Muzika

Rita Nomicaitė

Vakaras, skirtas Juliui Andrejevui

Sausio 7 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje buvo surengtas vakaras, skirtas paminėti 2016 m. lapkričio 29 d. amžinybėn iškeliavusį kompozitorių, pianistą, Kamerinio ansamblio katedros profesorių Julių Andrejevą. Koncertas buvo planuojamas dar su pačiu J. Andrejevu, norėta atšvęsti jo 75-ąsias gimimo metines, taigi ir numatytas gimimo dieną – sausio 7-ąją...

Žvelgiant į J. Andrejevo gyvenimo aplinkybes ir prisimenant bendravimą su juo, galima sakyti, kad pirmiausia tai buvo Artistas iš didžiosios raidės. Šį savo asmenybės tipą, regis, paveldėjo. Julius (dokumentuose Julijus) Andrejevas augo Kaune, ne pirmos kartos inteligentų šeimoje. Jo senelis buvo istorikas ir dėstytojas Ignas Jonynas (kompozitoriaus sūnus aktorius ir režisierius Ignas Jonynas dėl lietuviško skambesio pasivadino prosenelio pavarde), rūpinęsis ir vaikaičio istorinėmis žiniomis. Mama – prestižinėse „Saulės“ ir Jono Jablonskio gimnazijose dirbusi anglų kalbos mokytoja, subūrusi ir teatro būrelį, o namuose skambindavusi fortepijonu, akompanuodavusi savo vyrui operos solistui, tenorui Rostislavui Andrejevui (kurio venomis tekėjo, anot kompozitoriaus, daugelio tautų kraujas). „Julius buvo mūsų klasės pažiba“, – Juozo Naujalio meno mokyklos laikus prisimena smuikininkas Petras Kunca. „Mes su Andrejevu mokykloje mokėmės pas tą pačią mokytoją Birutę Strolienę, kuri galėjo pusę dienos dirbti prie dviejų frazių, kad pajustume jų prasmę“, – šių eilučių autorei komentavo pianistė pedagogė Ala Bendoraitienė. Konservatorijoje jaunuolio artistiškumą neabejotinai savo pavyzdžiu stiprino Aldona Dvarionienė ir Balys Dvarionas, iš kurio A. Dvarionienė tikėjosi jos atsiųsto studento skambinimui uždėsiant „gliancą“, kaip pasakojo pats J. Andrejevas.

Rorianne Schrade

Koncertas „Carnegie Hall“ Weillio rečitalių salėje Niujorke, 2016 m. lapkričio 30 d.

Su malonumu recenzuoju puikų lietuvių pianisto Viktoro Paukštelio pasirodymą – jau antrąjį „Carnegie Hall“ Weillio salėje. Praėjusiais metais pianistas pristatė joje pirmą savo programą, sulaukusią gana teigiamo Davido La Marche’o („New York Concert Review“) įvertinimo. Džiugu, kad mudviejų vertinimai sutampa mažiausiai dviem požiūriais.

Abu mes sutariame, kad Paukštelis tiesiog pasigėrėtinai geba architektūriškai konstruoti savąją programą. Tai – nemenkas pasiekimas. Jo kūrinių seka buvo meistriškai sugrupuota pagal trukmę, tonaciją, stilistiką ir emociją. Įžanginis kūrinys, Händelio Siuita E-dur (HWV 430), sukūrė kontempliatyvią karališkos didybės atmosferą, kviesdama klausytojus drąsiai ir patikliai leistis į muzikinę kelionę. (Iš pradžių kirbėjusi abejonė, ar dvigubos karjeros – pianisto ir dailininko – siekiantis menininkas sugebės prilygti šių dienų pianistams, išsisklaidė jau po pirmojo opuso.) 

Logiškas pasirodė ir pasirinkimas tęsti programą Beethoveno kūriniu – šis kompozitorius buvo ištikimas Händelio kūrybos gerbėjas. Tonacijos požiūriu programa sklandžiai perėjo į Sonata Quasi Una Fantasia cis-moll, op. 27, Nr. 14 (geriau pažįstamą kaip „Mėnesienos“), o pianistas itin dailiai augino kūrinio įtampą nuo meditatyvios įžangos iki audringų trečiosios dalies proveržių.

Edmundas Gedgaudas

Kelios paskutinio metų vakaro mintys

Franzo Kafkos apsakymo „Bado meistras“ („Ein Hungerkünstler“) herojus gyveno laikais, kai ilgą laiką narve badaujantį žmogų už pinigus galėdavo stebėti publika. Ji vargu ar pagalvodavo apie tai, kad badavimui atsidavęs asmuo tą priima kaip natūralų dalyką, be kurio jo gyvenimas netektų prasmės. Taip šiuo ironišku tekstu teigiama, jog meno adresatui sunku arba ir neįmanoma suvokti kūrybai atsidavusio žmogaus tikrųjų dingsčių.

Kažkurioje „Bado meistrui“ (spektakliui pagal bene paskutinį Franzo Kafkos apsakymą) skirtoje recenzijoje perskaičiau, jog jį pažiūrėjus norisi galvoti apie daug dalykų, kurie su juo lyg ir nesusiję. „Vakarienė paruošta!“ Negi jau? Kaip tos dienos trumpėja... Pone Bulgakovai, girdėjot? Dar vakar grįždamas namo šitaip ir panašiai fantazuodamas stebėjausi Viktorijos Kuodytės gebėjimu tapti ir „bado meistru“, ir prieš tris dienas mano trečią kartą žiūrėtos (eisiu ir ketvirtą) „Didvyrių aikštės“ Ana – tokiais tarsi viskuo skirtingais personažais. Dabar, gal įspūdžiams praeities link pakrutėjus, tariuosi apčiuopęs Anos ir Meistro bendrą bruožą – tvirtybę, kurios nesuvaidinsi, nors tai (irgi anot recenzijos) tik aktorės virtuoziškumas, rodantis skirtingas jos artistinių galių apraiškas. O gal, pagalvojau, dar ir žodžius pranokstančių dialogų su Krystianu Lupa ir Eimuntu Nekrošiumi atgarsius?

Agnė Barysaitė-Johnson

Baltijos muzikos festivalį Londone prisiminus

Kelias savaites vos pūškuojančiu Londono metro važinėjau į Noting Hilą. Čia 2016 m. lapkričio 5 – gruodžio 10 d. vyko Baltijos muzikos festivalio koncertai. Jų buvo aštuoni, taigi aštuonios kelionės iš rytų į vakarų Londoną, arba, kaip sakytų londoniečiai, „iš Rytų į Vakarus“. Šiandien dar kartą kartoju šią kelionę, kad ramiai atsisėdusi Noting Hilo kavinėje pasidalinčiau savo įspūdžiais.

Žodis „ramiai“ Noting Hilui netinka. Žymusis antikvarinių dirbinių turgus Portobello gatvėje bei populiaraus filmo „Noting Hilas“ filmavimo vietos traukte trauke turistus. Vasarą čia vyksta Noting Hilo karnavalas – milijoną lankytojų sutraukiantis gatvės festivalis, kurio metu vietiniai gyventojai užkala savo namų langus ir išvažiuoja. Įsitaisiusi itališkoje kavinėje įsijungiu kompiuterį. Jame atsiverčiu 1948 m. laikraščio „Žiburiai“ kopiją. Ten spausdinamas Vlado Jakubėno rašinys „Su lietuvių solistais po Angliją“. Pirmojo sakinio gale Jakubėnas riebiu šauktuku trimituoja, jog pabaltijiečių menininkai iš karo pabėgėlių stovyklos Vokietijoje atvyko koncertuoti į Londoną! Įvardija ir koncertų organizatorių – Baltų tarybą Didžiojoje Britanijoje. Vėliau tęsia: „Galbūt pagaliau pasaulis pradės atkreipti dėmesį į mus ir ims žiūrėti ne tik kaip į pigią raumenų jėgą, bet domėtis ir mūsų kultūriniais pasireiškimais?“

Algirdas Klova

Arūno Šlausto ir Mariaus Šinkūno koncerto įspūdžiai

Metų pabaigoje visuomet gausu įvairiausių žanrų koncertų, festivalių, kurie klausytojui suteikia progą pasirinkti mėgstamą muziką. Vienas jų, „Kalėdinis Vilnius“, tarp švenčių vyko Trakų Vokės dvare. Jame dalyvavo didelis būrys jaunų, talentingų Lietuvos muzikų. Mane ypač sudomino vienas koncertas, kuriame darniai suskambo jaunatviškas entuziazmas ir muzikinė patirtis. Tai garsus džiazo pianistas Arūnas Šlaustas ir jaunas vibrafono virtuozas Marius Šinkūnas, beje, žinomas ir kaip radijo laidų vedėjas.

Pirmiausiai norėčiau pagirti puikią dvaro salės akustiką ir pasidžiaugti specialiai šiam festivaliui išnuomotu 1904 metų fortepijonu ,,Bechstein“. Vibrafonas Lietuvoje nėra itin populiarus instrumentas, o daugelio respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatas Marius Šinkūnas yra vienintelis profesionalus Lietuvos vibrafonininkas. Savo žinias jis gilino Prancūzijoje, JAV, ilgą laiką gyveno ir mokėsi Japonijoje. Nuolat veda vibrafono meistriškumo pamokas Sankt Peterburgo meno licėjuje, koncertuoja su džiazo, šiuolaikinės ir klasikinės muzikos atlikėjais. Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje yra atidaręs pirmąją vibrafono klasę Baltijos šalyse. Kadaise Marius mokėsi groti būgnais ir staiga panoro vibrafonu: „Buvo tokia akimirka, kai pažiūrėjau į būgnus ir supratau jų atsiradimo ir egzistavimo prasmę – tai instrumentas, skirtas perduoti signalams iš vienos gyvenvietės į kitą. O aš svajojau apie kosmosą, svajojau žiūrėti į Žemę iš kitur. Tada išgirdau Gary Burtoną, jo instrumentą, ir pasakiau sau – palieku viską ir einu mokytis groti vibrafonu! Išėjau iš visų darbų, pardaviau mašiną, palikau merginą ir išvykau į Ameriką dėl vibrafono“, – sako Marius Šinkūnas.

Kas labiausiai įsiminė muzikos pasaulyje, paklausėme aktyviausiai šiais metais rašiusių mūsų autorių.

Kas labiausiai įsiminė muzikos pasaulyje, paklausėme aktyviausiai šiais metais rašiusių mūsų autorių

Rasa Murauskaitė

Įspūdžiai iš choro „Bel Canto“ koncerto su Ericu Whitacre’u

Galime tvirtai teigti, kad šiais metais Lietuvos koncertų salėse sužibo nemažai žvaigždžių. Vienas paskutinių jų suspindėjimų įvyko gruodžio 12 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur net du vakarus sostinės publika galėjo išvysti diriguojantį bene žymiausią pasaulyje choro dirigentą, kompozitorių, amerikietį Ericą Whitacre’į. Muzikas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Kalifornijoje, į Lietuvą atvyko choro „Bel Canto“ (meno vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas) kvietimu ir kartu su juo parengė efektingą, daugiausia paties Whitacre’io kūrinių programą. Akivaizdu, jog šis projektas, pavadintas „Revolution Together“ („Revoliucija kartu“) nesitaikė tik į siaurą meno profesionalų publiką (nors reklamos gausa koncertai nepasižymėjo), veikiau siekta efektingos ir plačiajai publikai patrauklios muzikos ir vaizdo sąjungos. Galų gale ir pats Whitacre’is – labai atviras, šiltas, su publika bendraujantis menininkas, todėl natūralu, kad jo koncertas dvelkė tokia pat nuotaika.

Po koncertą pradėjusios Artūro Bulotos elektroninės improvizacijos suskambo svečio diriguojamas jo paties kūrinys „Lux Aurumque“. Ši kompozicija svarbi daugeliu prasmių, pavyzdžiui, ją galima rasti „Grammy“ laimėjusiame Whitacre’io albume „Light & Gold“. Tačiau visų svarbiausia, kad būtent šis kūrinys pagrindė unikalų, pirmąjį pasaulyje virtualaus choro projektą, galima sakyti, pradėjusį naują chorinės muzikos erą ir parodžiusį, kokios galimybės slypi itin dinamiškame šiandienos technologijų pasaulyje (Lietuvoje virtualaus choro projektas taip pat buvo parengtas, jo autorė – choro dirigentė ir muzikologė Ingrida Alonderė). Visgi pirmajame „Bel Canto“ ir Whitacre’io „susitikime“ užtikrintumo pritrūko – trūko susiklausymo, kolektyvas ir dirigentas vieni šalia kito tarsi pasijuto kiek nedrąsiai.

Lina Navickaitė-Martinelli

Mintys po rečitalio

Viena nūdienos fortepijono meno garsenybių Pierre-Laurent’as Aimard’as pasižymi tuo „specifiniu apetitu“ (pasak Mūzos Rubackytės, su kuria kadaise teko apie tai kalbėtis) šiuolaikinei muzikai ir XX a. klasikai, kokį jaučia toli gražu ne kiekvienas pianistas. Juoba ne kiekvienas iš tą muziką pamėgusiųjų geba ją tokiu lygiu interpretuoti ir atskleisti. Galiausiai nedažnam pavyksta ant tokio „nekanoninio“ repertuaro pagrindo pasistatyti ne vien nišinei publikai žinomos aukščiausios prabos atlikėjo reputacijos rūmą. Tiesa, prancūzų pianistas mielai imasi skambinti tiek Beethoveną, tiek Ligeti – o kad kibirkštį geba įskelti iš bet kokios jam patikėtos medžiagos, turėjome progos įsitikinti gruodžio 16-ąją Vilniuje.

Aimard’o rečitalis turėjo tapti viena iš šiųmečio „Gaidos“ festivalio kulminacijų, tačiau, pianistui susirgus, koncertas buvo perkeltas iš spalio į gruodžio mėnesį – kai bendrą festivalio „klavišų ir stygų“ koncepciją turbūt jau ir patys rengėjai buvo primiršę. Galbūt tas nelemtas perkėlimas lėmė ir tai, jog filharmonijos Didžiojoje salėje žiojėjo neadekvatus įvykio svoriui laisvų kėdžių kiekis. Ne, salė anaiptol nebuvo pustuštė, tačiau net jei ir galime džiaugtis savo ne pačiu prasčiausiu (nelygu su kuo gretinsi) koncertiniu gyvenimu, tokio kalibro menininkai tikrai apsilanko ne taip dažnai, kad galėtume sau leisti neatpažinti tokios progos. Gal vis dėlto kompozicinis kanonas mums yra stipresnis argumentas nei – priešingai paplitusiam įsitikinimui – žymaus atlikėjo pavardė?

Živilė Ramoškaitė

Luko Geniušo ir Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas

Tokį, o ne kokį kitą pavadinimą padiktavo Luko Geniušo atlikti du fortepijono literatūros šedevrai – pirmu numeriu pažymėti Piotro Čaikovskio ir Maurice’o Ravelio koncertai. Šiuos kūrinius gruodžio 10-ąją pianistas skambino su Modesto Pitrėno diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru.

Ar atliekant kūrinį būna idealus intelekto ir spontaniškumo santykis? Jeigu jo esama, ar galėtume kokiu nors objektyviu būdu, pasitelkę patikimus įrankius, apskaičiuoti šį santykį ir nustatyti, kiek procentų intelekto ir kiek spontaniškumo telpa genialioje interpretacijoje? Tokio uždavinio, esu tikra, nėra sau iškėlęs nė vienas muzikantas, nors panašius, kitais žodžiais įvardijamus dalykus daugelis jų praeityje svarstė, tebesvarsto ir dabar. Tokie svarstymai ypač artimi atlikėjams, visa siela atsidavusiems muzikai ir kartu pasiryžusiems eiti savosios individualybės, savo talento diktuojamu keliu. Ar talentas gali diktuoti? Taip, jis diktuoja nepaisant nieko, nepaisant išorinių aplinkybių, ar tai būtų meninė konjunktūra, ar mados, ar dar kokie kiti dalykai.

Laimutė Ligeikaitė

Juliaus Juzeliūno 100-mečio kulminacija – opera „Žaidimas“ su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru

Paskelbtieji Juliaus Juzeliūno metai, pažymint kompozitoriaus 100-metį, praėjo labai turiningai. Muzikų bendruomenė nuoširdžiai dalyvavo daugybėje stambių ar smulkesnių koncertų, salės irgi nebuvo tuščios. Kaip unikalus projektas, Juzeliūno metus papildė įdomi, netgi interaktyvi paroda „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Jos rengėjas kompozitorius Šarūnas Nakas, Juzeliūno mokinys, ten eksponavo ne tik fotografijas, instaliacijas, schemas ir t.t. (beje, kol dar veikia, rekomenduoju apsilankyti), bet ir sugebėjo sukurti trumpus filmus, kondensuotais vaizdais, trumpais užrašais ir Juzeliūno muzikos fonu perteikiančius kelionės į Sankt Peterburgą, baleto ar operų kūrimo istorijas. Ekrane galime išvysti ir 1968 m. sukurtos operos „Žaidimas“ (ne)pastatymo detektyvą. Begarsio kino stilistika suvaidintos (pasitelkti profesionalūs aktoriai ir vienas muzikas) scenos, perteikiančios autoriaus ir teatro artistų bei „partinių“ konfliktus, kompozitoriaus išgyvenimus, kompromiso paieškas, ekrane atrodo gana šmaikščiai. Bet tikrovė buvo kur kas niūresnė, o liūdnai pagarsėjusi istorija apie vis kylančias kliūtis šį veikalą iki galo įgyvendinti palieka ne vieną klaustuką. Solidžiausio Juzeliūno kūrybos tyrinėtojo, šviesaus atminimo profesoriaus Algirdo Ambrazo monografijoje randame faktų apie operos „kryžiaus kelius“. „Žaidimas“ buvo įtrauktas į LNOBT meno tarybos patvirtintų spektaklių 1970 m. planus. Tačiau kilo nesutarimų tarp autoriaus ir atlikėjų. Kompozitorius atmetė siūlymus koreguoti partijas, taisyti kai kurias partitūros vietas. 1971 m. koncertmeisterė Birutė Šernaitė paskambino operos klavyrą, o dirigentas Jonas Aleksa išdainavo visas solines partijas, taip parodydami, kad kūrinys visiškai „įkandamas“. Tačiau galutinis vieno autoritetingo solisto verdiktas, neatmetant ir partijos funkcionierių įsikišimo, padėjo tašką. Opera nebuvo pastatyta. Žinant jos siužetą ir tuo metu neįprastą muzikinę kalbą, dar galima suprasti – anuomet buvo numarintas ne vienas įdomus kūrinys. Tačiau kodėl po kelių dešimtmečių istorija pasikartojo? Suabejojęs veikalo komercine sėkme, juo praturtinti repertuarą atsisakė ir dabartinis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras; Kauno muzikinio teatro vadovai, „pusmetį vartę gautą operos medžiagą, ją sugrąžino“; Lietuvos kompozitorių sąjungos pasiūlymams dėl koncertinio atlikimo atsispyrė ir Nacionalinis simfoninis orkestras; muzikiniam telefilmui neatsirado reikiamų lėšų. „Aš samprotauju taip: jeigu man pavyko sukurti kažkokią vertybę, tai niekur nedings, anksčiau ar vėliau ji pasirodys, kiek beužsitęstų operos atlikimas“, – Ambrazo knygoje pateikiami paties Juzeliūno žodžiai.