Kokybės ženklai

Per dešimtį metų įsitvirtinęs kaip vienas ryškiausių lietuvių kamerinės muzikos ansamblių ir brandžiai atstovaujantis fortepijoninio trio žanrui, „FortVio“ gruodžio 7-osios vakarą Nacionalinėje filharmonijoje surengė šventę klausytojams ir sau, paminėdamas gyvavimo dešimtmečio sukaktį. Koncertas tapo puikia proga pasigėrėti trio atlikėjų – Indrės Baikštytės (fortepijonas), Ingridos Rupaitės-Petrikienės (smuikas) ir Povilo Jacunsko (violončelė) – bendro darbo rezultatais, kuriuos, be kita ko, atspindi ir nemažai aukštų įvertinimų konkursuose, taip pat ir 2015 m. pelnyta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

„FortVio“ atlikėjai ansamblinio muzikavimo patirtimi dalinasi užsiimdami pedagogine veikla – visi trys dėsto LMTA Kamerinio ansamblio katedroje (I. Baikštytė – dar ir Koncertmeisterio), pianistė ir smuikininkė taip pat darbuojasi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje; be to, I. Rupaitė-Petrikienė ir P. Jacunskas dėsto kamerinį muzikavimą Mykolo Romerio universitete. Visi atlikėjai taip pat yra aktyvūs ir kitoje koncertinėje veikloje: I. Baikštytė nuolat koncertuoja su lietuvių ir užsienio instrumentininkais arba solo su orkestrais, o I. Rupaitė-Petrikienė ir P. Jacunskas yra ir styginių kvarteto „ArtVio“ – nariai.

Kolektyvo dešimtmečio koncertas tarytum skilo į dvi keletu aspektų kontrastingas dalis. Tai kamerinė pirmoji ir Lietuvos kameriniu orkestru pasodrinta antroji. Šventiniam vakarui buvo pasirinktos kompozicijos iš XX a. kūrybos klodų ir atspindinčios šio amžiaus pliuralizmą – sklandė ir impresionistiški, ir neoklasikiniai, ir minimalistiniai-neoromantiniai, ir ekspresyvūs atbalsiai.

Pirmoje dalyje girdėjome dviejų XX a. pradžios prancūzų kompozitorių – Claude’o Debussy ir Maurice’o Ravelio – kūrybą. Šventinį vakarą pradėjo Tomo Petrikio aranžuota Debussy „Mėnulio šviesa“ iš „Bergamo siuitos“, užliejusi publiką šviesiais pasteliniais sąskambiais ir trapia muzikos tėkme. Originalų kūrinį fortepijonui praturtinus smuiko ir violončelės tembrais, išryškėjo muzikos melodingumas, kurį atskleisti daugiausia teko smuikininkei, o jai šiltu garsu atitarusi violončelė iš prigimties lengvam, takiam kūriniui suteikė sodrumo. Vaizdingoji „Mėnulio šviesa“ tarytum tapo įžanga, atpalaiduodama ir leisdama klausytojams ne iš karto įkliūti į vėliau plūstelėjusius vis intensyvesnės ir dramatiškesnės muzikos sūkurius.

Abu pirmos vakaro dalies kompozitoriai, Debussy ir Ravelis, yra siejami su impresionistine tradicija, bet vis dėlto šio stiliaus grynuolis yra Debussy, o Ravelis, nors kai kurios jo kompozicijos alsuoja impresionizmu, vis dėlto linko į neoklasikinę manierą. Toks ir buvo koncerte atliktas keturių dalių Ravelio Trio a-moll. Tai klasikine struktūra besiremiantis ciklas, Ravelio praturtintas savita harmonija, impresionizmo prieskonių ir spalvingumo suteikiančiais artikuliacijos efektais. „FortVio“ išlaikė emocinį balansą, neleisdami demonstratyviai prasiveržti finalo aistroms, tačiau pakankamai atskleisdami jo veržlumą – tai derėjo su neoklasikine kūrinio estetika. Tvirtai ir giliai, atskleidžiant niūroką koloritą, buvo atlikta trečioji kūrinio dalis – Passacaille.

Antroje koncerto dalyje gaivius prancūziškus sąskambius pakeitė kaimyno latvio Pēterio Vasko ir lietuvių autoriaus Anatolijaus Šenderovo opusai. Prie „FortVio“ prisijungė Lietuvos kamerinis orkestras, tą vakarą jam dirigavo Modestas Barkauskas. Orkestro pagriežtas Vasko Cantabile alsavo maleriška gelme ir, kaip sufleruoja pavadinimas, melodingumu. Cantabile nuskambėjo ne patetiškai, veikiau – jautriai, bet didingai, atskleidžiant dainingą ir plačią melodiją.

Koncerto kulminacija tapo Anatolijaus Šenderovo Trio Grosso fortepijonui, smuikui, violončelei ir kameriniam orkestrui. Tai nėra visiškai naujas kūrinys – Trio Grosso yra „FortVio“ dešimtmečiui skirta 1984 m. Šenderovo parašyto Fortepijoninio trio Nr. 2 versija su orkestru; anot anotacijos, tai pirmasis tokio žanro opusas lietuvių muzikoje. Pats kompozitorius teigė, jog trio partitūra liko beveik nekeista, tačiau jai suteiktas sodresnis, simfoniškas kontekstas, išplėtoti orkestro ir trio dialogai. Tokia sąveika atskleidė ekspresyvų, sonorinį muzikos pobūdį, kurį dar labiau pagyvino ir užaštrino partitūros papildymas mušamųjų tembrais (jų partiją atliko Andrius Rekašius). Šenderovo kūrybai būdinga ekspresija ir emocinis krūvis šioje kompozicijoje pasireiškė itin intensyviai, o atlikėjai juos ištransliavo ypač įtaigiai. Iš „FortVio“ ansamblio sruvo didžiulė dramatinė sugestija ir visiškas atsidavimas muzikos tėkmei, kartu nepaliekant abejonių dėl atlikimo meistriškumo. Akivaizdu, kad per dešimtmetį ansamblis supynė tvirtas tarpusavio gijas, kuriomis jautriai ir vieningai reaguoja vieni į kitus.

Koncertas iš tiesų buvo dingstis pasidžiaugti ir tiesiog pasimėgauti profesionaliu, išraiškingu, įtaigiu trio ir Lietuvos kamerinio orkestro muzikavimu. Net neabejoju, kad dar po dešimtmečio „FortVio“ ir toliau bus kokybės ženklas, garantuojantis įtaigias ir klasikinio, ir modernaus repertuaro interpretacijas.