7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šviesa telydi

Mintys po Algirdo Martinaičio „Pietos“

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 3 (1240), 2018-01-19
Muzika
Algirdo Martinaičio „Pietos“ atlikimas LNOBT. M. Aleksos nuotr.
Algirdo Martinaičio „Pietos“ atlikimas LNOBT. M. Aleksos nuotr.

Ne visada valstybinės šventės ar minėtinos dienos pažymimos išskirtinio meninio lygio renginiais. Būta formalių ir net katastrofiškų Vasario 16-osios koncertų, blankiai praėjo ne viena Kovo 11-oji. Tačiau Sausio 13-oji, net ir muzikinio „apipavidalinimo“ prasme, visuomet yra išskirtinė. Atrodo, kiekvienas asmeniškai ir nuoširdžiai nori prisidėti prie jos paminėjimo, nepaisant nežinia iš kur atsirandančių diskusijų – ar tai pergalės, ar gedulo diena. Šiais metais taip pat įvyko ne vienas puikus koncertas, kurių visų aplankyti ir aptarti tiesiog neįmanoma. Sutelksiu dėmesį į renginių kulminaciją – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atliktą Algirdo Martinaičio oratoriją „Pieta“, kurios premjera įvyko dar 1998-aisiais Vilniaus festivalyje. Daugeliui tuomet ten buvusių, ko gero, labiausiai įsiminė paskutinė dalis – kūrinį pratęsusi eisena senamiesčiu link Bernardinų bažnyčios, ją lydėjo keletas muzikantų, o visų priekyje kompozitorius, nelyginant Jėzus, ant pečių nešė arfą ir vinių prismaigstytą kryžių. Todėl didžiausią padėką reiktų išsakyti dirigentui Robertui Šervenikui, beje, prie dirigento pulto stovėjusiam ir tuomet „Pietos“ premjeroje Nacionalinėje filharmonijoje, dėl kurio nuoširdaus entuziazmo ši ypatinga oratorija buvo vėl atgaivinta šiemet, Sausio 13-ąją. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje ją atliko solistai Joana Gedmintaitė ir Arūnas Malikėnas, du mišrūs chorai – teatro (vad. Česlovas Radžiūnas) ir „Aidija“ (vad. Romualdas Gražinis), bei LNOBT simfoninis orkestras, diriguojamas teatro muzikos vadovo R. Šerveniko.

 

„Pieta“ (tekstas lotynų ir lietuvių kalbomis iš Evangelijų pagal Matą ir Morkų, psalmių, senųjų lietuviškų giesmynų) sopranui, baritonui, dviem mišriems chorams ir simfoniniam orkestrui yra bene stambiausias šio žanro Martinaičio opusas ir ryškus jo daugybės sakralinių kūrinių akcentas. Kompozitorius ne kartą yra sakęs, jog tokios muzikos rašymas jam yra taip pat tarsi sakralinis būvis, kai žmogus laiku sustabdomas rimčiai, maldai, apmąstymams – „nuo čia prasideda mano religinė muzika, ir aš tam neturiu paaiškinimo, o ir neieškau jo“. Kadaise kardinolo Audrio Juozo Bačkio paklaustas, „kaip jūs taip gražiai sukuriate?“, atsakęs: „Iš baimės. Didelės paslapties baimės, kai kurdamas religiniais tekstais pajunti, kaip kiekvienas tavo žingsnis yra peršviečiamas, kažkas ten tave veda.“

 

„Pieta“ itališkai reiškia „gailestingumas“. Lietuvių tautodailėje medžių drožėjai buvo pakankamai išplėtoję skausmo sukaustytos Motinos ir Sūnaus vaizdinius. Martinaitis pasirinko būtent šį rakursą, o ne liturginei muzikai labiau įprastą „Stabat Mater“. Tiesa, visai neseniai padarytoje kūrinio redakcijoje vietoje eisenos kompozitorius pridėjo naują pabaigą, būtent „Stabat Mater“ – tarsi skulptūroje sustingusios Motinos žvilgsnį. O galbūt mūsų žvilgsnių atspindį?       

 

Iki šios skaidrios ir ramios finalinės dalies muzika plėtojama nepaprastai intensyviai, kaitaliojant dinamiką, faktūras, tembrus, netgi stilistikos niuansus (Martinaičio muzikai būdinga, kaip autorius sako, dažnai „persirenginėti“). Aštuoniose daugiau nei valandą trunkančios oratorijos dalyse nepertraukiamai vyksta daugybė muzikinių įvykių, kurie užvaldo, neleidžia nukreipti dėmesio, tai nugramzdindami į sodrių sąskambių ar giesmių fragmentų jūrą, tai priversdami krūptelėti nuo balkone „suklegančio“ choro ar pučiamųjų fanfarų. Kūrinyje pasitelktas ir antifoninis giedojimo būdas, ir stereoefektai, ir galingų balsų bei orkestro tutti ir solo kontrastai. Ir visa tai nepažerta šiaip sau, o suverta, „sumontuota“ į vientisą tvirtą formą, į vieną pagrindinę mintį ir visiems bendrą emociją. Kaip tai Martinaičiui pavyksta – jo meistriškumo paslaptis ir, ko gero, ilgus metus „išpažįstamos“ savitos stilistikos rezultatas.

 

Efektingai nuskambėti „Pietai“ padėjo ir puikiai grojęs teatro orkestras, kuriam, beje, atlikti šiuolaikinę muziką yra tikras iššūkis. Kitaip nei orkestro vadovui R. Šervenikui – puikiam dabarties muzikos interpretatoriui ir daugelio lietuviškų premjerų atlikėjui, tiesa, dažniau tai darančiam su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu ar Lietuvos kameriniu orkestrais. Maestro vedami teatro orkestro muzikantai, stabiliai partijas atlikę solistai ir kaip visuomet be priekaištų dainavęs didžiulis teatro choras su „Aidija“ atliko nepamatuojamai svarbų darbą – naujai ir kokybiškai parengė šią didingą oratoriją, akivaizdžiai jautė ne tik „techninius“ partitūros niuansus, bet ir užčiuopė visus siejantį prasminį ryšį.

 

„Pieta“ tą vakarą visus subūrė ne tik prisiminti žuvusius už Lietuvos laisvę, pagerbti Motinų skausmą ir auką, bet ir pakvietė dvasinei bendrystei, kuri šiandien ypač vertinga visuomenei skaldantis, nesusikalbant ir išsivažinėjant. Tiesą sakant, dabar tiktų ir anas oratorijos finalas. Tik šį kartą arfą – kryžių gal reiktų nešti iki Seimo arba Vyriausybės (nors gal ir nebūtų iš to jokios naudos). O gal iki Vinco Kudirkos paminklo. Nes ši asmenybė – gydytojas, muzikantas, politikas – kaip tyčia simbolizuoja beveik visas nūdienos aktualijas: čia ir gydytojų algų serialas, menininkų, mokslininkų (iš)gyvenimo peripetijos, politikų sąžinės ir valstybės sampratos metamorfozės, spaudos laisvės pavojai. O gal vertėtų vėl atgaivinti beveik prieš dešimtmetį Kovo 11-ąją tik kartą parodytą Martinaičio operą „Pasaulio dangoraižis“, skirtą V. Kudirkai? Šio veikalo autoriai (Andriaus Vaišnio libretas) tuomet klausė, ką diagnozuotumėm šiandieninei visuomenei, žvelgdami į tą veidrodį, kurį mums rodo liūdnai šypsodamasis V. Kudirka, kovojęs su tamsybe, suktumu, godumu, agresyvumu, bailumu. Istorikų vadintas dar ir visuomenės ydų gydytoju, jis didvyriškai atliko savo misiją. Dabar sau padėti galime tik mes patys. Ir kai Sausio 13-ąją kaskart pasigirsta mane siutinantis klausimas „ar už tokią Lietuvą kovojom?“, siūlyčiau savęs paklausti „ar už tokią Lietuvą balsavom?“.

 

Bet, nepaisant visokių aktualijų, naujasis „Pietos“ finalas yra ramus ir šviesus. Anot autoriaus, „visa žmonijos patirtis liudija, jog kančios pažinimas dažniausiai veda prie sielos prašviesėjimo. Jeigu tik, žinoma, sugebi atsiverti šviesai, o ne lieki užsisklendęs ankštoje nuoskaudų ir pykčio celėje.“

Algirdo Martinaičio „Pietos“ atlikimas LNOBT. M. Aleksos nuotr.
Algirdo Martinaičio „Pietos“ atlikimas LNOBT. M. Aleksos nuotr.
Arūnas Malikėnas. M. Aleksos nuotr.
Arūnas Malikėnas. M. Aleksos nuotr.
Joana Gedmintaitė, Robertas Šervenikas. M. Aleksos nuotr.
Joana Gedmintaitė, Robertas Šervenikas. M. Aleksos nuotr.
Algirdo Martinaičio „Pietos“ atlikimas LNOBT. M. Aleksos nuotr.
Algirdo Martinaičio „Pietos“ atlikimas LNOBT. M. Aleksos nuotr.
Algirdo Martinaičio „Pietos“ atlikimas LNOBT. M. Aleksos nuotr.
Algirdo Martinaičio „Pietos“ atlikimas LNOBT. M. Aleksos nuotr.
Robertas Šervenikas. M. Aleksos nuotr.
Robertas Šervenikas. M. Aleksos nuotr.
Joana Gedmintaitė, Robertas Šervenikas, Arūnas Malikėnas. M. Aleksos nuotr.
Joana Gedmintaitė, Robertas Šervenikas, Arūnas Malikėnas. M. Aleksos nuotr.
Joana Gedmintaitė, Robertas Šervenikas. M. Aleksos nuotr.
Joana Gedmintaitė, Robertas Šervenikas. M. Aleksos nuotr.
Robertas Šervenikas. M. Aleksos nuotr.
Robertas Šervenikas. M. Aleksos nuotr.
Algirdo Martinaičio „Pietos“ atlikimas LNOBT. M. Aleksos nuotr.
Algirdo Martinaičio „Pietos“ atlikimas LNOBT. M. Aleksos nuotr.