Muzika
Leonidas Melnikas
Ne tik muzikinis įprasminimas
Žvilgsnis į Sauliaus Sondeckio Sausio 13-ąją ir Alfredo Schnittke’s „Sutartinių“ gimimą
Jau dvidešimt septintus metus Lietuva mini Sausio 13-ąją. Šią dieną bene kasmet skamba Alfredo Schnittke’s „Sutartinės“ kameriniam orkestrui. Tai nedidelis kūrinys, bet turintis iškalbingą istoriją ir prasmingą tradiciją, kurią pradėjo ir įtvirtino maestro Saulius Sondeckis. Tradicija tęsiasi iki šiol. Tikėkimės, kad ji nenutrūks ir ateityje.
Laimutė Ligeikaitė
Šviesa telydi
Mintys po Algirdo Martinaičio „Pietos“
Ne visada valstybinės šventės ar minėtinos dienos pažymimos išskirtinio meninio lygio renginiais. Būta formalių ir net katastrofiškų Vasario 16-osios koncertų, blankiai praėjo ne viena Kovo 11-oji. Tačiau Sausio 13-oji, net ir muzikinio „apipavidalinimo“ prasme, visuomet yra išskirtinė. Atrodo, kiekvienas asmeniškai ir nuoširdžiai nori prisidėti prie jos paminėjimo, nepaisant nežinia iš kur atsirandančių diskusijų – ar tai pergalės, ar gedulo diena. Šiais metais taip pat įvyko ne vienas puikus koncertas, kurių visų aplankyti ir aptarti tiesiog neįmanoma. Sutelksiu dėmesį į renginių kulminaciją – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atliktą Algirdo Martinaičio oratoriją „Pieta“, kurios premjera įvyko dar 1998-aisiais Vilniaus festivalyje. Daugeliui tuomet ten buvusių, ko gero, labiausiai įsiminė paskutinė dalis – kūrinį pratęsusi eisena senamiesčiu link Bernardinų bažnyčios, ją lydėjo keletas muzikantų, o visų priekyje kompozitorius, nelyginant Jėzus, ant pečių nešė arfą ir vinių prismaigstytą kryžių. Todėl didžiausią padėką reiktų išsakyti dirigentui Robertui Šervenikui, beje, prie dirigento pulto stovėjusiam ir tuomet „Pietos“ premjeroje Nacionalinėje filharmonijoje, dėl kurio nuoširdaus entuziazmo ši ypatinga oratorija buvo vėl atgaivinta šiemet, Sausio 13-ąją. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje ją atliko solistai Joana Gedmintaitė ir Arūnas Malikėnas, du mišrūs chorai – teatro (vad. Česlovas Radžiūnas) ir „Aidija“ (vad. Romualdas Gražinis), bei LNOBT simfoninis orkestras, diriguojamas teatro muzikos vadovo R. Šerveniko.
Giedrius Alkauskas
Apie nežinomus žvaigždžių spiečius
Pažintis su danų romantizmo ir XX a. pradžios kompozitoriais
Kalbėdami apie muzikos meno raidą ir reiškinius, galime taikyti metaforas, ateinančias iš kosmologijos ir astronomijos; jei reiškinys yra tikrai artimas ir išjaustas, metaforos gali būti taiklios. Pavyzdžiui, 1842 m. sprogo dvi supernovos – „Skrajojantis olandas“ bei „Ruslanas ir Liudmila“. Pirmoji jų, ryškiai nutvieskusi viską aplinkui, XX a. antrąją pusę pasiekė tik kaip nedidelis branduolėlis, neutroninė žvaigždė, kurios centras yra, žinoma, Viena. Ten iki šios dienos kuriamos serializmo technika grįstos operos. Tokia tad neišsipildžiusi Arnoldo Schönbergo pranašystė (koks yra nelengvas orakulo darbas!). Koks ryšys tarp „Olando“ ir serializmo, telieka atskiro pokalbio „Mitai ir pranašystės muzikoje“ tema. Antroji supernova pasklido po visą erdvę kaip viską persmelkiantis ūkas, sustiprintas Claude’o Debussy, Maurice’o Ravelio ir Ralpho Vaughano Williamso gravitacinės jėgos, ir sunkiųjų metalų pavidalu įsiskverbė į daugumą muzikinių reiškinių. Tai, be abejo, subjektyvi nuomonė.
Marija Drėmaitė
Kompozitorių sąjungos kvartalas Vilniuje
Vieną architektūros istorijos puslapį atvertus
Prieš pat Naujuosius metus Žvėryne po remonto atidaryti Kompozitorių namai – pastatas, kuris nėra labai senas (tik kiek daugiau nei 50 metų), tačiau turintis įdomią istoriją ne tik dėl savo originalios paskirties, bet ir dėl socialinės kilmės. Maža to – tai vienas pirmųjų pokarinio modernizmo architektūros šedevrų, demonstruojantis to meto Vilniaus architektų susižavėjimą Suomijos regioniniu modernizmu.
Živilė Ramoškaitė
Prarastą laiką apmąstant
Gidonas Kremeris ir „Preliudai pradingusiam laikui“ „Vaidilos“ teatre
Programoje skelbto pavadinimo „Preliudai pradingusiam laikui“ („Preludes to a lost Time“) vertimą norisi redaguoti, vietoj pradingusiam rašyti prarastam, nors anglų kalbos žodį lost galima versti ir vienaip, ir kitaip... Man kirbėjo mintis, kad Gidonas Kremeris šiuo projektu greta pradingusio sovietinio gyvenimo mąsto ir apie prarastą laiką, o tai išsyk veda į žinomą Marcelio Prousto romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“. Kad tai netaptų „šaudymu Dievui į langus“, po koncerto kreipiausi į patį Maestro. Kaip jis projektą vadintų rusiškai, gal „utračennoje vremia“ ir gal tai aliuzija į Proustą? G. Kremeris patvirtino, kad tam tikra aliuzija yra.
Andrius Maslekovas
Dar neatversti puslapiai
Mintys perskaičius Arvydo Malcio kūrybai skirtą knygą
Vienas iš 2017-aisiais savo sukaktį minėjusių menininkų – kompozitorius ir violončelininkas Arvydas Malcys. Šis kūrėjas tikrai negali skųstis savo šešiasdešimtmečiui skirtų renginių trūkumu. Jo kūryba per metus skambėjo net 22 skirtinguose koncertuose. Net keturi iš jų buvo autoriniai: du Vilniuje bei po vieną Kijeve ir Maskvoje. A. Malcio muzika yra išties unikalus reiškinys Lietuvos šiuolaikinės muzikos pasaulyje. Ją dažnai atlieka žymūs atlikėjai bei kolektyvai, tokie kaip Camila Hoitenga, David Geringas, Sergejus Krylovas, Jurijus Bašmetas, „Maskvos virtuozai“, „Maskvos solistai“, Lietuvos kamerinis, Nacionalinis simfoninis orkestrai ir daugelis kitų. Jų atliekama A. Malcio muzika skamba prestižinėse scenose kartu su tos pačios kartos kompozitorių bei klasikų kūriniais. Stilistiškai ji puikiai tinka tokiame kontekste. Kita vertus, šio kompozitoriaus kūrybą groja ir jauni, iššūkių ieškantys atlikėjai (Vytautas Giedraitis, Giedrius Gelgotas, Domas Jakštas, Ignė Pikalavičiūtė, trio „Claviola“, VDU kamerinis orkestras ir kt.), o tie patys opusai suskamba ir kiek netikėtuose kontekstuose. 2017 m. maestro Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras A. Malcio „Perskeltą tylą“ atliko „Druskomanijos“ festivalyje greta kompozicijos bakalauro studijas baigiančių studentų darbų. Ir šis kūrinys ne tik neiškrito iš bendro stilistinio konteksto, bet ir pelnė didžiules jaunosios kartos kompozitorių ir šiuolaikinės muzikos gerbėjų ovacijas.
Jurgita Valčikaitė
Kanklių paveikta moteris
Aistės Bružaitės rečitalio įspūdžiai
Apie koncertines kankles, kad ir kaip būtų gaila, kalbėti vis dar nėra paprasta. Pirmiausia, šis instrumentas labai jaunas (pirmosios koncertinės kanklės pagamintos tik 1954 m. (!), todėl natūralu, kad per tokį trumpą laiką įsitvirtinti akademinės muzikos kontekstuose nelengva. Antra, ilgą laiką instrumento repertuare vyravo tik pavienių ir išimtinai suinteresuotų kompozitorių kūriniai, kurie nepasižymėjo didele menine verte. Vis dėlto koncertinės kanklės stebėtinai greitai įsiliejo į profesionaliosios muzikos erdvę ir, panašu, neketina tuo apsiriboti.
Agnė Jurkūnienė
Mūsų laikų duetas
Pokalbis su 40-ąją kūrybinės veiklos sukaktį mininčiais „Armonas–Uss duo“ nariais
Kūrybinis profesorių violončelininko Rimanto Armono ir pianistės Irenos Uss-Armonienės tandemas jau keturis dešimtmečius žavi profesine meistryste, atliekamų programų daugiabriauniškumu, gausiomis lietuvių kompozitorių premjeromis, įvairiapuse kultūrine bei pedagogine veiklos sklaida. Apie kūrybines inspiracijas bei meninius prioritetus ir kalbamės su ansamblio atlikėjais.
Audronė Žiūraitytė
Abstrakcijos ir realizmo derinys
Mintys po Mindaugo Urbaičio ir Martyno Rimeikio baleto „Procesas“ premjeros LNOBT
Plačiai anonsuotas, įvairiapusiškai aptartas ir net a priori įvertintas naujas baletas „Procesas“, kurio iniciatyva priklauso choreografui Martynui Rimeikiui, suponavo išankstines pozityvias nuostatas. Kai kurios jų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pasižiūrėjus premjerinį spektaklį (gruodžio 1 d.) sustiprėjo, kitos tapo santūresnės. „Proceso“, sukurto pagal Franzo Kafkos romaną, atsiradimo procesas keliais aspektais išskirtinis, – pirmiausia pačios temos, šaltinio pasirinkimu. Jo universalumas, pasiekiantis mitologinį lygmenį, nekelia abejonių ir džiugina, nes Lietuvos balete pasirodė ne tik Tristanas, Medėja, Hamletas, Romeo ir Džuljeta, Dezdemona, Karmen, Ana Karenina, bet ir Jozefas K. Siekį didžiojoje scenoje šiuolaikinio šokio priemonėmis gvildenti daugiaprasmes egzistencines žmogaus būties problemas Lietuvos baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras įvertino kaip reikšmingą net Europos baleto kontekste. Beje, taip pat jis pasidžiaugė brandžia M. Rimeikio choreografine kalba, kurios ankstyvieji, kuklesnių formų proveržiai buvo pastebėti vadovo iniciatyva rengiamose „Kūrybinio impulso“ dirbtuvėse („Belaukiant Godo“, 2012; „Kelionė“, 2013; „Adagio styginiams“, 2014; „Vienas“, 2016).
