Muzika

Eglė Gudžinskaitė

Minimalistinis post scriptum po festivalio

Jau ne pirmus metus stebime „Gaidos“ minimalizavimosi tendenciją. Buvo ir specialiai pritaikytų festivalio temų (pvz., minimalizmas – maksimalizmas), ir kviestinių kompozitorių iš didžiosios minimalistų šlovės alėjos (Glassas, Reichas, Gordonas, Riley), ir kultinių minimalizmo atlikėjų su „Bang on a Can“ ar „London Sinfonietta“ priešaky, ir dar visokių kitokių minimalizmo stiliaus, technikos ir estetikos reprezentacijos formų. Ne išimtis ir šių metų festivalis. Vien amerikietiškos minimalizmo klasikos kiekis visoje programoje užėmė gerus 25 procentus (!), kitaip tariant, iš 12 įvykusių koncertų net 3 skirti minimalizmui (autoriniai Steve’o Reicho ir Philipo Glasso koncertai bei Kronos kvarteto pasirodymas). O kur dar Michaelo Gordono indėlis į šių metų „Gaidos“ aktualijas – Koncerto fortepijonui premjera bei pora smulkesnių kūrinių ansamblio „Synaesthesis“ programoje. Šia prasme atrodė, kad festivalis tarsi skilo į (mažiausiai) du renginius: „Gaidą“, deklaruojančią norą būti aktualios muzikos festivaliu, ir „mini Gaidą“, siekiančią surengti „metų koncertus“ ir parduoti tokią muziką, už kurią kai kas yra pasiryžęs mokėti daugiau (be jokios ironijos, tik plika statistika ir objektyvus bilietų kainų bei parduotų bilietų santykis). Taigi, praėjus savaitei po tradicinio uždarymo koncerto Kongresų rūmuose, „mini Gaida“ tęsėsi būtent minėtais Kronos kvarteto (lapkričio 6 d.) ir Philipo Glasso (lapkričio 10 d.) pasirodymais toje pačioje Kongresų rūmų salėje.

Asta Vaitkevičiūtė-Skliutė

Projekto „Pop muzika su perukais“ įspūdžiai

Pilnutėlė Šv. Kotrynos bažnyčia lapkričio 13-osios vakarą sulaikiusi kvapą klausėsi naujo projekto „Pop muzika su perukais“. Kodėl scenoje stovi tik klavesinas ir griežia styginių kvartetas? Atrodo, įprasta, senajai muzikai atlikti skirta instrumentų sudėtis. Tiesa, norėdami suprasti ir pamilti senąją muziką, reikia ne tik susipažinti su pagrindiniais jos principais, kad galėtum suvokti jos tobulumą ir genialumą, bet ir daug jos klausytis. Bet kokia klasikinė muzika reikalauja klausymosi įdirbio.

Todėl šis projektas – puikus būdas po truputį, lengvai ir „neskausmingai“ pratinti publiką prie senosios muzikos. Pirmajame projekto koncerte skambėjo daugeliui gerai žinomos populiarių dainų melodijos, tačiau Vitalijus Neugasimovas, panaudojęs polifoniją, stilingus pagražinimus ir kitus senajai muzikai būdingus elementus, sukūrė joms aranžuotes, puikiai išryškinančias klasikinį pradą. Šiomis aranžuotėmis jis įrodė, kad vadinama lengvoji muzika yra kilusi iš akademinės ir joje taip pat jaučiama gili tradicija. Koncerte, žinoma, nebuvo jokių perukų, nors būtent šis žodis projekto pavadinime galėjo ir suklaidinti. Tai tik vaizdinga aranžuotojo ir kompozitoriaus bei koncerto vedėjo V. Neugasimovo sukurta alegorija į tuos laikus, kai prieš šimtmečius tuometinei aukštuomenei dėvint perukus, skambėjo to meto instrumentinė ir vokalinė muzika. Pasirodo, jog ir šiuolaikinė populiarioji muzika gali būti su „perukais“ – supanašėti su senąja ir skambėti ne ką blogiau.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Mintys po kolektyvo 25-mečiui skirto koncerto

1991 m. rugsėjo 4 d. vadinama Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos gimtadieniu. Sukurti orkestrą buvo pavesta patirtį su chorais, pučiamųjų orkestrais turėjusiam kapelmeisteriui Justinui Jonušui (1938–2013). Jis siekė ne tik suburti gerus muzikantus, kokybiškai parengti šiam orkestrui privalomus maršus, visų pasaulio valstybių (kurių vadovai sutinkami ir išlydimi Lietuvoje) himnus ar visuomenei skirtas défilé (parado) programas. J. Jonušas norėjo pakeisti tradicinę pučiamųjų orkestro nuostatą, ne kartą kalbėjo: „Pučiamųjų orkestras – spalvingas darinys. Jis turėtų būti suvokiamas ir kaip simfoninis kolektyvas.“

Tai įgyvendinti jam ir jo veiklą tęsiančiam kapelmeisteriui majorui Egidijui Ališauskui (orkestro dirigentas kapitonas Dainius Pavilionis) pavyko. Orkestras puikiai reprezentuoja Lietuvos muzikinę kultūrą, laimi reikšmingus apdovanojimus Europos festivaliuose (Švedijoje, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Belgijoje, Baltijos šalyse ir kt.), dalyvauja Europos karinių orkestrų paraduose ir pateikia šiuolaikišką požiūrį į šį žanrą.

Po koncerto, kalbėdama su orkestrą pasveikinti atvykusiais Estijos kariuomenės orkestro kapelmeisteriu pulkininku leitenantu Peeteriu Saanu, Latvijos Nacionalinių ginkluotųjų pajėgų orkestro vadovu pulkininku leitenantu Dainiu Vuškānu, pastebėjau savotišką pavydo gaidelę. „Ir mūsų laukia jubiliejiniai koncertai. Tačiau tokio įspūdingo surengti tikriausiai negalėsime. Lietuvos orkestras išsiveržė iš tradiciškai suprantamo pučiamųjų orkestro, surinkti labai geri pūtikai, įdomi programa, solistai“, – sakė latvis.

Rasa Murauskaitė

Įspūdžiai iš „Domino Duo“ koncerto „Vaidilos“ teatre

Pianistė Indrė Baikštytė ir smuikininkė Rūta Lipinaitytė neabejotinai yra ryškios savo kartos atlikėjos. Jų dalyvavimas įvairiuose kameriniuose ansambliuose neretai tampa aukštos kokybės ženklu. Dar svarbiau, kad abi muzikės – puikios šiuolaikinės muzikos interpretatorės, o ir pačios sako, kad ši joms artimiausia. I. Baikštytės ir R. Lipinaitytės duetas „Domino Duo“ šiais metais mini kūrybinės veiklos dvidešimtmetį. Nors prieš judviejų koncertą lapkričio 6 d. „Vaidilos“ teatre tai nebuvo pabrėžta, šis vakaras tapo gražiu meninės sukakties paminėjimu.

Koncertui parengta labai įdomi programa – pavadinimas „Romantiškas minimalizmo dvelksmas“ slėpė XX–XXI a. parašytus įspūdingus sonatų ciklus. Ne paslaptis, kad šiuolaikinė akademinė muzika publikai yra nelengvas iššūkis, tačiau duetas pasirinko ypač patrauklius, nesudėtingus kūrinius, taigi jų buvo lengva ir malonu klausyti. Tiesa, neišgirdome vienos programoje numatytos kompozicijos – Leonido Desiatnikovo „Wie der alte Leiermann“ („Kaip senas rylininkas“).

Živilė Ramoškaitė

Iškilmingas labdaros koncertas Lietuvos įstojimo į UNESCO 25-mečiui

UNESCO – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, į kurią Lietuva įstojo 1991 m. spalio 7 d., taigi prieš 25 metus. Lietuvoje ši organizacija labiausiai žinoma kaip globojanti paveldą. Kultūringi piliečiai žino, kad nemažai Lietuvos kultūros, gamtos ir dokumentinio paveldo saugotinų vertybių yra įrašytos į UNESCO sąrašus. Dažniausiai minimas Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, sutartinės, bet visų dabar jau dešimties, spėju, daug kas gali ir neatsiminti. Naudojuosi proga juos išvardyti, juolab kad galiu remtis informacija, pateikta dailiame lankstinuke, kurį išleido generalinės sekretorės Astos Junevičienės vadovaujama Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir Užsienio reikalų ministerija. Tai Vilniaus istorinis centras, Kernavės archeologinė vietovė, Kuršių nerija, Struvės geodezinis lankas (jis tęsiasi per dešimt valstybių nuo Šiaurės Norvegijos iki Izmailo Ukrainoje ir yra bendra dešimties šalių vertybė), Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje, Sutartinės – lietuvių polifoninės dainos, Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse, Žuvinto biosferos rezervatas, Baltijos kelias, Radvilų archyvų ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija.

Rasa Murauskaitė

Pianisto Viktoro Paukštelio „Šokančių paveikslų“ rečitalis

Garso ir vaizdo samplaika – gilias šaknis turinti meninės raiškos formų draugystė. Muziko ir dailininko talentus jungiančio menininko Viktoro Paukštelio „Šokančių paveikslų“ rečitalyje lapkričio 2 d. rodėsi, kad vaizdas – tai inspiracija, sufleruojanti galimas suvokimų perspektyvas.

V. Paukštelis yra atradęs ir dailininko talentą, kuris neretai reiškiasi šalia jo atliekamos muzikos, papildydamas pianisto skambinamų kūrinių ir paties atlikėjo meninės charakteristikos siluetą. Jo „Šokančių paveikslų“ rečitalis (paveikslus „atgaivino“ animatorius Eimantas Pivoriūnas) jau buvo palankiai sutiktas legendinėje Niujorko „Carnegie Hall“ (be animacijų), neseniai skambėjo Vienoje, prieš metus – ir Berlyno filharmonijoje, o šįkart Lietuvos publika menų sintezės paveikumą galėjo išbandyti elegantiškame „Vaidilos“ teatre.

Rečitalio programa apglėbė kelių šimtmečių muziką – nuo baroko per romantizmą ir impresionizmą nukeliauta iki pat paprastumo magija dvelkiančių Arvo Pärto kūrinių, matuojančių ir atlikėjo, ir klausytojo meninio pojūčio subtilumo išteklius. Tačiau visus be išimties kūrinius atliekant buvo galima pastebėti ypatingos precizikos paieškas ir santūrų bei pamatuotą prisilietimą prie instrumento. Ir atvirkščiai, kai kuriuose kūrinius lydinčiuose paveiksluose veržėsi neribota drąsa, platus ir ekspresyvus mostas, savaip kontrastuodamas, bet ir papildydamas racionalų atlikimo pobūdį.

Viltė Žakevičiūtė

Aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ koncertų įspūdžiai

Po įspūdingo atidarymo festivalis „Gaida“ žengė toliau ir pristatė gausią šių metų programą. Spalio 22-ąją įvyko keli pasirodymai. Šiuolaikinio meno centre turėjome progą išgirsti bei išvysti Lietuvos ansamblių tinklo (LENsemble) surengtą koncertą. Programos koncepciją kūrė ansamblio vadovas Vykintas Baltakas. Daug dėmesio tą vakarą buvo skirta vizualiniams kūrinių sprendimams. Tokį sumanymą skelbė ir pavadinimas: „Muzika vaizde & vaizdas muzikoje“. Buvo atliktos kelios lietuvių kompozitorių premjeros: Vytauto V. Jurgučio „Telosferos“, nukeliančios klausytojus į mistinių garsų pasaulį, kurį kūrė styginiai instrumentai ir gyvoji elektronika. Įdomūs vizualiniai sprendimai leido medituoti ir gėrėtis garso ir vaizdo sinteze. Meditacinį kūrinio poveikį padėjo įgyvendinti Akvilės Anglickaitės vaizdo dailė.

Anatolijaus Šenderovo „...after Chagall“ pasirodė įdomus, gal kiek per daug iliustratyvus kūrinys. Jautėsi emocija, nemažai simbolių, pasak autoriaus, kūrinys tarsi gaivina prieš daug metų patirtus įspūdžius Jeruzalėje. Iš tiesų, kūrinio sudėtis žadino vaizduotę ir leido paganyti akis: pavaizduoti vitražai, naudojami keli mušamieji, fortepijonas, styginių kvartetas ir nepaprastas klarneto skambesys, kuriuo gėrėtis leido Andrius Žiūra. Galbūt klarnetas ir buvo ta vinis kūriniui „sukalti“ – kompoziciškai jis buvo gražus, – tačiau mintis tarsi liko neišbaigta.

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

Kauno kompozitorių sakralinės muzikos koncertai Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje

Du šeštadienius Kauną nušvietė sakralinė muzika – Kauno kompozitorių premjeros projekte „Voces ex animo“ („Balsai iš širdies“). Spalio 15 ir 22 d. Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje skambėjo Dalios Kairaitytės, Zitos Bružaitės, Giedrės Dabulskienės, Algimanto Kubiliūno, Vidmanto Bartulio, Giedriaus Kuprevičiaus, Raimundo Martinkėno, o kartu ir klasikų – Juozo Gruodžio ir Juliaus Juzeliūno – kūriniai. Juos atliko tenoras Mindaugas Zimkus, vargonininkė Dalia Jatautaitė, vokalinis ansamblis „Acusto“, meno vadovas Kęstutis Jakeliūnas. Šis netikėtas, bet kartu ir labai lauktas Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus ir VšĮ „Iš Arti“ projektas, kurio iniciatorė ir vadovė yra muzikologė, Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus vadovė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, itin aktualus ir reikalingas. Džiugu, kad kuriama vis šiuolaikiškesnė, nauja bažnytinė muzika, kad giesmes kuria dabartiniai kompozitoriai. Jos patenka į kasdienių apeigų repertuarą, jas gali atlikti sau pritardamas vargonininkas arba nedidelis bažnyčios choras. Žinoma, sudėtingesnės faktūros ar stambesnės formos kūriniai atliekami koncertuose arba ypatingesnių bažnytinių švenčių proga. Pacituosiu kunigo dr. Viliaus Sikorsko mintis, pateiktas koncertų programoje: „Šis kūrybinis darbas gali pristabdyti neprofesionalų ir stichinį bei savaiminį žemo meninio lygio repertuaro skverbimąsi, kelti bendrą muzikinį Lietuvos kultūrinį lygį ir prisidėti prie mūsų tautos, kaip atskiro meninio etoso, įsitvirtinimo bendrame Vakarų Europos kontekste.“

Živilė Ramoškaitė

Ūlos Ulijonos Žebriūnaitės ir Lietuvos kamerinio orkestro koncertas

Dar išvakarėse Ūla Žebriūnaitė sakė, kad šis koncertas jai labai svarbus, nes pasirodys kartu su Lietuvos kameriniu orkestru, su kuriuo, diriguojant Sauliui Sondeckiui, ji pagriežė savo pirmąjį koncertą su orkestru. Taip pat dėl to, kad gros toje pačioje scenoje tą patį kūrinį, kaip ir prieš dvidešimt metų, – Niccolò Paganini Sonatą per la Grand Viola. Ir dar vienas, bene pats jai maloniausias dalykas, kad koncerte bus pagerbtas pirmasis ir mylimiausias jos alto profesorius Petras Radzevičius. Šis koncertas įvyko Nacionalinėje filharmonijoje spalio 26 d., programą sudarė Roberto Šerveniko diriguojami Luigi Boccherini, Gioacchino Rossini, Paganini, Benjamino Britteno ir Davido Shorto (g. 1951) kūriniai.

Jau septinti metai, kaip Ūla Ulijona Žebriūnaitė gyvena Turine, yra Turino nacionalinio radijo ir televizijos orkestro altų grupės koncertmeisterė. Kolegos ją gerbia ne tik dėl aukšto profesionalumo, bet dar ir todėl, kad neretai ji tampa tarpininke tarp italų muzikantų ir gastroliuojančių užsienio dirigentų, savo pastabas orkestrui išsakančių svetimomis kalbomis. Pamačiusi, kad italų kolegos tų pastabų nesupranta, ji imasi tarpininkauti. Ūla susikalba keliomis užsienio kalbomis, o italų kalbą išmoko per dvejus metus. 

Mirė operos solistė Regina Tumalevičiūtė

(1922–2016)

Su giliu liūdesiu pranešame, kad spalio 30 d. eidama 95-uosius metus mirė iškili Lietuvos operos dainininkė Regina Tumalevičiūtė (1922–2016). R. Tumalevičiūtė buvo vienas pagrindinių XX a. vidurio Lietuvos operos scenos sopranų.

Regina Tumalevičiūtė gimė 1922 sausio 7 d. Kaune. 1942 m. baigė Trakų mokytojų seminariją. 1942–1944 m. lankė dramos studiją prie Kauno dramos teatro. Dainuoti mokėsi pas Vladislavą Grigaitienę, jai emigravus 1944–1949 m. Kauno konservatorijoje studijavo vokalą Ninos Karnavičienės dainavimo klasėje. Į operos sceną R. Tumalevičiūtę atvedė dirigentas Mykolas Bukša – jo kvietimu 1944 metais solistė atliko Ramunės vaidmenį Jurgio Karnavičiaus operoje „Gražina“. Vis dėlto didžiuoju R. Tumalevičiūtės debiutu tapo Džuljetos vaidmens atlikimas 1948 m. greta Kipro Petrausko (Romeo) Charles’io Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“.