabu, kad šiam muzikantui pavyksta visa tai sujungti, nes jis turi didelę muzikos filmams ir TV laidoms kūrimo patirtį. Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ Chassolį vadina eklektišku genijumi, lygindamas jį su garsiaisiais kompozitoriais Steve’u Reichu bei Ennio Morricone ar su roko grupe „The Cure“. Čia tikrai galima aptikti šiek tiek minimalizmo ir kitų šių muzikantų idėjų, bet man kiek per ryškiai buvo demonstruojama labai jau aiški popmuzikos tėkmė, gal pernelyg tiesmukas būgnininko Mathieu Edouard’o vaidmuo.

Trimitininko Ambrose’o Akinmusire’o kvartetas Vilniuje buvo labai laukiamas. Beje, šio kolektyvo nariai – kontrabosistas Harishas Raghavanas ir perkusininkas Justinas Brownas 2010-aisiais jau grojo „Vilnius Mama Jazz“ scenoje kartu su pianistu Geraldu Claytonu. A. Akinmusire’as – dar jaunas, bet jau gana žinomas muzikantas, kurio albumus pristato legendinė džiazo leidykla „Blue Note“. Tai tikrai rimtas, profesionalus menininkas, gražiai interpretuojantis ir ramią, melodingą, ir guvesnę, ritmiškesnę muziką, jo trimito tembras, sakyčiau, unikalus, lyg su nedideliu šnypštimu, tačiau minkštas ir švelnus, visos jo kompozicijos turi aiškų dramaturginį turinį. Leidinys „The New Yorker“ šį muziką apibūdina kaip nuostabų jauną trimitininką, grojantį su unikalia ugnele. Gaila, bet ta ugnelė gal ne visai įsiliepsnojo, nes iš muzikantų jautėsi nemenkas nuovargis po vienuolikos kasdien grotų turo koncertų.

Jau pernai rašiau, kad festivalis „Vilnius Mama Jazz“ nestovi vietoje, žaižaruoja ir pristato gerus muzikantus. To lauksime ir kitais metais.