7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt
Nr. 43 (1237), 2017-12-22
Muzika
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.

1. Kas šiais metais labiausiai įsiminė Lietuvos muzikos pasaulyje?

2. Kas įvyko svarbaus, tačiau gavo nepakankamai dėmesio, nebuvo paminėta, atspindėta spaudoje, viešojoje erdvėje?

3. Jeigu galėtumėte įsteigti savo prizą – kam ir už ką jį įteiktumėte?

 

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Kaip visuomenei reikšmingus, neatsitiktinai formuluotus, turėjusius kryptingą koncepciją, muzikinės kultūros reiškinius įvardyčiau šiuos: Vilniaus ir „Gaidos“ festivalius, taip pat Mūzos Rubackytės inicijuotą ir drauge su Nacionaline filharmonija įgyvendintą Penktąjį Vilniaus fortepijono festivalį „Pakeleiviai“. Rezultatus lemia ne tik tai, kas įsiminė, bet ir kas reikšminga Lietuvos kultūrai. Minėtina daug teigiamų fortepijono festivalio kriterijų (jie plačiau analizuojami žurnale „Santara“). Šiai pianistei ir skirčiau premiją. Daugiau dėmesio galima skirti „Vaidilos klasikos“ renginiams, nepasiduodantiems popsėjančiai Lietuvos kultūrai. Per mažai dėmesio skiriama aktualioms diskusijoms kultūros klausimais.

 

Beata Baublinskienė

1. Polinkis į apibendrinimus artėjant metų virsmui susijęs su maginiu mąstymu. Todėl užuot atminties archyve paleidusi „įsimintiniausių įvykių“ paiešką, pamėginsiu suimprovizuoti... 2018-ųjų horoskopą. Pagal kinų (tampančių beveik artimiausiais Lietuvos kultūrininkų partneriais) kalendorių kiti metai yra Šuns. Šuo yra draugas, ištikimas padėjėjas ir gynėjas, tad, turint minty besibaigiančių Gaidžio metų tendenciją į susipriešinimą, kiti metai galbūt pasiūlys teigiamą kontrastą: atsiras daugiau geranoriškumo, konstruktyvių sprendimų, sklandaus visų kultūros, taigi ir muzikos, lauko grandžių bendradarbiavimo. Tiesa, vienas pripažintas kūrėjas ir publicistas neseniai feisbuke paskelbė, kad plačiai linksniuojamas „susipriešinimas“ – tai tik savo kabinetuose sėdinčių valdininkų pjautynės (originale minėtus epitetus praleidžiu), tačiau jos juk paveikia ir esančius anapus „kabinetų“ (bent jau dėl to, kad apie tai daug kalbama). Bet Šuo galbūt lems geresnes perspektyvas.

2. „Ką pasėsi, tą ir pjausi“, – sako liaudies išmintis. Su metais vis labiau įsitikinu, kad įdėtos pastangos, skirtas laikas, sukauptas žinojimas yra tiesiogiai proporcingi „pripažinimui“. Kartą kalbinau Viačeslavą Ganeliną ir paklausiau, kokiomis asmenybėmis jis žavisi, kas yra jo autoritetai, o jis atsakė, kad visi išgarsėję muzikai (ir Karajanas, ir Michaelas Jacksonas, ir kt.) yra jo autoritetai, nes niekas šiaip sau neiškyla. Kita vertus, nereikia nuvertinti mažesnių, tik tam tikrai bendruomenei skirtų dalykų, kurie a priori negali sulaukti „pirmųjų puslapių“, nes išėję į masiškesnio dėmesio lauką tiesiog pražūtų. Man nepaprastą įspūdį paliko šį rudenį Šiuolaikinio meno centro „kino salėje“ rodyta konkrečiosios muzikos kūrėjo Michelio Chiono audiovizualinė kompozicija „Requiem“ (tai buvo tarptautinės konferencijos „Muzika ir garso dizainas kine bei naujosiose medijose“ programos dalis). Ir kompozicijos garsas, ir vaizdas atstovavo beveik radikalios tylos ir askezės estetikai. Ar tokiam kūriniui reikėtų ryškių rampos šviesų? Galbūt labiau gilesnės refleksijos, bet ji reikalauja laiko ir nėra skirta efektingam dėmesio paviršiui.

3. Kiekvienas savaip esame ir esate geriausi. Nuoširdžiausi linkėjimai Kalėdų proga!

 

Zita Bružaitė

1. Kartais nutinka, kad metams apibūdinti nerandi tos iškilusios linijos, įvykio ar ypatingo prieskonio. Čia pat savęs klausiu – gal ką praleidau, o gal įvykiai dar yra per arti, kad aiškiai iššoktų iš atminties stalčių? O būta, matyta, klausyta išties daug. Didesni „banginiai“, kaip antai – įvykiai operos teatruose, festivaliuose, lyg šviesoforo blykstės – iš toli matomos ir juos lengviau įvertinti nei kokį jaukų ir kokybišką kamerinės muzikos vakarą. Vis dėlto kaip įsimintiną impresiją įvardyčiau garsų kupiną įvykį. Tai Arturo Bumšteino garso instaliacija „Molinės gerklės“ ir jos vaizdinis kontekstas – parodos „Didžioji pramonė“ artefaktai iš Kaune veikusių „Kaspino“, „Kauno audinių“, „Drobės“ gamyklų. Pastarojoje visą gyvenimą dirbo ir mano mama. Dar ir dabar užsimerkusią mane pagauna Šančiuose veikusio vilnos karšimo cecho staklių bildesys, prilygstantis sonorinėms partitūroms, kurias išgirsdavau trumpai svečiuodamasi. Garsinę idėją A. Bumšteinui pakuždėjo unikalus plokštelių rinkinys „Didžioji medicinos enciklopedija“, išleistas 1960 m. Maskvoje. Įrašuose užfiksuoti aritmiški širdies tonai, kvėpavimo sutrikimai, kalbos defektai ir psichiatro pokalbiai su ligoniais sklinda iš garsiakalbių, įtaisytų dekoratyvinėse vazose. Beje, norintys pajusti šios parodos emociją, išgirsti garsus ir istorijas, dar iki gruodžio 31 d. gali spėti apsilankyti Kauno Paveikslų galerijoje, kur po buvusio laiko ženklus pavedžios parodos kuratorė Auksė Petrulienė.

2. Patinka tekstai, kuriuose pasisako ar vieną reiškinį vertina daugiau nei vienas. Savotiški diskusijų pietūs, kurio meniu – vienas klausimas, įvykis, tačiau požiūrių ir vertinimų daug ir kartais labai skirtingų. Su malonumu 2018-aisiais „suvalgyčiau“ tekstų, kuriame kalbėtųsi trys ir daugiau pašnekovų. Neatmetu grėsmės, kad ir pati, kaip kūrėja, galėčiau būti „suvalgyta“...

3. Jeigu nori, tai galima tai ir padaryti. Mano šių metų prizai, žinoma, skirti jauniesiems kūrėjams – už kūrybą ir šypsenas joje.

 

Edmundas Gedgaudas

Susikaupęs bandau apmąstyti mano jau parinktą pianistų trejetuką, nors mintyse vis krebžda neseniai Šarūno Nako „Paveiktos moters“ (kūrinio premjeros klausiausi „Organum“ salone) pažadinti vaikystės garsai ir vaizdai. Vis dar jų veikiamas grįžtu į su pianistais susijusius koncertus (nors anaiptol ne visus juos girdėjau). Arvo Pärtas savo koncertą fortepijonui ir orkestrui pavadino „Lamentate“, taip užmegzdamas nekasdienį dialogą su Londono galerijoje „Tate Modern“ instaliuota 150 metrų ilgio indų skulptoriaus Anisho Kapooro skulptūra „Marsyas“. Pasaulyje pagarsėjęs estas prie šio monumento šlieja tyloje sklandančias mintis, meditaciją, maldą. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui lapkričio 4 d. vadovavo Christopheris Lyndonas-Gee, į kūrybinę sąveiką įtraukęs Luką Geniušą, orkestrą ir, manyčiau, bemaž visus klausytojus. Neįprastai lėta ir daug kur itin tyli muzikos slinktis, įjungianti į tokiomis pat būsenomis alsuojantį orkestrą, fortepijono virtuozui tampa „kietu riešutu“. Nežinau, kiek pastangų iš Luko pareikalavo toks antikoncertinis muzikos pobūdis, bet rezultatas buvo iš tiesų iškalbingas ir paveikus. Šį įspūdį papildau L. Geniušo rečitaliu „Vaidilos“ salėje, apie kurį rašiau „7md“ spalio 13 d. numeryje. O štai Penktajame Vilniaus fortepijono festivalyje koncertavęs prancūzas Bertrand’as Chamayou jau pirmosiomis rečitalio frazėmis (Mendelssohno–Liszto „Dainų sparnais“) pažadėjo: „Bus!“ Prakalbinamas kiekvienas garsas, nors klausytojui gali atrodyti, kad pasigėrėtinai lengvais skambesiais jie prabyla patys. Viską gaubia šventiška rimtis, primenanti įkvėptas rašytojo akimirkas prie darbo stalo. Būtent toks pianistas išlieka ir skambindamas sunkiausią Schuberto kūrinį – fantaziją „Klajūnas“, atverdamas katarsines tos muzikos galias.

„Vaidilos“ salėje lapkritį klausėmės Andriaus Žlabio rečitalio. Išpuoselėtos pianisto galimybės glaudžiai siejasi su jo savita ir laisva kūrybine mintimi, susikaupimu bei neeiline įtaigos jėga. Būtiną tiesos pojūtį Andrius aptinka tarsi kiekvieno kūrinio branduolį (kokie jie būna skirtingi!), o to juk nepakartosi – kiekvienas koncertas tokiems muzikams būna atskiras kūrybos veiksmas, teikiantis atradimo džiaugsmą. Būtent tada nusidriekia abipusiai paveikus energijos saitas tarp solisto ir salės. Puiki rečitalio programa – Mozarto Fantazija c-moll, K. 475, trys Bacho „Fugos meno“ fragmentai, Beethoveno Sonata, op. 109, Francko Preliudas, choralas ir fuga. O paskui – mums bemaž nepažįstamo Mieczysławo Weinbergo pjesių vaikams pluoštas (2019 m. bus minimas jo šimtmetis, rekomenduoju patyrinėti internete pateiktas žinias apie jį, tikrai verta). Ir dar noriu paminėti su Nacionaliniu simfoniniu orkestru Chopino Antrąjį fortepijono koncertą f-moll skambinusį Igną Maknicką, jautria kamerine interpretacija netikėtai atnaujinusį šį populiarų opusą. Tik apmaudu, kad tą koncertą dirigavęs Martynas Staškus rodė gerokai „kietesnį“ šios muzikos suvokimą, taip kliudydamas klausytojui deramai patirti jaunatviškai gaivią pianisto viziją.

Gruodžio 15 d. perpildytoje LMTA Didžiojoje salėje klausiausi Fortepijono katedros pedagogų koncerto, o 16 d. – pučiamųjų instrumentų katedros studentų kamerinių ansamblių, puikiai parengtų profesoriaus Juozo Rimo. Tikrai vertėjo šį nedaug klausytojų sutraukusį koncertą plačiau pagarsinti, pasirūpinti recenzija (ją prieškariu tikrai būtų „Lietuvos aidui“ parašęs kompozitorius Vladas Jakubėnas), bet juk ne viską „7md“ gali aprėpti, o mūsų dienraščiams tai nerūpi.

 

Loreta Narvilaitė

1. Labiausiai įsiminė „Klaipėda – 2017 m. Lietuvos kultūros sostinė“ renginiai, apie kuriuos nuvilnijo garsas per visą šalį. Tarptautinis Klaipėdos violončelės festivalis, sujudinęs miesto bendruomenę, atradęs ir pripildęs muzika netikėtas koncertines erdves, suteikęs progą paklausyti įspūdingo 100 violončelių orkestro ir kitų puikių koncertų. Patrauklia programa pasižymėjo šiųmetė „Permainų muzika“, pristačiusi unikalią Heinerio Goebbelso instaliaciją-spektaklį „Stifterio daiktai“, garsaus amerikiečių ansamblio „Bang on a Can All-Stars“ programą, įsimintinus susitikimus su Goebbelsu ir Davidu Langu, kurio muziką įtaigiai atliko ir minėtas ansamblis, ir choras „Jauna muzika“, diriguojamas Vaclovo Augustino. Šiuos abu festivalius organizavo Klaipėdos koncertų salė.

Taip pat paminėsiu kelis koncertus, klausytus „Gaidos“ festivalyje Vilniuje. Tai abi ansamblio „So Percussion“ (JAV) programos, ypač kai jie vieni ar su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru grojo Lango kūrinius. Taip pat įsiminė Johno Adamso kūrinių programa, kurią atliko LNSO, dirigentas Juozas Domarkas, Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninis duetas.

Iš lietuviškų premjerų mano favorite lieka Justės Janulytės kompozicija „Vandens spalva“, pirmąkart Lietuvoje stulbinamai suskambėjusi „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalyje (atliko saksofonininkas Arvydas Kazlauskas, orkestras „Sinfonietta Riga“, dirigentas Normunds Šnē).

2. Apie Vilniuje vykstančius akademinės muzikos renginius spaudoje rašoma (anonsuojama, recenzuojama) tikrai daug. Labai įdomu sužinoti apie gražias programas, kultūrines iniciatyvas, kurios vyksta ne sostinėje. Dėmesio tokiems renginiams, taip pat ir vykstantiems Klaipėdoje, šalies žiniasklaidos priemonėse tikrai pasigendu.

3. Skirčiau prizą tam, kurį pažįstu ne iš televizoriaus ar populiarių žurnalų viršelio (ten būnantys ir taip gauna dėmesio bei pinigų). Yra daug nuostabių kultūros žmonių, kurie nelenda į ekranus ar viršelius, norėtųsi juos paskatinti ar jiems padėkoti už tai, kad jie yra ir skleidžia savo talento šviesą Lietuvos muzikos padangėje.

 

Lina Navickaitė-Martinelli

1. Regis, negyvename kultūriniame megapolyje, tačiau šiems laikams būdingas informacijos perteklius jau kadais prisivijo ir Lietuvos muzikos pasaulį. Esant tokiai kasdienei koncertų gausai ir pasirinkimui, neišvengiamai vyksta asmeniniais skoniais ar elementariu laiko planavimu grindžiama selekcija. Tarkim, visiškai neturėjau galimybės apsilankyti 2017-ųjų Vilniaus festivalyje, bet žvelgdama į jo programą keletą koncertų galėčiau įvardyti kaip tai, ką buvo verta išgirsti. Analogiškai kol kas dar nemačiau ir negirdėjau Mindaugo Urbaičio baleto „Procesas“, bet juk vien jo premjera – įvykis. Tad, deja, daug kas lieka numanomose paraštėse. Tačiau pasikuitus informacijos triukšmo nualintoje atmintyje vis vien iškyla dar nemažai įvykių:

Festivalis – „Gaida“, kurios kiekvienas koncertas šiemet muzikinio krūvio ir poveikio publikai prasme galėjo būti baigiamasis;

Konferencija – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos organizuota II tarptautinė konferencija „Muzika ir garso dizainas kine bei naujosiose medijose. Teorijos ir praktikos sankirtos“, kurioje pranešimus skaitė tokios šios srities megažvaigždės kaip Michelis Chionas, Stephenas Deutschas ir Claudia Gorbman;

Konkursas – „Natų knygyno“ ir LMTA surengtas V tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas, pritraukęs rekordinį dalyvių skaičių. Asmeninis favoritas – jaunas iki graudulio talentingas japonų smuikininkas Rennosuke Fukuda; 

Kompaktinės plokštelės – Daumanto Kirilausko šiemet išleisti net du CD: Bacho partitos Nr. 2, 4 ir 5 bei Beethoveno Diabelli variacijos, op. 120. Taip pat ką tik mus pasiekusi žinia apie Onutės Narbutaitės autorinį albumą „no yesterday, no tomorrow“, išleistą ir pagirtą klasikinės muzikos įrašų gigantės „Naxos“;

Koncertai – nors pasirinkti beveik neįmanoma, tai vis dėlto būtų du „sugrįžimai“ po kadaise su furoru Lietuvoje laimėtų konkursų: kovo pradžioje Vilniuje ir Kaune koncertavęs pianistas Janas Krzysztofas Broja ir dvi programas (kovo ir lapkričio mėn.) į Lietuvą atvežęs smuikininkas Sergejus Malovas. Abu atlikėjai įsimintini ne tik savo neįtikėtinu meniniu intensyvumu, bet ir itin konceptualiomis rečitalių programomis;

Knyga (atsargiai, interesų konfliktas) – pasaulinės akademinės leidyklos „Springer“ išleista Lietuvoje dirbančio muzikologo Dario Martinelli monografija „Give Peace a Chant: Popular Music, Politics and Social Protest“, kurios vienas skyrius – apie Lietuvos dainuojančią revoliuciją ir „Antį“;

Manija – šiųmetė „Langomanija“, prasidėjusi dar spalį Klaipėdos koncertų salėje dviem fantastiškais koncertais („Jaunos muzikos“ ir „Bang on a Can All-Stars“) ir nusidriekusi per keletą „Gaidos“ vakarų;

Melodrama – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus konkurso batalijos;

Salė – „Organum“ fortepijonų salono ir naujos koncertų salės Vilniuje atidarymas. Salė nėra ideali, tačiau savo nišą ji neabejotinai atrado, tad linkiu kuo didžiausios sėkmės.

2. Bene labiausiai įsiminė viešos menininkų diskusijos apie Lietuvoje esą neegzistuojančią muzikos kritiką. Šis klausimas – toks daugiabriaunis ir daug kam skirtingai skausmingas, kad vienos nuomonės ir būti negali. Kompetentingos kritikos, be abejo, stinga, ir tam esama daug priežasčių. Tačiau lygiai taip pat ir muzikai turėtų suprasti, kad prasimušti pro mano anksčiau paminėtą „informacinį triukšmą“ šiais laikais negali ir neturi būti lengva... Kad ir kokia būtų ši situacija, visai nedegu džiaugsmu matydama, kad diplomuotiems muzikologams į pagalbą pastaruoju metu skuba mūsų „postprofesinę“ dabartį atliepiantys entuziastai, kurių vertinimai kitąsyk kelia (gerai, jei atlaidų) šypsnį. O iš mano pasaulyje svarbių, bet visiškai neatspindėtų muzikinių įvykių paminėčiau tai, kas jau keletą metų vyksta LMTA: meno daktaro – savotiško renesansinio menininko, gebančio ne tik kurti ar groti, bet ir reflektuoti – paieškos ir atradimai. Kai kurie doktorantų parengti meno projektai išties tampa neeiliniais įvykiais, kurių, deja, deramai nepastebi ne tik žiniasklaida, bet ir klausytojai. 2017-aisiais tarp tokių ypač norisi išskirti Motiejaus Bazaro interpretuotą Paulio Hindemitho „Ludus tonalis“ (ir jo apgintą tiriamąjį darbą) bei nenuilstančias Aistės Bružaitės naujo kanklių skambesio paieškas ir jos atliktas lietuvių bei užsienio kompozitorių kūrinių kanklėms premjeras.

3. Savo Prizą iš didžiosios raidės – 2017-ųjų Nacionalinę kultūros ir meno premiją – kompozitorė Justė Janulytė jau gavo, tad dar vieno neskirsiu, tik darsyk pasveikinsiu. O mano – dėkingos klausytojos ir skaitytojos – „įsteigti“ apdovanojimai skrieja: „Vaidilos klasikai“ už rečitalio žanro atgaivinimą ir rafinuotą puoselėjimą; LMIC už jaukią ir šiuolaikišką „Kompozitoriaus teritorijos“ interviu su fotoreportažais seriją; pianistui Daumantui Kirilauskui už kryptį ir nuoseklumą, už tai, kad dabar – jo, kaip atlikėjo, aukso amžius.

 

Rita Nomicaitė

1. Gražu įsibėgėjantis muzikinis gyvenimas nepagrindinėse institucijose. Augantis rimtosios muzikos poreikis Lietuvos rūmuose, pilyse ir dvaruose. Ryški mažesnių Vilniaus koncertinių įstaigų veikla – kalbu apie Muzikos galeriją, „Vaidilos“ teatrą, Vytauto Kasiulio dailės muziejų, fortepijonų saloną „Organum“. Aukštesnes kokybės pakopas pasiekiantys jauni ansambliai: styginių kvartetas „Mettis“, eksperimentinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“. Iš konkrečių įvykių pirmiausia išskirčiau daugiausiai atgarsių sulaukusias lietuviškas premjeras: LNOBT – Ramintos Šerkšnytės operą vaikams „Penki Merės stebuklai“, Mindaugo Urbaičio baletą „Procesas“. „Vilniaus festivalyje“ – Justės Janulytės „Vidurnakčio saulė“. Atmintyje tvirtai liko ir nepremjerinė, pirmą kartą Vilniuje atlikta J. Janulytės „Vandens spalva“ saksofonui ir kameriniam orkestrui. Tarp kamerinių opusų ryškėja Loretos Narvilaitės „Mano erdvės aplenkia industrinio liūdesio miestus“ fortepijoniniam trio ir styginių orkestrui (skirtas „Kaskadoms“).

2. Muzikinės žiniasklaidos interesų lauke pasigendu margesnės renginių aprėpties, nuošalėse nepaliekant muziejinių sumanymų, TV laidų, regioninių festivalių ir t.t. aptarimo. Laukčiau probleminės publicistikos (nebūtinai analitinio žurnalo formato) ar bent savivokos pastangas rodančių minčių smulkesniuose tekstuose. Kitaip tariant, linkėčiau muzikinio Andriaus Jakučiūno.

3. Snieguolė Dikčiūtė būtų ta menininkė, kurios kūrybinei-socialinei ir grynai kūrybinei veiklai muzikinė žiniasklaida dėmesio rodo per mažai. Svaiginančios kompozitorės darbų apimtys derinant fizinės negalios kamuojamų žmonių polėkius su profesionalia muzikine raiška, taip pat jos bendradarbiavimas su Saulės Degutytės „Stalo teatro“ kuriamais spektakliais vertos palaikymo premijos.

 

Živilė Ramoškaitė

1. Svarbiausi muzikos renginiai, išlaikantys aukštą kokybę ir svarbą bendrai mūsų kultūrai buvo: Vilniaus festivalis, „Gaida“ ir Penktasis tarptautinis fortepijono muzikos festivalis. Dar būtų galima pridėti energingai organizuojamus džiazo festivalius, rengiamus Kaune ir Vilniuje. Svarbūs tarptautinis Jaschos Heifetzo konkursas ir pirmą kartą surengtas tarptautinis Virgilijaus Noreikos vokalistų konkursas. Džiugino koncertai „Vaidilos“ salėje, ypač Luko Geniušo ir Andriaus Žlabio rečitaliai. Nepamiršau LNOBT pastatytų naujų spektaklių, ypač neseniai įvykusios kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio ir choreografo Martyno Rimeikio baleto „Procesas“ premjeros.

2. Muzikinis gyvenimas Lietuvoje kasmet intensyvėja. Dabar koncertus sostinėje rengia daug viešųjų įstaigų. Prisipažįstu, kai kuriose salytėse apsilankyti tiesiog trūksta laiko, o neretai ir intereso. Bet būtų gerai, kad visi koncertai sulauktų profesionalios kritikos. Seniai pastebėjau, kad įvairios radijo stotys dažnai transliuoja vadinamųjų „grupių“ įrašus, kurių meninė ir techninė kokybė verčia raudonuoti. Nepastebėjau, kad per Nepriklausomybės laikotarpį būtų užauginta muzikologų, gebančių profesionaliai kritikuoti popkultūrą. Ar ne laikas apie tai mąstyti?

3. Jei galėčiau skirti premiją, ją skirčiau Mūzai Rubackytei – už jos energiją, entuziazmą ir meilę fortepijono menui! Ši žavi asmenybė geba suburti ne tik šio meno mėgėjus, bet ir dosnius rėmėjus.

 

Laima Slepkovaitė

1. Nacionalinio operos ir baleto teatro valdžios nuvertimas – turbūt nenuginčijamas lyderis tarp įsimintinų įvykių. Apmaudu, kad tas procesas dar nepasibaigė ir dar nesame sulaukę laimingos pabaigos, bet didžiuojuosi savo šalimi, kuri subrendo ir ryžosi nebetoleruoti ilgametės ydingos praktikos, į kurią per ilgai žiūrėta pro pirštus. Besibaiminantiems, kad naujo kompetentingo vadovo paieškos užtruks, o atrastasis gali neišlaikyti teatro kartelės deramame aukštyje, norėčiau pasakyti, kad mūsų neturėtų tenkinti sąlyginai sklandus įstaigos funkcionavimas, kurio kaina yra sąžinė. Būkime kantrūs.

Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino trio apdovanojimas Nacionaline premija ir jų paskutinis pasirodymas užima kitą pirmąją vietą tarp įsimintinų įvykių. Apdovanojimo įteikimas buvo priimtas džiazo bendruomenės kaip skolos grąžinimas, kaip vėlyvas pripažinimas, jog improvizacinė muzika Lietuvoje turi savo misiją. O koncerto (sukėlusio netikėtą ir neįtikėtiną ažiotažą) laukta su tam tikru nerimu ir abejone: ar trio gali atgimti iš tiesų, daugiau negu formaliai? Jie įžengė į sceną, ir jų instinktai suveikė, tai buvo Tas, didis Trio. Kadaise įžūlios, pamišėliškos, avangardinės idėjos virto klasika, bet įniršis, meistrystė ir vienas kito pojūtis išliko. Trio paseno gracingai ir sukėlė viltis „o gal dar išbėgsite į aikštelę?“, kurias į šipulius sudaužė vieša jų pačių diskusija apie ansamblio prigimtį ir kiekvieno nario indėlio apimtis... Paskutinis GTČ istorijos puslapis užverstas su trenksmu.

2. Iš savo varpinės aš matau labai neįprastą ir gražų naujų lietuviškų džiazo albumų pliūpsnį. „Džiazo miniatiūros“, „Sheep Got Waxed“, „Reinless“, Liutauras Janušaitis, Liudas Mockūnas su Arnu Mikalkėnu ir Hakonu Berre bei solo, trio „Infiltrators“, Andrejus Polevikovas, „Brave Noises“ šiais metais išleido naujus albumus, kurie visi yra puikūs, originalūs, kokybiški – kokius norisi tiražuoti ir siųsti užsieniams su raginimais pasigrožėti lietuviškojo džiazo didybe. Link leidybos etapo artėja Giedrius Nakas ir Vytis Smolskas – abu parengę klasikinio (bet Lietuvoje deficitinio) trio formato programas.

Vien iš to, kad šiais metais įvyko toks „Kambro sprogimas“, negalime daryti jokių išvadų ir nėra tikros dingsties kalbėti apie kažkokios industrijos formavimąsi, bet toks didžiulis vienų metų derlius džiugina, ir labai norisi atsargiai palinkėti, kad tai peraugtų į tendenciją ir muzikantų paprotį nuosekliai įrašinėti ir leisti savo muziką, taip pat klausytojų paprotį įsigyti įrašus.

3. Aš kasmet teikčiau apdovanojimą kiekvienam, kuris išsaugo savo kūrybos aistrą, kuris juda pirmyn, tolyn, aukštyn, nepaisydamas nepalankių, o kartais ir priešiškų kūrybai sąlygų. Teikčiau apdovanojimą visiems pasišventusiems, nuo mažų dienų siekiantiems meistriškumo ir tobulybės. Kiekvienam, kuris čia kuria, dirba kultūrinį bei švietėjišką darbą ir turi dar kruopą tikėjimo, kad visa tai yra prasminga. Ir mano prizo pavidalas būtų niekada nesvyruojantis ir neišsenkantis prasmės pojūtis, taip pat tą prasmę bei naudą atitinkanti kiekvieną mėnesį mokama alga, o vėliau – viršijanti būsto šildymo išlaidas pensija. Su Naujaisiais, mieli kultūrininkai!  

Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Justė Janulytė, Arvydas Kazlauskas, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras „Gaidoje“. D. Labučio nuotr.
Justė Janulytė, Arvydas Kazlauskas, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras „Gaidoje“. D. Labučio nuotr.
„Procesas“. M. Aleksos nuotr.
„Procesas“. M. Aleksos nuotr.
Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Čekasinas ir Vladimiras Tarasovas. D. Klovienės nuotr.
Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Čekasinas ir Vladimiras Tarasovas. D. Klovienės nuotr.