7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nenutrūkstama tėkmė

Simfoninių kūrinių koncertas Onutės Narbutaitės jubiliejui Nacionalinėje filharmonijoje

Audronė Žiūraitytė
Nr. 40 (1192), 2016-12-09
Muzika
Onutė Narbutaitė ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Onutė Narbutaitė ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.

Kompozitorės Onutės Narbutaitės jubiliejui skirta renginių ir koncertų programa (vaikų chorinės, oratorinės, kamerinės, simfoninės muzikos koncertai, susitikimas M. Mažvydo bibliotekoje), atmintyje gyvas, nors jau nerodomas operos „Kornetas“ pastatymas (gal sugrįš kitą LNOBT sezoną?) atskleidė įvairiapuses kompozitorės galias.

 

M. Mažvydo bibliotekoje vykęs susitikimas paliudijo mažiau žinomus choreografinius, su Narbutaitės muzika susijusius impulsus. Kūrybos vakare taip pat dalyvavę muzikologai Vytautė Markeliūnienė ir Edmundas Gedgaudas, baleto šokėjas Kipras Chlebinskas gilinosi į palyginti neseniai suvešėjusias kompozitorės teatrinės muzikos paslaptis („Kornetas“ režisieriaus Gintaro Varno LNOBT pastatytas 2014 m., nors dar 1987 m., bendradarbiaudama su režisieriumi Rimu Driežiu, ji sukūrė muziką spektakliui „Paštas“ „Lėlės“ teatre). Operoje netikėtai iškilo choreografinės kompozitorės muzikos interpretacijos prielaidos. Įspūdingai „Kornete“ K. Chlebinsko atlikta „Vėliavos sapno“ scena įkvėpė jaunąjį menininką toliau bendradarbiauti su kompozitore, choreografiškai interpretuoti kitus jos kūrinius. LNOBT vykusiose choreografų „Kūrybinio impulso 4 ir 5“ (2015, 2016) programose buvo parodytos ir K. Chlebinsko kompozicijos. Tai ­– ekspresyvia teatrinių vizijų kaita pasižyminti „Metabolė“ pagal to paties pavadinimo Narbutaitės sukurtą opusą kameriniam orkestrui (1992) bei subtiliai muzikali kompozicija „Étoiles“ pagal šedevru ne kartą įvardintą kamerinį intertekstinį kompozitorės opusą „Winterserenade“ (1997). Narbutaitės muzikos interpretacijoms neabejingi ir kiti choreografai: Jurijus Smoriginas (įvairūs kūriniai), Andrius Katinas („Melodija“, „Bethleem“ iš ciklo „Trys Dievo Motinos simfonijos“), Rasa Alksnytė („Pas de deux“). Kūrybinis bendradarbiavimas statant operą „Kornetas“ prasitęsė kompozitorei rašant muziką G. Varno režisuotam spektakliui „Oidipo mitas“ (2016).

 

2015 m. už operą „Kornetas“ (pelniusią autorei ir „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą) bei kompoziciją kameriniam orkestrui „Was there a butterfly?“ Narbutaitė Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamame konkurse paskelbta Metų kompozitore. Šie du opusai simboliškai ją įtvirtina ne tik kaip trapių kamerinių opusų autorę, bet ir sukrečiančių teatrinių, taip pat – gruodžio 2-ąją dar kartą tuo įsitikinome – ir simfoninių veikalų kūrėją. Tą vakarą Nacionalinėje filharmonijoje Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Robertas Šervenikas, skambėjo „La barca“ (2005), „krantas upė simfonija“ (2007), Simfonija Nr. 2 (2001).

 

Kūrinį „La barca“ (geriausias 2005 m. simfoninis kūrinys) dirigentas Sakari Oramo su BBC simfoniniu orkestru 2015 m. įrašė BBC radijui. Tų pačių metų rudenį dirigentas Christopheris Lyndon-Gee su LNSO šį kūrinį, taip pat „krantas upė simfonija“ ir „kein gestern, kein morgen“ (operos „Kornetas“ Meilės scenos koncertinė versija) užfiksavo ir kompanijos „Naxos“ kitais metais planuojamai išleisti Narbutaitės autorinei kompaktinei plokštelei. Tik kelių įspūdingų faktų grandis atveria objektyvią pasaulinio Narbutaitės kūrybos įvertinimo panoramą.

 

R. Šervenikas Lietuvoje jau daug metų nuosekliai puoselėja įvairių žanrų Narbutaitės kūrinių interpretaciją, dar 1997 m. dirigavo kompozitorei Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelniusią oratoriją „Centones meae urbi“. Antroji simfonija yra dedikuota R. Šervenikui, jos premjera įvyko 2001 m. diriguojant maestro. Tačiau kiti du autorinio Narbutaitės koncerto kūriniai („La barca“, „krantas upė simfonija“) šio menininko dar buvo neliesti. Pakylėtas, kupinas įkvėpimo R. Šerveniko dirigavimas tą vakarą ypač sudėtingas simfonines partitūras sujungė į vientisą ciklą (antroje koncerto dalyje girdėjome Antrąją simfoniją, pirmoje – miniciklą „La barca“, „krantas upė simfonija“). Koncerto muzikos tėkmė, prasidėjusi tirštų faktūrinių-tembrinių sluoksnių-juostų virtine („La barca“), antrame veikale („krantas...“) pasitaikančių kliūčių tarsi išskaidyta į kamerines orkestro grupes, koncerto finale veržėsi link vienišos trimito melodijos („Melodija“ pavadinta Antrosios simfonijos antroji dalis). Susidarė įspūdis, kad banguojančiame jūros okeane krypties ieškantis laivas juda per faktūros sluoksnius, kurių melodizacija tolydžio ryškėjo. Ji paslėpta net homogeniškuose „La barca“ skambesiuose. Melodija koncerto pabaigoje išnyra iš sonorinės pirmos dalies, prisodrintos archetipinių tradicinės melodikos segmentų ir antrosios dalies linearinės faktūros gelmių. Priešingai realybėje intakų formuojamai plačiai upės vagai ir koncerte skambėjusių opusų chronologijai, tėkmė veržėsi prie intako (retrogradas) – lyg prie idealo, esmės, šaknų. Prie to, kas muzikoje yra ypač svarbu – melodijos. Tokia kryptis savotiškai nusako kompozitorės nueitą kelią – nuo rafinuotų, šaižių, visai neromantiškų opusų (ypač kamerinės muzikos) link bel canto ar paprastos melodijos jos operoje, pripažįstant, kad Narbutaitės vaizduotės virsmas neprognozuojamas ir labai įvairus.

 

Simfoninio koncerto programa buvo prisodrinta kontrastų, natūralaus impulsyvumo. Orkestras valdingam ir drauge santūriam dirigento mostui pakluso įspūdingai perteikdamas lyg lavina užgriūvantį sodrų, kondensuotos įtampos, intensyvios energijos genamos muzikos skambesį. Jis įprasmino neišsenkančią kompozitorės instrumentuotės vaizduotę. Ne mažiau partitūroje efektingi meditatyvūs, vidinės dvasinės koncentracijos klodai. Kūrinio dvasinių būsenų kaitą, niuansuotės virsmą, nepaisant dirigento pastangų, įsivaizdavau dar subtilesnį. Jį priartintų dažnesnis, ne vien proginis šiuolaikinės muzikos atlikimas, ilgiau trunkantis įsijautimas. Tačiau, turint omenyje programos sudėtingumą, galime drąsiai teigti – ir šis buvo išskirtinis.

 

„krantas upė simfonija“, pradėta tarsi nuo tragiškos kulminacijos, vidurinėje dalyje vietą užleidžia skausmingai, tyliai kontempliacijai, „sielos judesiams“. Unisonų ir viso orkestro garsėjantį ir atslūgstantį bangavimą gilyn (I dalis, sąšaukos su „La barca“) keičia erdvinis jo išskaidymas (II dalis) – tipiškai narbutaitiškas, kamerinis, intymus, tarsi viduje virpantis, pulsuojantis atskirų instrumentų ansamblio balsais, išoriškai nejudrus. Antros „kranto...“ dalies semantiką geriausiai priartina greta dedikacijos „sergančiai, bet nuostabiai stipriai Mamai“ partitūroje užrašytas Czesławo Miłoszo eilėraščio „Meditacija“ fragmentas: „Klajūnas, sustojęs prie nematomųjų vandenų, rūkuose laikei mažą žiburėlį“. Sunkus ir ilgas kelias ne iš karto atveda prie anapusinį pasaulį atskiriančios upės. Išsilaisvinimas ateina pasiduodant jos tėkmei. Trečioji dalis trumpiausia, tragiškiausia, joje geriausiai įžiūrime „Angelo kontūrą“ („Il contorno dell’Angelo“), apie kurį autorė užsimena anotacijoje. Tai paniurusio, tamsaus angelo sfera, atskleidžiama muzikos audinio žengtelėjimu horizontale, tarsi marshe funebre, nors be maršo ritmo. Vangiai judėdami pirmyn džeržgia žemieji registrai, fortepijono klavišais drąsiai aukštyn pakyla jau vidurinėje dalyje girdėtas motyvas.

 

Pirma Antrosios simfonijos dalis, būdama labiau simfoniška už kamerinę antrąją, įtaigiai atkuria romantizmo stichiją, kurioje viešpatauja intuicija ir įkvėpimas, vaizduotės laisvė ir paslaptingumas. Jai tipiška įvairios apimties bangos–atoslūgio dramaturgija, crescendo–diminuendo dinamika, pavienių balsų–tutti, kraštinių orkestro registrų gretinimas. Svyravimų amplitudė tokia plati, kad atveda prie emocionalaus maksimalizmo, specifinio stile concitato. Juk originaliam autoriaus požiūriui formuotis vienodai reikšmingas ir tradicijos tęstinumas (sekimas ankstesniais modeliais), ir jos nutraukimas, sąlygojantis autentiškumą. Apie tokią tradicijos bei originalumo dialektiką byloja įvairūs Narbutaitės kūriniai.

 

Narbutaitės kūrybos imanentinių-struktūrinių procesų esmės pažinimas atveria daugybę mišrių reiškinių, susijusių su Gyvenimu. Jos muzikoje slypi vaizdiniai, kuriuose neretai atpažįstami ir objektai, ir emocijos. Įvairūs deriniai kelia asociacijas, sudaro gretinimo su realijomis prielaidas, tačiau paramuzi­kinio impulso turinį atitinkanti sąvokų bei poetinė kalba (ir pačios autorės) nepaneigia kompozitorės muzikos prasmės specifiškumo, jos grynumo. Nenutrūkstamos muzikos tėkmės verpetai giliai ir, tikimės, labai ilgam įtraukė kompozitorę, jos muzikos interpretuotojus bei klausytojus.

Onutė Narbutaitė ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Onutė Narbutaitė ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.