Muzika

Rita Nomicaitė

Fortepijoninio trio dvidešimtmečio koncertai

Tarsi nuolatos būtų švenčiama mūsų laisvė – šį jausmą sukelia dažnai pasiekiančios žinios, kad iš širdies polėkio susibūrę atlikėjų ansambliai jau mini savo sukaktis. Fortepijoninis trio „Kaskados“ – Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Albina Šikšniūtė (fortepijonas) – sulaukė džiaugsmų ir darbų 20-mečio. Kuo dar, be atpažįstamo skambesio, pasižymi „Kaskadų“ srovės?

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

Įspūdžiai iš XXI šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ Kaune

Tarsi piligrimystė – o kaip kitaip pavadinti tą kartu patiriamą jausmą, tą bendrą kvėpavimą per premjeras? Piligrimystė – tai kelionė. O kelionėje siekiant tikslo patiriami įvairūs potyriai. Jau dvidešimt pirmą kartą įvykęs Kauno šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ turi savo publiką, kuri (kaip ir aš), nepaisant nieko, paskiria lapkričio mėnesį šiuolaikinei muzikai.

Algirdas Klova

Legendinės grupės trisdešimtmetis

„Ir Visa Tai, Kas Yra Gražu, Yra Gražu“ – vienas kertinių avangardo ar net undergraundo kolektyvų Lietuvoje. Jeigu manęs paklaustų, kokia žinomiausia šios grupės daina, aš nedvejodamas pasakyčiau „Šunparkis“, kuriai tekstą parašė Rimantas Šlipavičius. Ši daina turi tikrą istoriją ir legendinę praeitį. „Šunparkiu“ tuo metu buvo vadinamas Menininkų rūmų (dabar Prezidentūros) kiemas, kuriame vykdavo vinilo plokštelių turgelis, o eiliniai žmonės ten vedžiojo šuniukus.

Rasa Murauskaitė

Pokalbis su 75-metį švenčiančiu kompozitoriumi Jurgiu Juozapaičiu

Neseniai Vilniaus rotušėje kartu su Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru buvo surengtas kompozitoriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Jurgio Juozapaičio jubiliejinis autorinis koncertas. Jurgis Juozapaitis – kompozitorius, kurio muzika išties skamba. Didžiąją dalį laiko galėjęs sau leisti nešvaistyti kitai veiklai, o atsidėti kūrybai, ne kartą nusivylęs muzikos vienodumu ir betiksliais muzikų bandymais šokiruoti, šiandien kūrėjas tvirtina, kad svarbiausia jam – muzikos kūrinio prasmė. Apie ją ir ne tik kompozitorių kalbina Rasa Murauskaitė.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Paskutinių Penktojo Vilniaus fortepijono festivalio „Pakeleiviai“ koncertų įspūdžiai

Skirtingo amžiaus pakeleiviai lapkričio 19 d. Nacionalinėje filharmonijoje, koncerte „Trys pianistų kartos: pedagogai ir jų auklėtiniai“ skambino variacijų forma sukurtus kūrinius. Programa jungė įvairią stilistiką: pradedant Johanno Sebastiano Bacho Invencijomis (penkiolikos skirtingų tonacijų, tempų ar charakterių pjesių cikle galima įžvelgti tam tikras kompozicijos meno variacijas) ir baigiant šiuolaikinio rusų kompozitoriaus Nikolajaus Kapustino džiazo stiliumi sukomponuotomis Variacijomis, op. 41. Labiausiai patyrusi šio vakaro pianistė – Ilana Vered iš Izraelio, nuo trylikos metų pradėjusi ryškią virtuozės karjerą, jau penkiolikos aukščiausiais įvertinimais baigusi Paryžiaus konservatoriją, vėliau Niujorko Juilliardo mokyklą. I. Vered koncertuoja ir kaip solistė, ir su daugybe pasaulio orkestrų, ir kaip kamerinės muzikos atlikėja, dalyvauja vasaros muzikos festivaliuose, yra įrašiusi daugybę kompaktinių plokštelių. Pianistė veda meistriškumo kursus, yra kelių muzikos festivalių įkūrėja. Vienas iš jos auklėtinių – Sasha Starcevichius – Jeilio universiteto (JAV) muzikos meno daktaras, kelių JAV ir Kanados universitetų profesorius. Koncerte jis atstovavo vidurinei kartai. Jauniausią vakaro atlikėją – Tristaną Teo (Kanada) – globoja I. Vered, o pirmasis jo fortepijono mokytojas buvo S. Starcevichius. Pianistas studijuoja Niujorko Juilliardo mokykloje pas žymų pedagogą Jerome’ą Lowenthalį.

Rasa Murauskaitė

Įspūdžiai iš Giedriaus Kuprevičiaus tezių operos „Liuterio durys“ premjeros

Varpų garsas – tai kvietimas susiburti, kartu pasimelsti. Jų gausmas pakylėja virš kasdienybės ir byloja apie poreikį klausytis įdėmiau nei paprastai. Anksčiau dar buvo tikima, kad varpai simbolizuoja ryšį tarp žemės ir dangaus – turbūt todėl maldos namai be varpų skambesio neįsivaizduojami. Gal būtent todėl garsėjančiu, tankėjančiu varpų gaudesiu prasideda nauja tezių opera „Liuterio durys“ – dovana 500-ąsias metines mininčiai turiningai Reformacijos tradicijai.

Algirdas Klova

Įspūdžiai iš festivalio „Vilnius Mama Jazz“

„Vilnius Mama Jazz“ jau toli peržengė festivalio ribas. Tai ir konferencijos, diskusijos, pavadintos paraštėmis, ir showcase scenos per kelias Vilniaus vietas, džiazo fotografijų parodos, ir muzikos instrumentų, ausinių, įrašų turgelis, ir poilsio kampelis su žurnalais ir net lova, jei kas pavargtų nuo muzikos. Tačiau svarbiausia, žinoma, didžioji scena.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Tęsiasi Penktasis Vilniaus fortepijono festivalis „Pakeleiviai“. Koncertų įspūdžiai

Dvigubame jaunųjų talentų rečitalyje (lapkričio 14 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje) pasitvirtino įžvalga, jog kad ir kur gabūs jaunuoliai bebrandintų muzikos atlikimo meną, kur bevyktų studijos ar tobulinimasis įvairiose pasaulio šalyse, galutinį rezultatą nulemia gimtosios šalies mentalitetas, tradicijos, įvairūs specifiniai veiksniai, net kalbos ypatybės. Tą vakarą savo požiūrį į atliekamus kūrinius pateikė daugelio įvairių tarptautinių konkursų laureatai – 2003 m. Klivlando konkurso nugalėtojas japonas Kotaro Fukuma ir 2016 m. UNISA konkurso Pretorijoje nugalėtojas bei 2017 m. A. Rubinšteino konkurso Tel Avive antros premijos laureatas rumunas Danielas Ciobanu. Kuo panašūs šie jaunuoliai? Abu – virtuozai, abu – trapios išvaizdos. Programos pasirinkimas bei kūrinių traktuotės – visiškai skirtingos.

Laimutė Ligeikaitė

Pokalbis su 20-metį švenčiančio kvarteto „Chordos“ meno vadovu, altininku Robertu Bliškevičiumi

Jie žavingi, šiuolaikiški ir stilingi, o jų kvartetą pažįsta įvairios muzikos gerbėjai: ir klasikinės, ir šiuolaikinės, net ir tos, kuri vadinama lengvąja. Tarp gilias tradicijas Lietuvoje puoselėjančio žanro kolektyvų įsitvirtinti nelengva. Bet štai jau dvidešimt metų „Chordos“ nepaliauja stebinti naujomis idėjomis, imasi griežti retai atliekamus, bet vertingus kūrinius ir ištikimai draugauja su lietuvių kompozitoriais. Dvidešimtmetis – puiki proga apžvelgti kolektyvo kūrybinį kelią ir meninius prioritetus. Apie tai pasakoja kvarteto meno vadovas, altininkas Robertas Bliškevičius.

Laimutė Ligeikaitė

Naujas CD: Lithuanian Chamber Orchestra. Kutavičius / Balakauskas / Martinaitis. „Telos Music“, 2017

Neseniai pasirodė ir įprastas, ir kartu ypatingas dalykas – nauja kompaktinė plokštelė. Ją įrašė Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas) su dirigente Adrija Čepaite.

Kodėl plokštelė ypatinga? Atrodytų, po plačiai nuskambėjusios pernykštės, išleistos garsiausios pasaulyje klasikinės muzikos leidėjos „Deutsche Grammophon“ (su Antonio Vivaldi „Metų laikais“ ir solistu Sergejumi Krylovu), kuri priminė, kad lietuvių kolektyvas priklauso pasauliniam klasikinės muzikos elitui, jau galima ilsėtis ant laurų. Vis dėlto Europos publikai skirta naujoji plokštelė, išleista Vokietijos įrašų firmos – garsiosios „Naxos“ partnerės „Telos Music“ – yra svarbi keletu aspektų. Pirmiausia – tai vienas iš nedaugelio per ilgus dešimtmečius Europos leidinių, kuriame parodytas išskirtinis dėmesys lietuvių muzikai. Plokštelėje įrašyti iškiliausių autorių – Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko ir Algirdo Martinaičio, – dariusių didžiulę įtaką mūsų dabarties muzikos raidai, kūriniai. Reiktų pasakyti, jog tai tik maža dalelė XX a. lietuvių muzikos aukso fondo, verto naujo žvilgsnio, nepriekaištingo atlikimo ir įamžinimo, tačiau pradžia gera. Beje, autorius ir kūrinius atsirinko vokiečių leidėjai, išklausę daugybę mūsų kompozitorių muzikos ir, ko gero, pasirinkę germaniškajai kultūrai artimesnes partitūras, susijusias su baroku, Bachu ir nuspalvintas lietuviško identiteto ženklais.