2016 m. lapkričio 29 d. po sunkios ligos mirė žymus kompozitorius, pianistas, pedagogas profesorius Julius Andrejevas.
Dėmesingas, nuoširdus, sąmojingas ir galantiškas, plataus išmanymo ir reto profesionalumo pedagogas, įdomus kompozitorius, puikus atlikėjas – tai tik maža dalis tų šiltų žodžių, kuriais buvę studentai ir kolegos apibūdina nepaprastai šviesią asmenybę Julių Andrejevą. Kilęs iš intelektualų menininkų šeimos (jo tėvas Rostislavas Andrejevas buvo žinomas tenoras, režisierius), Maestro spinduliavo inteligenciją, toleranciją, jaunatvišką tobulėjimo siekį. Vis rečiau pasirodydamas scenose, o dažniau Muzikos ir teatro akademijoje, Balio Dvariono muzikos mokykloje, didžiausią savo meilę ir rūpestį J. Andrejevas skyrė jaunųjų atlikėjų meistriškumui, studentams, savo ugdomiems kameriniams ansambliams, kuriuos išpuoselėjo iki puikių koncertuojančių kolektyvų, tarptautinių konkursų laureatų. Muzikai kurti likdavo mažiau energijos ir laiko. Ji nėra itin gausi, dominuoja kūriniai fortepijonui, pedagoginis repertuaras bei kamerinė muzika. J. Andrejevo kūriniai visuomet žavi emociniu raiškumu, minties gilumu, nuoseklia dramaturgija, muzikinės medžiagos vientisumu. Tiesa, nuo šiol jau kitokią prasmę įgaus ir vienos populiariausių J. Andrejevo kompozicijų – „Negrįžtančiam paukščiui“ fortepijonui ir styginiams, arba „Lemtis“ fortepijonui, sukurta tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso užsakymu, tapusi ne vieno atlikėjo repertuaro puošmena...
Julijus Andrejevas gimė 1942 m. sausio 7 d. Kaune. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, LMTA) baigė Aldonos Dvarionienės fortepijono (1965 m.) ir Eduardo Balsio kompozicijos (1971 m.) klases. 1964–2011 m. su pertraukomis dėstė Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje, nuo 1965 m. (su pertrauka 1991–1998 m.) dirbo LMTA (nuo 1989 m. – docentas, nuo 2010 m. – profesorius). 1974–1982 m. buvo ansamblio „Musica humana“ klavesinininkas ir pianistas. 1984–1989 m. ėjo Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) valdybos sekretoriaus pareigas, 1989–1991 m. buvo LKS pirmininkas. Nuo 1991 iki 1998 metų kompozitorius gyveno Ispanijoje, dėstė Vigo privačioje konservatorijoje „Mayeusis“, vadovavo fortepijono skyriui, buvo direktoriaus pavaduotojas, nuo 1996 m. – profesorius. 1999–2001 m. užėmė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus postą.
J. Andrejevas buvo vienas iš Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir stygininkų konkurso, organizuojamo nuo 1974 m., iniciatorių, vertinimo komisijos narys. Kaip pianistas ir koncertmeisteris koncertavo buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, tuometinėse Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje bei Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Ispanijoje, Izraelyje. Kompozitoriaus kūriniai skambėjo tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje, Vokietijoje, Izraelyje, Japonijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Suomijoje, JAV, Rusijoje.
1987 m. J. Andrejevui suteiktas Nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas, 2000 m. jis apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2012 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.
