Kompozitorių sąjungos kvartalas Vilniuje

Prieš pat Naujuosius metus Žvėryne po remonto atidaryti Kompozitorių namai – pastatas, kuris nėra labai senas (tik kiek daugiau nei 50 metų), tačiau turintis įdomią istoriją ne tik dėl savo originalios paskirties, bet ir dėl socialinės kilmės. Maža to – tai vienas pirmųjų pokarinio modernizmo architektūros šedevrų, demonstruojantis to meto Vilniaus architektų susižavėjimą Suomijos regioniniu modernizmu.

1964 m. atokiame Žvėryno pušyne buvo pastatyta šešiolika modernių ir tuo metu neįprastų sublokuotų namelių (kotedžų). Kiekviename jų buvo po butą, išdėstytą per du aukštus. Kiekvieno buto antrame aukšte suplanuotas didelis kambarys su numatyta vieta fortepijonui. Šalia kotedžų pradėtas statyti nedidelis, tuo metu dar tik užsienietiškuose žurnaluose matytų modernių formų pastatas, vadinamas perklausų sale. Netrukus vilniečiai jau žinojo, kad Žvėryne iškilo Kompozitorių miestelis.

Ieškant atsakymo į klausimą, kaip masinės gyvenamosios statybos įkarštyje galėjo atsirasti toks individualizuotas ir modernus kūrybinis-gyvenamasis kompleksas, reikia atkreipti dėmesį į keletą 6–7-ojo dešimtmečio sovietinio gyvenimo aspektų, siejamų su „atlydžio“ laikotarpiu: pakankamai privilegijuotą kūrybinių organizacijų padėtį sovietinėje sistemoje; neformalius kūrybininkų ryšius, leidusius įgyvendinti nestandartinius sprendimus, ir galiausiai modernistinį gaivalą – savotišką momentum, jau nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos skatinusį jaunąją kūrėjų kartą vaduotis iš stalininės stagnacijos.

Kūrybinės sąjungos Sovietų Sąjungoje pirmiausia buvo kuriamos kaip ideologijos ir kontrolės priemonė, tačiau lygiai taip pat jos veikė kaip profesinės sąjungos, kurios rūpinosi savo narių buities bei kūrybos sąlygomis. Dauguma kūrėjų nedirbo valstybinėse įstaigose, o gyveno iš autorinių honorarų, tad Kompozitorių sąjungos vadovybė turėjo pasirūpinti kūrybinių dirbtuvių, įrašų, perklausų, kūrinių leidybos reikalais, savo narių poilsiu ir apgyvendinimu. Kompozitorių sąjungos vadovybei teko palaikyti glaudžius santykius su Lietuvos komunistų partijos vadovybe, kad galėtų aprūpinti kūrėjus valdiškais butais.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Vilniuje labai trūko butų. O sėkmingai dirbančio kompozitoriaus svajonė buvo tradicinė – įsikurti nuosavame name su kūrybine dirbtuve. Apie tai savo prisiminimuose kalbėjo ir tuometinis Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas Julius Juzeliūnas: „Vaikštinėjom su žmona po Vilnių, jo apylinkes, dairydamiesi, kur čia būtų galima nuošaliau įsikurti, atskirą namelį susiręsti, kad sėkmingiau kūrybinis darbas eitųsi. Taip gimė „būsimojo kompozitorių miestelio“ idėja. Ir vietą jam parinkome – Žvėryne, prie vaizdingo Neries vingio, be to – netoli nuo centro, konservatorijos.“

Tačiau įsibėgėjant masinei statybai Vilniuje ir Kaune jau nuo 1958 m. buvo draudžiama individualių namų statyba. Skatinta statyti tik daugiaaukščius daugiabučius. Tuo laikotarpiu įvestos ir griežtos gyvenamojo ploto normos, iškėlus tikslą, kad kiekvienam gyventojui tektų 9 m² gyvenamojo ploto. Net didesni butai ar privatūs namai miestuose negalėjo viršyti 60 m² ploto. Tačiau kūrybinio pasaulio atstovai šiuo požiūriu turėjo daugiau privilegijų. Jau nuo 1953 m. naujai projektuojamuose Vilniaus ir Kauno namuose dailininkams ir skulptoriams buvo leidžiama įsirengti kūrybines dirbtuves su gyvenamaisiais butais prie jų. Vėliau ir kitų kūrybinių organizacijų nariai galėjo pretenduoti į didesnį nei nustatytas gyvenamąjį plotą. Kūrėjai netgi galėjo išvengti privalomų standartinių namų projektų, motyvuodami specialia statinių paskirtimi. Kadangi Kompozitorių sąjunga tuo metu neturėjo savo patalpų, nuspręsta jos problemas spręsti kompleksiškai: perklausoms ir organizaciniam darbui pastatydinti administracinį korpusą, o greta – vienbučių gyvenamųjų namų (kotedžų) kompleksą. Taigi, šis objektas visų pirma yra įdomus savo socialine kilme, kaip individualiai suprojektuotas žinybinis kvartalas, o drauge jis stebina ir savo moderniu architektūriniu sprendimu, kuriame pasiekta aplinkos, kompozicijos ir medžiagų harmonija.

Pradėjus realiai ieškoti galimybių statybai užsimezgė ištisa virtinė asmeninių ryšių, padėjusių įgyvendinti kompozitorių sumanymą. Nužiūrėtą sklypą Žvėryno pušyne „prie pliažo“ padėjo gauti tuometinis kompozitorių sąjungos konsultantas Vytautas Laurušas, kurio brolis Ignas Laurušas neseniai buvo baigęs architektūros mokslus ir pradėjęs dirbti Vilniaus miesto vyriausiuoju dailininku. Sklypo gavimą jis padėjo suderinti su vyriausiuoju miesto architektu Vladislavu Mikučianiu, taip pat suformulavo ir pirminę mažaaukščių kotedžų idėją, siekdamas apsaugoti šį Žvėryno kampelį nuo užstatymo stambiais tipiniais penkiaaukščiais. Kalbėta, jog kotedžus kompozitoriams pavyko išsikovoti paaiškinus, jog kasdienis komponavimas prie fortepijono tradiciniame daugiabutyje taps nepakeliamas jų kaimynams.  

Kadangi tai buvo nestandartinis objektas, 1959 m. Miestų statybos projektavimo institute surengtas vidinis projektų konkursas, kuriame nugalėjo Vytautas Edmundas Čekanauskas (beje, Vytauto Laurušo bendraklasis) ir Vytautas Brėdikis. Ilgainiui Brėdikis atitolo nuo projektavimo ir kompleksą užbaigė jau vienas Čekanauskas, bendradarbiaudamas su inžinieriumi-konstruktoriumi Česlovu Gerliaku. Tačiau kompleksą reikėjo ne tik suprojektuoti, bet ir užtikrinti jo finansavimą. Čia Julius Juzeliūnas sumaniai pasinaudojo visų SSRS respublikų kompozitorių sąjungų veiklą finansuojančio „Muzikos fondo“ teikiamomis galimybėmis. Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos vardu kreipėsi su prašymu finansuoti statybas ir 1958 m. minimali suma buvo skirta.

Kompozitorių gyvenamojo kvartalo projektas buvo ne tik naujoviškas, bet turėjo ir ryškų skandinavišką prieskonį. Architektas Čekanauskas pasakojo, kad jo 1959 m. tarnybinė kelionė į Suomiją padėjo apsispręsti dėl tradicinių medžiagų panaudojimo, pastatų įkomponavimo reljefe ir pušyno išsaugojimo. Apskritai, „atlydžio“ laikotarpiu prasivėrusios sienos į Vakarus ir pirmosios Lietuvos architektų kelionės į Suomiją padarė milžinišką įtaką formuojantis regioninio modernizmo estetikai. Iki tol jaunieji trisdešimtmečiai modernistai, oponuojantys per prievartą diegtai stalinistinei estetikai, įkvėpimo sėmėsi iš tarpukario Kauno architektūros ir retai gaunamų užsienietiškų architektūrinių žurnalų. O 1959 m. atsivėrė galimybė tarptautinį modernizmą pamatyti savo akimis.

Iš tiesų kompozitorių namų architektūra turi nemažai sąsajų su Helsinkio priemiesčio Tapiolos kotedžais. Kaip ir Suomijoje, butai Žvėryne buvo labai ekonomiški ir įrengti paprastai, bet funkcionaliai ir skoningai. Komplekse suprojektuoti dviejų tipų butai – trijų (55 m² ploto) ir keturių (66 m² ploto) kambarių. Kiekviename bute yra virtuvė, sandėliukas prie jos, svetainė, vienas arba du miegamieji, kūrybinis kambarys, du sanmazgai (vienas su vonia), erdvus balkonas ir terasa. Iš balkono atsivėrė vaizdas į mišku apaugusią upės pakrantę. Į Kompozitorių miestelio architektūrą atkreipė dėmesį vietinė spauda, jis buvo pristatytas prestižiniame čekų dizaino žurnale „Domov“ (1968, Nr. 2).

Kompozitorių sąjungos pastatas (tuo metu vadintas Perklausų sale), baigtas statyti 1966 m., taip pat išsiskyrė originaliu sprendimu. Jame jaučiamas jautriai ir nuosekliai perteiktas Čekanausko susižavėjimas Suomijos ir ypač Alvaro Aalto architektūra. Išorėje modernų pastato siluetą formuoja madingas 5-ojo dešimtmečio tarptautinio modernizmo elementas – gelžbetoninis peteliškės formos stogas, o sienų apdailai panaudotas ištisas natūralių medžiagų arsenalas: medžio, raudonų plytų, dekoratyvinio tinko ir stiklo kombinacija.

Pirmame aukšte yra administraciniai kabinetai ir butas, o antras aukštas skirtas viešiems renginiams – čia yra atvira svetainė, aparatinė ir salė. Patalpas jungia holas su atvirais mediniais laiptais. Interjere gausu suomių regionalizmui būdingų motyvų: siaurų, vertikalių lentelių apdaila, iš išorės į interjerą pereinanti netinkuotų raudonų plytų mūro siena, platūs laiptai be turėklo, monumentalus mūrinis židinys, dideli pirmo ir antro aukšto langai, jungiantys interjerą su eksterjeru. Salės lubų apkalimas lenktos formos obliuotomis lentelėmis yra kone identiškas A. Aalto suprojektuotai Vyborgo (Vypurio) bibliotekos (1935 m.) paskaitų salei. O modernūs burbulo formos šviestuvai buvo specialiai sukurti iš tuo metu Vilniaus elektros suvirinimo fabrike gamintų dulkių siurblių „Saturnas“ korpusų.

Kompozitorių sąjungos kompleksą formavo tiesioginė pažintis su Suomijos architektūra, tačiau svarbūs buvo ir neformalūs ryšiai, užtikrinę originalių idėjų įgyvendinimą. Lietuvoje toks objekto įkomponavimas į gamtos aplinką ir vietinių medžiagų modernizmas pradėtas traktuoti kaip savitos nacionalinės architektūros išraiška. Taip sovietinėje aplinkoje atsirado toks nesovietinės architektūros kompleksas.