Ne tik muzikinis įprasminimas

Jau dvidešimt septintus metus Lietuva mini Sausio 13-ąją. Šią dieną bene kasmet skamba Alfredo Schnittke’s „Sutartinės“ kameriniam orkestrui. Tai nedidelis kūrinys, bet turintis iškalbingą istoriją ir prasmingą tradiciją, kurią pradėjo ir įtvirtino maestro Saulius Sondeckis. Tradicija tęsiasi iki šiol. Tikėkimės, kad ji nenutrūks ir ateityje.

Tiesa, šiemet Schnittke’s „Sutartinės“ suskambo nauja intonacija – jos skambėjo praėjus vos kelioms dienoms po to, kai buvo pranešta, esą Saulius Sondeckis, Donatas Banionis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius bendradarbiavo su KGB. Tai buvo paskelbta neturint jokių kitų dokumentų, išskyrus KGB „Inventorinį sąrašą“, kuriame neaišku kada ir kieno ranka buvo įrašytos Lietuvai nusipelniusių iškilių žmonių pavardės, sąrašą, kurį gal sąmoningai paliko KGB.

Kiekvienas savaip prisimena istorinius įvykius, kiekvieno dėmesys susikoncentruoja į vis kitas jų plotmes. Maestro Sondeckiui, iškiliam Lietuvos muzikui, tokie įvykiai, kaip ir daugelis jo gyvenime, turėjo muzikinį įprasminimą.

Jau kitą rytą po tragiškos Sausio 13-osios nakties Sondeckis surinko Lietuvos kamerinio orkestro muzikantus ir nuvedė juos į tuometinius Sporto rūmus, kur buvo pašarvoti žuvusieji. Orkestro griežiama muzika buvo jų pagarbos, dėkingumo ir atsisveikinimo žodis – giliai išgyventas, jaudinantis, visų suprantamas...

Vėlų tos pačios dienos vakarą Sondeckis su dviem savo vadovaujamais orkestrais – Lietuvos kameriniu ir „Sankt Peterburg Camerata“ – išskrido į Ispaniją. Jo laukė koncertai su iškiliuoju violončelininku Mstislavu Rostropovičiumi. Dirigento lagaminas, kaip įprasta pilnas natų, šį kartą buvo tiesiog nepakeliamas – ten buvo filmuota medžiaga, kurią jam įdavė sūnus Saulius, ir daugybė fotografijų, turėjusių paliudyti, kas vyko Vilniuje, parodyti pasauliui tragedijos mastus.

Atvykęs į Ispaniją, maestro tuoj pat susisiekė su spaudos atstovais, sušaukė konferenciją. Jis skubėjo – norėjo, kad žmonės žinotų tiesą. Rostropovičius, geras Sondeckio draugas dar nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios, sukrėstas ir sujaudintas aktyviai įsitraukė į šią pasaulio informavimo kampaniją. Į konferenciją susirinko labai daug žmonių, salė buvo sausakimša. Sondeckis pasakojo apie beginklių tautiečių patirtą smurtą ir išgyventą siaubą, jam antrino Rostropovičius, griežtai smerkęs nusikalstamą sovietinį režimą. Sondeckio atvežtos nuotraukos buvo padaugintos ir keli šimtai fotografijų komplektų išdalinta žurnalistams.

Solidarumo su Lietuva renginiai vyko per visas gastroles. Oficialūs asmenys, žurnalistai, paprasti žmonės, reikšdami užuojautą, kalbėjo, kad visai kitaip ėmė suprasti įvykių Lietuvoje esmę, nustojo tikėję sovietine propaganda. Sondeckiui koncertuojant Ispanijoje, jo telefonas netilo. Mobiliųjų telefonų tuomet dar nebuvo, bet maestro surasdavo viešbučiuose, koncertų salėse, restoranuose – draugai ir kolegos iš įvairių šalių bandė susisiekti su juo, išreikšti savo paramą.

Vienas skambutis buvo ypatingas. Iš Hamburgo paskambino Alfredas Schnittke, artimas Sondeckio bičiulis, pasaulinę šlovę pelnęs rusų kompozitorius. Iš susijaudinimo sunkiai rinkdamas žodžius jis pasakė parašęs naują kūrinį ir norįs, kad Sondeckis jį kuo skubiau atliktų. Tai buvo „Sutartinės“ kameriniam orkestrui. Kompozitorius, sužinojęs apie tragiškus Vilniaus įvykius, nusprendė muzika išreikšti jį užvaldžiusius jausmus – bibliotekoje susirado lietuviškų sutartinių rinktinę, išsirinko tas, kurios labiausiai tiko jo sumanymui, ir per naktį sukūrė šedevrą. Visa tai jis papasakojo Sondeckiui.

Paštu siųsti partitūrą nebuvo saugu, reikėjo rasti „paštininką“, galėsiantį atgabenti šią unikalią kompozitoriaus dovaną. Sondeckis kaipmat išsprendė problemą: paskambino pianistui Justusui Frantzui, su kuriuo aktyviai bendradarbiavo ir kurio laukė Vilniuje artimiausiu metu, ir šis, aplankęs Schnittke, paėmė natas ir atvežė į Vilnių.

Sondeckis tuoj pat paskelbė kūrinio premjerą. Repetuoti nebuvo kada – dar reikėjo perrašyti orkestro partijas, tad darbai užtruko. Lietuvos kamerinis orkestras susirinko prieš pat koncertą Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Publika jau buvo fojė, bet Sondeckis paprašė pranešti, kad pradžia šiek tiek vėluos, nes muzikai dar repetuoja. Pagaliau klausytojai buvo įleisti į salę, ir „Sutartinės“ suskambo – visiems laikams, kaip atminimas apie žmonių dvasinę jėgą, tvirtybę ir valią, kurios niekas negali palaužti. Pasibaigus kūriniui stojo mirtina tyla – muzikai tyliai nuėjo nuo scenos, o klausytojai išsiskirstė, vienas kitam netarę nė žodžio. Juk tyla ir yra amžinybė...

Po to atmintino koncerto Sondeckis, diriguodamas įvairiems orkestrams, atliko Schnittke’s „Sutartines“ daugelyje pasaulio šalių. Kaskart jis aiškino šio kūrinio prasmę ir atsiradimo aplinkybes – norėjo, kad klausytojai jame girdėtų lietuviškos istorijos „balsą“.

Lietuvos kova už Nepriklausomybę buvo bendra ir visuotinė. Kad ir kokį kiekvienas įdėjo indėlį, jis buvo svarus, reikšmingas ir be galo reikalingas. Kiekvienas darė, ką galėjo. Tai buvo visų reikalas. Sondeckis buvo muzikas, o muzika – jo ginklas. Jo rankose šis ginklas buvo labai galingas. Jis kovojo ir laimėjo. Minėdami tragiškus Sausio 13-osios įvykius ir klausydamiesi genialaus Schnittke’s kūrinio, prisimename ir šviesaus atminimo Sondeckį, didį muziką ir Lietuvos patriotą.